aA
„Aš nesijaučiau nei drąsi, nei jaučiausi, kad reikia bijoti. Tiesiog mes buvome su tūkstančiais žmonių“, – sako Sausio 13-osios įvykius fiksavusi buvusi LRT radijo žurnalistė Janina Mateikienė.

Šiais metais Sausio 13-osios renginių prie Seimo rūmų prasiveržė ir socialinės įtampos. Susirinko šimtai pandemijos valdymu nepatenkintų žmonių.

„Įtampos yra susijusios su tuo, kad Lietuvą ir pasaulį yra ištikusi didžiulė krizė. Tai yra virusas užpuolė žmoniją. Toje vietoje Lietuva kaip ir kitos valstybės ieško būdų, kaip šią bėdą įveikti. Vieni žmonės palaiko mūsų valstybės pastangas, yra žmonių, kurie prieštarauja, nesutinka su tais metodais. Čia įtampa ir atsiranda, kai žmonės skirtingai galvoja. Bet, jeigu žiūrėtume atgal, tai įtampų periodiškai atsiranda. Tai vienu, tai kitu klausimu atsiranda priešprieša. Galbūt dabar yra viena didesnių istorijoje priešpriešų vėl atsiradusi“, – laidoje „Delfi Tema“ komentavo psichologas Robertas Povilaitis.

Tuo metu pačios 1991 metų sausio įvykiai yra giliai įsirėžę tiek į tėčio netekusio R. Povilaičio, tiek į J. Mateikienės atmintį. Nors, pasak žurnalistės, pati Sausio 13-oji buvo tik viena svarbių to laikotarpio dienų.

„Tiesiog tai buvo reikšminga ir svarbi diena, naktis, kuri praėjo. Paskui atėjo kita diena – Sausio 13-oji, tada jau kitą žingsnį darėme, statėme barikadas aplink Seimą, paskui daugybė žmonių gyveno prie Seimo, prie laužų, taip ėjo žiema“, – pasakojo žurnalistė.

Ji džiaugėsi, kad Lietuvos radijas buvo žmonių mėgiamas ir gerbiamas, juo buvo pasitikima.

„Vienintelė galimybė jį girdėti, išėjus iš namų, buvo nešiojantis aparatą, ir tikrai visur skambėjo mūsų balsai. Smagu tą prisiminti“, – sakė J. Mateikienė.

Ji prisiminė, kad tuomet, kai radijas buvo nutildytas, dar tą pačią naktį transliacija atkurta. Jis pradėtas transliuoti iš Sitkūnų.

„Iš Seimo radijo studijos, kur aš daugiausiai dirbau, transliavome Aukščiausios Tarybos posėdžius, kas irgi žmonėms būdavo labai svarbu, jie klausydavo parlamentarų diskusijų nuo ryto iki vakaro. Tai tą naktį čia atbėgo mano informacijos redakcijos vadovas Vidmantas Putelis, dirbo Žora Petrovas, technikai turėjo nakvoti. Garso režisierius Jonas Mašanauskas čia buvo. Sako, kad jis buvo su sūnumi Kipru. Tą pačią naktį atgaivino transliacijas, o po paros apskritai radijas pradėjo dirbti iš aklųjų studijos. Koks buvo pasišventimas visų žmonių“, – pasakojo J. Mateikienė.

Brolis nuvežė iki įvykių

Tragiškų sausio įvykių naktį žurnalistę iš namų pasiėmė ir įvykius pavežėjo jos brolis Kęstutis Mecelis ir jo draugas Vidas.

„Kai jau tankai pradėjo važiuoti, jie paėmė mane iš namų, ir mes nulėkėme. Aš pasiėmiau magnetofoną. Pirmiausia, nuvažiavome prie radijo, paskui prie Aukščiausios Tarybos, į Jokūbo ligoninę, kur įrašinėjau sužeistus žmones, prie tarpmiestinės telefono stoties, kur taip pat buvo ginamas objektas. Jeigu ją būtų užėmę, tai Lietuvą būtų visiškai atkirtę nuo pasaulio“, – pasakojo J. Mateikienė.

