Todėl, analizuojant galimų premjerų sąrašą, būtina atsižvelgti į jėgų, darančių įtaką politiniams procesams, interesus ir galimus partnerius. Tik tokiu atveju galima identifikuoti tuos, kurie turi realiausias galimybes tapti ministrais pirmininkais.
Taigi, didžiausią įtaką naujo ministro pirmininko parinkimui, „Valstybės“ redakcijos nuomone, turės verslo nomenklatūra, kuri vienija daugelyje partijų esančius, asmeninės ekonominės naudos ir aukštos socialinės pozicijos visuomenėje siekiančius politikus. Tokie „pragmatinio kapitalizmo“ šalininkai dominuoja daugelyje posovietinių valstybių. Išnaudodami visuomenės netobulumą, jie ir toliau finansus bei valdžią laiko savo rankose.
„Pragmatinio kapitalizmo“ atstovų pozicijas gali labai sustiprinti tai, kad šie politikai labai lengvai sudarys koaliciją su Rusijos energetikos interesams atstovaujančiais politikais, kurie taip pat išsiskiria pragmatiniu požiūriu į ūkio valdymą ir turi vienintelę „nesavanaudišką“ užduotį – sabotuoti Lietuvos energetinio nepriklausomumo siekį. Būtent šios dvi interesų grupės turi didžiausias galimybes formuoti naują daugumą, tačiau jų galimybės kiek sumažėtų, jei daugiausia balsų rinkimuose gautų bent šiokį tokį ideologinį identitetą išsaugojusios partijos: konservatoriai ir socialdemokratai.
Tokiu atveju pragmatikams siekti savo tikslų būtų daug sunkiau, nes, norint užsitikrinti tvirtas pozicijas, reikėtų prisitraukti ir vieną iš šių partijų. Labiausiai tikėtina, kad bent šiuo metu didžiausios viltys dedamos į socialdemokratus, kurių dabartinis lyderis Algirdas Butkevičius tik po rinkimų galės įsitikinti, ar realiai kontroliuoja savo partijos gretas. O tuo pat metu visuomenė galės įsitikinti, ar, A. Butkevičiui tapus socialdemokratų vadovu, ši partija atsisakė savo nomenklatūrinės praeities.
Tai, kad „pragmatinio kapitalizmo“ atstovų pergalės scenarijus yra gana realus, demonstruoja vieno politikų, kuris tiesiog negali nekalbėti, – Arūno Valinsko, – pasakymai. Interviu interneto portalui delfi.lt šis politikas atviravo, kad po rinkimų labai tikėtina, jog kitame Seime jis su savo kolegomis galės dirbti su darbiečiais ar socialdemokratais. Ir pridūrė, kad, jo nuomone, Artūras Zuokas turėtų palaukti dar kitų rinkimų.
„Manau, kad jam sėkmingi bus ne artėjantys, o dar kiti Seimo rinkimai“, – sakė A. Valinskas. Gali būti, kad mes klystame ir A. Valinskas yra ne pragmatikas, o tik iš pramogų verslo į politiką pasukęs idealistas.
Tokiu atveju labai nuoširdžiai jo atsiprašome, tačiau bent kol kas, jo pasakytus žodžius verčiant iš politinės į žmogiškąją kalbą, galima daryti prielaidą, jog A. Valinskas jau siunčia ženklą potencialiems partneriams, kad jo nurašyti negalima, nes jis su visa komanda jau turi raktus nuo naujosios valdančiosios daugumos durų.
Juokingiausia, jog žvelgdamas į tolimą ateitį jau dabar A. Valinskas supranta, kad jei pavyks kartu su darbiečiais ir kitais sąjungininkais po rinkimų sudaryti daugumą, laimėti kitus rinkimus gali būti neįmanoma, todėl A. Zuokui leidžia suprasti, kad tuo metu jis bus labai reikalingas ir galės sau rinkti dešiniųjų bei kairiųjų balsus, kaip kažkada padarė į kovą su tradicinėmis partijomis pakilęs Viktoras Uspaskichas, kuris po rinkimų šiuos balsus sunešė į bendrą ideologijų neišvarginto, bet labai profesionalaus vadovo Algirdo Brazausko kasą.
