aA
„Taip, kai kurie mano herojai konservatyvūs. Jie išpažįsta tvirtas klasikines vertybes”, – sako vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų Andrzejus Sapkowskis, paklaustas apie garsiojo fantasy ciklo „Raganius” pagrindinio veikėjo ir jo bendražygių pažiūras.
© wikipedia

Rašytojas, kurio knygos išverstos mažiausiai į penkiolika pasaulio kalbų, tarp jų ir lietuvių, ir net kompanija „Netflix” šįmet baigė sukurti serialą „Raganiaus”, šio knygų ciklo (dar vadimo „Saga apie Geraltą”) liūdną pabaigą aiškina ir žanro ypatumais, ir Ekleziasto išmintimi:

„Gėrio pergalė prieš Blogį – tik tariama, finalas toli gražu neprimena laimingos pabaigos – kad ir dėl daugelio herojų mirties (…) Kažkas baigiasi, kažkas prasideda. Liūdesys ir melancholija.

Nes, jei grįšime prie jūsų cituoto Ekleziasto: „Verčiau liūdėti nei juoktis, nes po liūdnu veidu gali būti gera širdis. Išmintingų žmonių širdys yra gedulo namuose, o kvailių širdys yra pramogų namuose.“

Interviu DELFI Sapkowskis pabrėžia, kad nereikėtų jo knygose ieškoti asmeninių autoriaus pažiūrų, tačiau pripažįsta, kad vietomis jos atsiskleidžia.

Kaip ir jo konservatyvūs herojai bei fantasy žanro klasikas Johnas Tolkienas, 71-erių Sapkowskis liūdi dėl nueinančio į praeitį grožio, ypač – gamtos, grobuoniškai naikinamų girių ir gyvūnijos.

„Aš, sulaukęs 70 metų, liūdėdamas ir apgailestaudamas pastebiu, kad tam tikros vabzdžių ir gyvūnų rūšys, gausios ir plačiai paplitusios mano vaikystėje, tapo labai retos arba visiškai išnyko.

Apgailestaudamas konstatuoju, kad miškai ir girios vis dar suvokiami kaip medienos grobimo vieta, o visuotinis vandens užterštumas niekam nerūpi (…) Man atrodo, kad Tolkienas jautėsi panašiai – pakanka prisiminti Sarumano iškirstus miškus, išdegintą ir nederlingą Mordorą.“

– Sakote, kad visų fantasy kūrinių archetipas ir provaizdis yra karaliaus Artūro ir apvaliojo stalo riterių legenda. Išnašoje patikslinate, kad šis jūsų požiūris prašyte prašosi ginčo, bet nesiginčysite, „nes kvailystėms neturite laiko“. Kodėl būtent legenda apie karalių Artūrą su jos pasakiškomis būtybėmis, gyvenančiomis paslaptinguose miškuose ir ežeruose, ir keltų pralaimėta kova su saksais yra tikrasis fantasy žanro pagrindas?

– Mano teiginys, kurį jūs cituojate, paskelbtas gana seniai. Jis pasirodė kritinio pobūdžio esė, kuris turėjo, pagal sumanymą, būti karingas, skirtas kovai su tam tikrais reiškiniais lenkų fantastikoje. O karingas, vadinasi... truputį demagogiškas.

Teiginys, kad „visas fantasy žanras – tai tik karalius Artūras“, akivaizdžiai neteisingas: šis žanras per daug turtingas, kad būtų galima taip supaprastinti. Jis turi per daug subžanrų („Rankraštyje, rastame drakono oloje“, išvardijau jų septynis), be to, per daug rašytojų, talentingų žmonių darbuojasi šiame žanre, kad galėtume kalbėti apie įvairovės stygių ar vienintelį įkvepiantį motyvą.