Žurnalistė nesijaučia, kad tai, ką ji padarė buvo drąsu.

„Aš nesijaučiau nei drąsi, nei jaučiausi, kad reikia bijoti. Tiesiog mes buvome su tūkstančiais žmonių. Dabar kai kas sako, kad ne visa Lietuva ėjo ginti nepriklausomybės. Iš tiesų buvo didžioji grupė, kuri ėjo ginti nepriklausomybės. Buvo grupė, kuri nežinojo, kaip baigsis, ir, ar dėl savo įsitikinimų, ar dėl darbo padėties, tiesiog sėdėjo, ir nieko nedarė. Buvo grupelė, kuri priešinosi nepriklausomybei“, – sakė J. Mateikienė.

Ji apgailestauja, kad ne visi žurnalistai išsaugojo įrašus, nes tiesiog tuo metu garsas buvo įrašinėjamas į juosteles, kai kas jas panaudojo dar kartą.

„O aš tos nakties įrašus išsaugojau. (…) Didelis dėkingumas – fotografams. Jiems jau gal buvo kitas mentalitetas, jie saugojo negatyvus. Mes turime užfiksuotą žmonių pasiryžimą, kaip vyrai stoja prieš tankus“, – teigė J. Mateikienė.

Aktyviai dalyvavo renginiuose

R. Povilaitis pasakojo, kad jų šeima aktyviai dalyvavo mitinguose, ir sausio 13 dienos metu jie visi buvo prie televizijos bokšto.

„Sušalome ir vakare parkeliavome namo. Vakaras atėjo, vaikai nuėjo miegot, o tėtis įsijungęs radiją klausėsi. Kai išgirdo kvietimą, kadangi mes netoliese Lazdynuose gyvenome, tai jis labai greitai ten nukeliavo.

Mitingai, nepriklausomybės paminklo atidengimas per Vasario 16-ąją Kaune, – mes kažkur vis važiuodavome. Aš irgi fotografuodavau. Buvo jausmas, kad čia labai svarbūs dalykai vyksta.

Rugsėjo 28 dieną gal 1989 metų tėtis Katedros aikštėje irgi išbėgo, dar su bananu gavo nuo milicininkų. Tokia buvo mūsų šeima, kad tame dalyvavome, ir čia matyt taip jau nutiko, kad tokia lemtis teko“, – kalbėjo jis.

Žurnalistė J. Mateikienė pripažino, kad pati skaito prisiminimus žmonių, kurie aiškino, ką jie mastė, ką darė, bet pati negalėtų įvardinti, ką tuo metu galvojo.

„Sakyčiau, net nesuprantu tų žmonių, kurie taip sako. Mes tiesiog tuo gyvenome: kaip kvėpuoji, kaip plaka širdis. Ir mūsų visa šeima visur lakstė į Baltijos kelius. Mes esame iš Utenos. Prisimenu, kad mano dėdė buvo jau labai garbaus amžiaus, bet į tą didįjį Vingio mitingą važiavo. Tiesiog mes taip gyvenome“, – sakė J. Mateikienė.

Kartu ji svarstė, kad galbūt tai susiję ir su darbo specifika, kad ji ne taip emocingai visa tai išgyveno.

„Per sukakty viena moteris labai gražiai pasakojo, kaip jie išgyveno grįžę iš Baltijos kelio. O, kai esi žurnalistas, tu tai išgyveni kaip darbą. Tą darbą baigi, ir eini prie kito darbo. Gal taip tų jausmų labiau neišgyveni. Bet tai buvo labai natūralus dalykas“, – teigė J. Mateikienė.

Paprasti, bet gilūs liudijimai

Pasakodama apie savo tos nakties įrašus, pasak žurnalistės, galima aiškiai pastebėti, kaip paprastai žmonės kalba.

