Laidos duomenimis, per penkerius metus banko siūlyta investavimo strategija įsigyti akcijų banko skolintomis lėšomis pasinaudojo beveik pusseptinto šimto žmonių.
Su akcijomis susietos obligacijos laikomos sudėtinga finansine priemone, bet pagal riziką priskiriamos prie vidutinio rizikingumo, nes kuo klientas rizikuoja – prarasti investuojamos sumos palūkanas. Tačiau R.I.T.A. reportaže kalba apie su akcijomis susietas obligacijas už skolintas lėšas, kas reiškia, kad nesėkmės atveju klientas gali prarasti viską, ką investavo. O skolindavo bankas iki keturių kartų daugiau, negu klientas įkeisdavo turto.
„Viskas prasidėjo nuo reklaminės kampanijos. Tam, kad pritrauktum klientų, reikia reklamuoti. Ir buvo viešai skelbiama, kad tai yra labai saugi investicija, šūkis buvo „Įdarbink savo būstą“, o aš kaip rašto žmogus „įdarbink“ suprantu, kad aš, padirbęs, arba mano būstas padirbęs, gaus tam tikrą atlygį. Ir jokiu būdu tam žodyje netelpa tai, kad galbūt tau teks pačiam susimokėti už tai, kad tu dirbai. Galų gale netgi mano byloje banko atstovas Tadas Ratkevičius teisme pripažino, kad jis manęs neįspėjo, kad nesėkmės atveju aš galiu netekti savo vienintelio būsto. Jie absoliučiai nekreipė dėmesio į tai, ar žmogus pajėgus grąžinti iš kokių nors kitų pajamų tą susidariusią skolą jiems“, - kalbėjo DNB obligacijų už banko paskolintas lėšas pirkęs Ramūnas Bogdanas.
Trys ketvirtadaliai dėl šių produktų nuostolių patyrusių žmonių niekada nesikreipė į teismą, pora dešimčių vis dar bylinėjasi ir bando įrodyti, kad nebuvo profesionalūs investuotojai, bet vartotojai, kuriuos suklaidino banko reklama, teigiama reportaže.
Laidoje minima, kad banke akcijų turėjo Norvegijos vyriausybė, bet Norvegijos teismas tokio produkto pirkėjus pačioje Norvegijoje įvertino kitaip, negu vertina Lietuvos teismai.
Ir dar – sprendimus konkrečiose bylose priėmę Lietuvos teisėjai turėjo arba pasiėmė paskolas iš banko, su kuriuo susijusius ieškinius nagrinėjo. Žurnalistė Rita Miliūtė patikino, kad tai nėra kaltinimas, kad teisėjai priėmė šališkus sprendimus, tačiau, pasak jos, tai leidžia klausti – ar jie galėjo tokius priimti už, tarkime, lengvatines palūkanas, arba, ar jie nebuvo suinteresuoti to banko, kurio klientai jau yra arba planuoja tapti, finansine sėkme.
„Visiems būtų geriau, jei paskolomis su banku susiję teisėjai nusišalintų nuo tokių bylų patys, nelaukdami, kol tą padarys ieškovas“, - teigė R. Miliūtė.
R.I.T.A. duomenimis, prieš šešerius metus Vertybinių popierių komisija nustatė, kad DNB, neprofesionaliems investuotojams platindamas su akcijų indeksais susietas obligacijas, kurios dar ir buvo finansuotos to paties banko skolintomis lėšomis, galėjo piktnaudžiauti investuotojų pasitikėjimu. Dar ji pasakė, kad bankas sistemiškai nebuvo pasirengęs ir negalėjo sąžiningai, profesionaliai ir teisingai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais.
Tačiau po to bankas nebuvo niekaip nei įspėtas nei kitaip nubaustas, nes nuo produkto pardavimo buvo praėję daugiau kaip dveji metai, tai yra, buvo suėjusi senatis, kad būtų galima taikyti poveikio priemones. Bankas dar kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir tas administracinėje byloje remdamasis baudžiamųjų bylų praktika panaikino Vertybinių popierių komisijos išvadas.
Lygiai tas, kurios sakė, kad Komisija laiko banką kaltu dėl pažeidimų, nes Komisija negalėjo pateikti išvadų, argumentų ar samprotavimų, kodėl laiko banką kaltu dėl padarytų pažeidimų.
Tuo tarpu Norvegijos teismas DNB suklaidintam klientui neliepė dalintis atsakomybės su banku. Jis taip pat pasakė, kad čia negalima taikyti senaties – nes kliento nuostolis ir kodėl jis jį patyrė paaiškėjo tik po to, kai sutartis baigėsi, teigiama reportaže.
Norvegijoje elektriko Ivaro Peterio Riogeno atvejis tapo precedentu santykius su banku besiaiškinant kitiems klientams, kurie irgi buvo suklaidinti ir dėl to patyrė nuostolių. Lietuvoje jie bylinėjasi po vieną arba grupėmis, tačiau čia palankiau vertinama banko pozicija – kad jo pardavinėjamas produktas buvęs kitoks, negu Norvegijoje, o klientai negalėjo nesuprasti, koks jis yra.
Galimai nutartį administracinėje byloje, kurioje teismas konstatavo, kad finansų rinkai prižiūrėti sukurta vertybinių popierių komisija negalėjo pasakyti, kad bankas kaltas dėl to, kad darė pažeidimų, rašęs teisėjas Irmantas Jarukaitis bent jau tuo metu kai priėmė palankų bankui sprendimą, neturėjo iš jo paskolos. Kitaip, negu kai kurie kiti su DNB obligacijų už skolintas lėšas atvejus nagrinėję teisėjai, teigiama laidoje.
Teisėjų etikos kodeksas sako, kad teisėjas turi nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu turima informacijos, jog privataus pobūdžio aplinkybės gali pakenkti bylos nagrinėjimui ir ginti teisėjų nepriklausomumo įvaizdį visuomenėje. Toks paaiškinimas nestiprina teisėjo įvaizdžio ir tuo geruoju atveju, jei paskolos sąlygos buvo visiškai standartinės, teigiama laidoje.