Deja, A. Valinsko planai gali sudužti, susidūrę su sunkiai prognozuojama Lietuvos realybe, nes telkiant valdančiąją daugumą būtent A. Valinskui, atsižvelgiant į jo „puikius“ santykius su prezidente, gali iškilti rimtų problemų, siekiant deleguoti pragmatiškus žmones į pragmatiškas ministerijas.
Kad prezidentės įtaka formuojant naują valdančiąją daugumą būtų minimali, būtina, kad valinskininkai, uspaskichininkai ir jų sąjungininkai per artėjančius rinkimus laimėtų įtikinama persvara. Tai įmanoma, tačiau tik tuo atveju, jei pavyks trečią kartą rinkėjus įtikinti, jog ideologinės partijos – konservatorių ir socialdemokratų – yra visiškai susikompromitavusios, todėl reikia rinktis ką nors tarp dešinės ir kairės, ką nors neapibrėžta, tai yra juos.
Žinoma, reikės ir daug pinigų, kurių trūkumu bent jau iki šiol V. Uspaskichas niekada nesiskundė. Kaip teigia mūsų žurnalo šaltiniai, jų nepritrūks ir šiuose rinkimuose.
Tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė inicijavo įstatymo pataisą, draudžiančią juridiniams asmenims remti partijas, pakenks tik toms partijoms, kurios neturi fantazijos. Tikėtina, kad pragmatiški verslininkai ras būdų, kaip susitarti su žiniasklaidos priemonėmis, ir be pinigų pervedimo per partijos kasą.
Būtina suvokti, kad veikti pagal tokią schemą valdžios siekiančioms partijoms labai patogu, nes pinigų gavę savininkai gali iš savo žurnalistų tik griežtai reikalauti „sąžiningai“ vykdyti savo misiją – negailestingai kritikuoti valdžią. Profesionalūs žurnalistai žino, kad jų pareiga – informuoti visuomenę apie tai, kas svarbiausia, o valdžios kritika yra tik dalis visuomenei būtinos informacijos. Tačiau jei žiniose laiko užtenka tik kritikai, ką padarysi. Vykdydami tik valdžios kritikų misiją žurnalistai užmirš praeitį ir nepastebės, kaip veikėjai iš praeities darniomis kolonomis žygiuoja į mūsų ateitį.
Jei vis dėlto pragmatikai nugalės, sunkiausia numatyti, ką jie deleguos į ministrus pirmininkus. Realiai šiuo metu lengviausia prognozuoti, kas galėtų tapti socialdemokratų kandidatu į Vyriausybės vadovus. Jei šiai partijai po rinkimų pavyktų užsitikrinti tvirtas pozicijas, leidžiančias patiems rinktis partnerius, jų kandidatu taptų A. Butkevičius.
Gana lengvai galima nuspėti ir dešiniųjų kandidatus į ministrus pirmininkus: Andrius Kubilius arba Irena Degutienė. Tačiau kas galėtų tapti V. Uspaskichą, A. Valinską ir kitus politinius pragmatikus suvienijusio darinio kandidatu, atsakyti labai sunku. Verta atsiminti, kad kol politikoje dominavo A. Brazauskas, V. Uspaskichas po rinkimų tenkindavosi antraeilėmis pozicijomis, tačiau, žvelgiant į artėjančius rinkimus, galima laukti ir netikėtumų.
Jei Darbo partija per rinkimus gaus daugiausia balsų, tikėtina, kad V. Uspaskichas rimtai kandidatuos į ministrus pirmininkus, nors ir tokiu atveju yra tikimybė, kad šį postą jis užleis „profesionalui“, kuris savo autoritetu pridengs tam tikrų sisteminių interesų įgyvendinimą. O kas bus tas „profesionalas“, šiandien atsakyti labai sunku, nes A. Brazauskui tiesioginės pamainos bent kol kas Lietuvos politikoje nėra.