„Kai kurie žmonės buvo tokie sukrėsti, kad jie net nenorėjo kalbėti. Kiti labai paprastai pasako, pavyzdžiui, aš prie telefono stoties klausiu: „čia žmonės žuvo, ar jūs nepasitrauksite?“. Ten irgi laužas dega. O toks jau pagyvenęs vyras sako: „o ko čia bijoti? Mes to atvažiavome, ginti Lietuvą“. Jie taip ir sako, suprantate? Kad „ginti Lietuvą atvažiavome“, – pasakojo J. Mateikienė.

Žurnalistė tą naktį lankėsi ir Jokūbo ligoninėje.

„Tikrai ten buvo kruvini, sužeisti žmonės, gydytojai, kruvinais chalatais. Koridoriuje gulėjo Antanas Sakalauskas, buvęs po tanku, sutraiškytomis kojomis. Aš kalbinau, jam jau buvo vaistų prileista, jis laukė operacijos. Jis sako, kad „man tai nieko, tik kojas suvažinėjo. Kitiems blogiau, čia yra kaip avarija“. Turiu šifruotes, paskaitau, mane sujaudina.

Dar klausinėju, tai pasirodo, kad jis turi penkis vaikus, mažiausiai – penkeri metukai. Ir jis nekalba, „kaip aš čia dabar gyvensiu?“. Kaip tada pasakyti? Apie ką žmogus galvoja? Jis galvoja apie laisvę, jis gina laisvę“, – kalbėjo J. Mateikienė.

Žurnalistė svarstė, kad gal dabar siaurai suprantami žodžiai „laisvė“, „nepriklausomybė“, „demokratija“.

„O ne taip, kad tai yra naujos apibrėžtos demokratijos taisyklės ar nepriklausoma valstybė. Pavyzdžiui, Rusija ir rusų politika mums niekada nebuvo sava, ir mes supratome, kad mes einame už savo. Nors buvome jauni, ir užaugę tarybų laikais, bet buvo supratimas, kad ta ideologija, tos jų pasakos, – tai yra ne mūsų. Yra laikas, kai galime padaryti mūsų“, – sakė J. Mateikienė.

Artimųjų kova už teisingumą nesibaigė

Iki šiol artimųjų kova už teisingumą už Sausio 13-osios įvykius nesibaigė.

„Jeigu pasižiūrėtume kaip vyko ir vyksta teisminis procesas baudžiamojoje byloje, tai toje vietoje labai svarbus dalykas įvyko, kad Generalinė prokuratūra, prieš dešimt metų, po tam tikrų paraginimų, bet vis tiek jie ėmėsi ir ištyrė nusikaltimus, ir pareiškė kaltinimus. Byla nukeliavo į teismą ir nuosprendžiai yra įsiteisėję. Šiais metais Aukščiausiasis Teismas dar toliau nagrinės, gavau kvietimą vasario mėnesį į pirmuosius posėdžius. Ta dalis labai svarbi ,ir ji vyksta“, – teigė R. Povilaitis.

Tačiau, kalbant apie teisingumo jausmą, jis pripažįsta, kad jis nepilnas.

„Jeigu mes matome liudijimus, matome mastą visos tos karinės atakos prieš Lietuvą, tai buvo trijų žinybų jėgos struktūros, ir ne bet kokios: buvo reguliarioji, vidaus kariuomenės, specialioji KGB pavaldume buvusi alfa grupė. Tai yra milžiniškos pajėgos su karine technika, kariniais šaudmenimis, puolė žmones, ir tas vyko gi ne kelias minutes. Viskas prasidėjo sausio 11 dieną, tęsėsi beveik dvi paras, jau tokios intensyvios karinės atakos.