Kita vertus, fantasy žanras labiau nei kiti literatūros žanrai neatsparus klišėms, kurių besikartojančios schemos sunku nepastebėti. Gerasis karalius prieš blogąjį uzurpatorių – tai Artūras ir Mordredas. Blogio pajėgos, puolančios Gėrio Karalystę – keltus puolantys saksai. Pasaulį gelbstintis naivuolis – Persevalis ir Gralis. Matote panašumus? Šią temą plėtoju minėtame „Rankraštyje“, kurį siūlau visiems, kam tai įdomu.

– Paskutinės keltų karalystės po karaliaus Artūro, galima sakyti, kovojo už pralaimėtą reikalą. Karaliaus Artūro mirtis palaidojo, kaip sakote, Šviesos, Gėrio ir Taikos karalystės kūrimo viltį, tad Artūro legenda – liūdna ir melancholiška. Elfai ir kitos senosios mitologinės tautos išplaukia kažkur į Vakarus – mūsų pasaulyje joms nebėra vietos. Jūs rašote: „Kažkas baigiasi“. Kodėl, jūsų manymu, ši pabaiga kelia tokį liūdesį mūsų archetipiniuose sielos kloduose ir skaudaus praradimo jausmą?

– Kodėl? Todėl, kad tokį poveikį mums norėjo padaryti legendos apie Artūrą autorius – Williamas Malmesburis, taip pat Geoffrey’us Monmouthas, Chrétienas de Troyes, Hartmannas von Aue, Thomasas Malory. Nes taip Johnas Tokienas užbaigė savo „Žiedų valdovą“.

Nes jie visi norėjo, kad, išklausę tų pasakojimų ar perskaitę knygą, jaustume liūdesį, melancholiją, susimąstytume ir pareflektuotume apie tą kažką, kas baigiasi. Kad pasakytume sau: „Taip, tai buvo gera istorija. Ji palietė archetipinę mano sielos dalį.“

Andrzejus Sapkowskis
Andrzejus Sapkowskis
© Shutterstock


– „Kažkas baigiasi“ – žodžiai, lydintys visą jūsų garsiąją sagą apie Geraltą. Iš elfų kultūros ir pasakiško grožio miestų likę griuvėsiai. Žmonijos gynėjų nuo nakties pabaisų tvirtovę – Kaer Morheną – užėmė ir sugriovė manipuliatorių vedama minia. Senovinės kultūros ir gamtos grožį, vis dar turintį paskutinį gynybos žiedą – Brokilono mišką su jo driadomis – trypia godūs užkariautojai ir verteivos. Baigiasi epocha, ir nebelieka vietos senoms kultūroms, seniems miškams, raganiams, elfams, tauriems karaliams ir nueinančios epochos poetiškam grožiui.

Jūsų sagoje atgyja legendos apie Artūrą ir Tolkieno kūrinių keliami jausmai. Sagos apie Geraltą liūdesys – gal net kiek arčiau politinės ir socialinės realybės. Sagos pabaigoje sakoma, kad gėrio kova su blogiu tampa apgaulinga – „nūdien blogis remiasi įstatymais, nes šie jam tarnauja“, tuo metu dalis baigiamų išnaikinti monstrų arba kažkuo primena nelaimingą Tasmanijos vilką, arba, kaip vienas pagrindinių veikėjų – vampyras Regisas, kaip tik yra žmoniškumo įsikūnijimas. Kur link jūs kreipiate skaitytojo mintį?

– Neketinu ir neketinau kur nors ko nors kreipti ar būti vedliu. Ketinau papasakoti istoriją. Ir padaryti taip, kad ji paliestų archetipinę skaitytojo sielos dalį. Priversti skaitytoją susimąstyti. Ir svarbiausia – suteikti jam gero skaitymo patirtį.