Nors teigiama, kad A. Brazauskas tinkamiausiu tęsti jo, kaip „profesionalo“, politiką laikė Zigmantą Balčytį, verta atsiminti, kad tuo pat metu gana daug dėmesio buvo skiriama ir jaunų ūkininkų, tokių kaip Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, sėkmės užtikrinimui.
Dar prisiminkime A. Zuoką, kuris tikrai įsitikinęs, jog su „profesionaliausio“ vadovo pareigomis susitvarkytų. Deja, iš A. Valinsko pasakymų galima spręsti, kad bent kol kas tikimasi apsieiti be Vilniaus mero paslaugų, tačiau, žinant, koks A. Zuokas energingas, gali būti, kad jis neišgirs tokių raginimų ir bandys pakartoti pergalingo žygio Vilniuje istoriją.
Beje, ši istorija – labai geras pavyzdys, leidžiantis identifikuoti, kuo skiriasi pragmatiška politika nuo politikos, paremtos ideologijomis. Tuo metu, kai A. Zuokas formavo valdančiąją daugumą su V. Uspaskichu, konservatoriai buvo siaubingai koneveikiami už bandymą susitarti su lenkų atstovais. Tačiau po kiek laiko A. Zuokas prie koalicijos prijungė ir lenkus, o tie patys, kurie „tarkavo“ konservatorius už flirtą su lenkais, pagyrė A. Zuoką už tai, kas jis sumažino Vilniuje V. Uspaskicho įtaką.
Tai tipiškas pavyzdys, kokie aukšti reikalavimai keliami ideologinėms ir žemi – pragmatinėms partijoms bei politikams. Todėl, į Seimą įsiveržus dešimčiai jo šalininkų, A. Zuokas galėtų pabandyti pakovoti dėl vykdomosios valdžios. Tačiau ir vėl būtina atsižvelgti į prezidentūros poziciją, kuriai, iki rinkimų likus pusantrų metų, tikriausiai labiau patiktų ne toks ambicingas ir lengviau prognozuojamas „profesionalas“.
Todėl pragmatiškų jėgų pergalės atveju, pavykus palaužti socialdemokratiškų jėgų Socialdemokratų partijoje pasipriešinimą, kandidatais į premjerus galėtų tapti Z. Balčytis, R. Malinauskas ar koks nors šviežias ir nesuteptas politikoje nedalyvavęs profesionalas. Deja, kaip suprantate, dėl techninių kliūčių to dešimtojo kandidato į apklausas įtraukti negalėjome, nes paprasčiausiai jo nežinome.
Taigi yra trys esminiai veiksniai, kurie nulems naujo ministro pirmininko iškilimą: stipriausių ideologinių partijų lyderių – A. Kubiliaus ir A. Butkevičiaus – siekis sustiprinti savo partijų bei asmeninę įtaką; „pragmatinio kapitalizmo“ šalininkų noras išsirinkti profesionalą, su kuriuo būtų galima „profesionaliau“ valdyti ūkį, energetiką ir t. t.; prezidentės siekis iki 2014 m. rinkimų išlaikyti tam tikrą stabilumą ir bent minimaliai kontroliuoti situaciją.
Galima ilgai dėlioti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau, žvelgiant į „Vilmorus“ atliktą apklausą, akivaizdu, kad jei spręstų visuomenė, be jokios abejonės, premjere po rinkimų taptų konservatorė I. Degutienė.
Tačiau kokios kitų politikų galimybės tapti ministrais pirmininkais, galima tik bandyti prognozuoti. O prognozuoti būtina, nes tai, kokie lyderiai gali mums vadovauti, geriausiai demonstruoja, kas Lietuvos laukia ateityje. Nomenklatūrinio valdymo ir oligarchijos saulėtekis, galutinė „Gazprom“ ir „Inter RAO“ pergalė ar nuobodi, skandinaviška, politinės demokratijos plėtra?