Toje vietoje žinant Sovietų Sąjungos struktūrą, galima samprotauti, ar tai buvo tokia valstybė, kurioje karinė technika, karinės pajėgos gali važinėti ir šaudyti į žmones, žudyti. Kas išmano Sovietų Sąjungos valdymą, supranta, kad ten buvo griežta hierarchija. Visame tame teismo procese, kuris tebevyksta, Michailo Gorbačiovo vaidmens nėra. Nėra aprašyta, nėra kaltinimų pateikta“, – konstatavo R. Povilaitis.

Toje vietoje jam trūksta labai svarbaus išaiškinimo.

„Generalinė prokuratūra kategoriškai atsisakinėjo nagrinėti Michailo Gorgačiovo vadovavimo dalį, – kodėl jis taip elgėsi, ir net nepradėjo ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu. Man atrodo, yra ir apmaudu, labai gaila dėl to, ir pikta, kad tokį kelią pasirinko.

Man atrodo, kad tiesiog pritrūko drąsos , r žmonės nuėjo paprastesniu keliu – nuteisime tuos, kurie įsakymus vykdė, ir neliesime to, dėl kurio gali kilti didžiulis tarptautinis rezonansas“, – svarstė R. Povilaitis.

Teisingumo šiuo klausimu vis dar besitikintys artimieji ėmėsi vienintelio jiems likusio kelio.

„Pakalbinau kitų žuvusiųjų artimuosius ir sutarėme, kad bandome kaip piliečiai kreiptis į teismą, ir paduoti Gorbačiovą į teismą civilinio proceso tvarka. Nepriklausomai kaip viskas vyks, kaip baigsis, man atrodo, kad buvo svarbu tą klausimą iškelti“, – sakė R. Povilaitis.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(40 žmonių įvertino)
3.4250

Top naujienos

Delfi PliusDaiva Žeimytė-Bilienė, laida „Iš esmės“

Kelios šalys vis garsiau kalba apie derybas su Rusija: vieną klaidą jau padarėme, dabar svarbausi – du dalykai (2)

„Šantažo galimybes reikia naikinti, nes matyti, kad čia jau turime naują pandemiją –...

Ilgametis kalinių prižiūrėtojas tapo „bachūrų“ vergu: „dėdę Juozą“ įklampino paslaptinga dėžutė (1)

Alytaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis inspektorius Juozas Liutkauskas,...

Landsbergis: atsidaro naujas karo frontas, jis ne Ukrainoje papildyta (12)

Valdančioji Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) sekmadienį Vilniuje...

Karas Ukrainoje. Situacija Donbase – kritiškai bloga, perspėja dėl kitos savaitės (1)

Šiandien jau 95 karo Ukrainoje diena. Prancūzijos ir Vokietijos vadovai paragino Rusijos...

Reznikovas: yra vienintelis būdas sustabdyti karą

Į darbą Vilniuje tęsiančios NATO Parlamentinės Asamblėjos dalyvius sekmadienį kreipėsi...

Po pokalbio su Putinu – aštri estų deputato kritika

Estijos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Marko Mihkelsonas aštriai sukritikavo...

Vien pasta ir šepetėlis neišgelbės: pasakė, kas paspartina dantų gedimą

Vienų dantys yra sveiki ir gražūs, jų baltumas šviečia iš tolo, o kitiems tenka nuolat kovoti...

Rusijai intensyvinant puolimą Donbase – atviras Zelenskio įrašas (1)

Rusijos pajėgos šeštadienį tęsė intensyvų puolimą Rytų Ukrainoje, paskelbė užėmusios...

Nuo šventės iki fiasko: finalą Paryžiuje aptemdė chaoso scenos – ašarinės dujos ir kelios dešimtys sulaikytųjų

Paryžiaus policija sulaikė kelias dešimtis žmonių per UEFA Čempionų lygos finalą tarp...

Kaip spręsti klimato kaitą: suomiai siūlo valgyti vabzdžius

Valgydami laboratorijoje užaugintą mėsą ar sumaltus vabzdžius galite į aplinką išmesti daug...