– Saga apie Geraltą leidžia tarti, kad jis, kaip ir jo „senamadiški“ (taip pagrindiniai veikėjai Geraltas ir Kagyras kalba apie save) bendražygiai, yra kultūriniai konservatoriai. Knygoje iškeliamos vertybės – konservatyvios. Skaitytojas liūdi kartu su jūsų herojais dėl nueinančios epochos žūstančio grožio, riteriškumo, pasiaukojimo ir kilnumo, kurie miršta kartu su karaliumi Esteradu ir raganiumi Kojonu. Visa jūsų saga yra odė bendražygių draugystei, o juk tokia draugystė (philia) – konservatyvi, klasikinė dorybė. Ar jūs jaučiatės esąs kultūrinis konservatorius?

– Ankstesni jūsų klausimai rodo, kad mes turėtume išsiaiškinti tam tikrus probleminius dalykus. Idant pašalintume nesusipratimus ir abejones. Man rašymas nėra sakykla, iš kurios pamokslaučiau, rodydamas kelią į šviesą. Man jis taip pat nėra universiteto katedra, iš kurios mokyčiau ir skelbčiau skleistinas tiesas. Man rašymas nėra tribūna, iš kurios skelbiu manifestus ir kviečiu į kovą.

Rašytojo kūryboje neieškau galimybių žlugdyti priešus, pasikasti po nemėgstamais žmonėmis ar atkeršyti buvusioms žmonoms ir meilužėms. Ir, svarbiausia, rašymas nėra mano credo, tikėjimo išpažinimas.

Todėl nereikėtų tame, ką rašau, jėga atradinėti mano pažiūrų ar egzistencinės filosofijos, paslapčių, lavonų spintoje ir antro dugno. Kitaip tariant, nereikėtų tame, ką rašau, ieškoti manęs.

Žinoma, mano knygose yra dalis manęs, tai neišvengiama. Bet kažkas – nebepamenu, kas – kažkada yra sakęs, kad tik labai blogos knygos ką nors pasako apie tai, kokie yra jų autoriai. Geros knygos turi byloti apie tai, kokie yra jų herojai.

Bet vis dėlto atsakyčiau į jūsų klausimą: taip, kai kurie mano herojai konservatyvūs. Jie išpažįsta tvirtas klasikines vertybes. Ir jie pavaizduoti būtent tokie todėl, kad būtent tokie jie įdomūs skaitytojui. Ir todėl, kad pasakojimas turėtų gražiai vystytis.

Man rašymas nėra sakykla, iš kurios pamokslaučiau, rodydamas kelią į šviesą. Man jis taip pat nėra universiteto katedra, iš kurios mokyčiau ir skelbčiau skleistinas tiesas. Man rašymas nėra tribūna, iš kurios skelbiu manifestus ir kviečiu į kovą.
Andrzejus Sapkowskis


– Tiesiog man pasirodė, kad sagos pabaigoje įvykęs Geralto dialogas su draugais iš dalies atskleidė ir autoriaus požiūrį į nueinančią epochą, progresą, permainas. Pašnekovas Geralto klausia: „Kas tau nepatinka, raganiau? Permainos pasaulyje? Raida? Progresas?“ Geralto atsakymas: „Galbūt.“ Draugas bando ginčytis, bet panašu, kad ir jam toli iki liberaliojo progresyvizmo. Jis sako: „Progresas – tai tarsi kiaulių banda. Taip į jį ir reikia žiūrėti, taip jį ir reikia vertinti. Kaip kiaulių bandą, minkančią purvyną kieme. Banda egzistuoja, naudos iš jos irgi yra, net įvairių rūšių. Sprandinė. Dešra, lašiniai, šaltiena. Žodžiu, štai kiek naudos! Kurių galų tuomet raukyti nosį, girdi, visur prišikta?“ Jei dalyvautumėte tame užstalės pokalbyje, ką šiuo klausimu pasakytumėte?

– Klausimas, sakyčiau, yra visiškai beprasmis. Negalėjau dalyvauti šiame pokalbyje ar juolab prie jo prisijungti. Šis pokalbis, leiskite atkreipti dėmesį, yra rašytojo vaizduotės kūrinys, kaip ir jame dalyvaujantys žmonės, kuriems autorius suteikė įsivaizduojamus charakterius.

Į šių žmonių lūpas autorius įdėjo įsivaizduojamus klausimus, sugalvotus taip, kad pasakojimas būtų dinamiškas, vystytųsi, ir visa tai būtų gerai skaitoma. Ir kad skaitytojas, panorėjęs, galėtų susimąstyti, pasvarstyti ir padaryti tam tikras išvadas.

– Geralto pokalbis su gamtos deivės Melitelės vyriausiąja žyne Neneke. Ji aiškina, kad po specialiu gaubtu saugomi augalai niekur pasaulyje natūraliomis sąlygomis nebeauga dėl padidėjusio saulės aktyvumo. „Supratau, – linktelėjo raganius. – O mes, Neneke? Juk ir mus skalauja tie patys žudantys spinduliai. Ar nereiktų ir mums slėptis po tokiu stogu?“ „Iš esmės reikėtų, – atsiduso vaidilutė. – Bet...“ „Kas – bet?“ „Jau per vėlu.“ Ką ji turėjo galvoje? Ir ar visiems mums jau per vėlu apsisaugoti – perkeltine prasme, kalbant ne tik apie gamtą?

– Turbūt nemanote, jog paaiškinsiu, ką turėjo galvoje mano sugalvoti personažai, kuriems liepiau pasisakyti konkrečiais klausimais, plaukiančiais iš pasakojimo griežtai apibrėžtų ir primestų tikslų. Gal turėčiau pažymėti žvaigždutėmis jų teiginius ir juos paaiškinti išnašose puslapių apačioje? Surimtėkime.

– „Saugokis, Deikstra.“ „Saugojuosi. Neprisikas iki manęs.“ „Iki tavojo karaliaus Vizimiro prisikasė. Girdėjau, iki pat rankenos suvarė stilėtą į šoną…“ „Karalių pasiekti lengviau nei šnipą. Manęs nepasieks. Niekada.“ „Ir tegul nepasiekia. Žinai kodėl, Deikstra? Juk turi šiam pasauly, po šimts kekšių, egzistuoti bent koks teisingumas.“ Deikstros nepasiekė, bet karalių Esteradą nužudė. Turint galvoje Esterado likimą ir jo žodžius, kad „turi šiam pasauly, po šimts kekšių, egzistuoti bent koks teisingumas“, ką jūs asmeniškai pasakytumėte apie teisingumą jaunajai kartai, kuri nori užsiimti politika ir tiki, kad teisingumas egzistuoja? Gal patarsite skaityti Ekleziastą – „Aš mačiau po saule: teismo vietoje – nedorybė, teisingumo vietoje – neteisybė“?

– Ekleziasto skaitymas dar niekam nepakenkė. Dėl patarimų jaunimui – aš nuo jų susilaikau. Dėl teisingumo – nesvarbu, koks jis, kieno ir kam tarnauja – aš taip pat nepasisakysiu. Nei pirmu, nei antru klausimu pasisakyti neturiu nei pagrindo, nei galių, nei kompetencijos. Nei noro.

– Bet knygoje galima rasti ir jūsų minčių apie teisingumą ir kitas dorybes. „Vakarais trobose, prakvipusiose lydytais taukais ir keptais svogūnais, kaimų klubuose, dūmuose paskendusiose smuklėse, užvažiuojamuosiuose namuose, vienkiemiuose, degutinėse, miškų sodybose, pasienio sargybinėse žmonės pasakodavo pramanytas istorijas. Pasakodavo, vingraudavo, riesdavo. Apie karą. Apie didvyriškumą ir riterišką garbę. Apie draugystę ir kilnumą. Apie niekšybę ir išdavystę. Apie tikrą ir ištikimą meilę, apie visa nugalinčią meilę. Apie nusikaltimą ir bausmę, kurios nusikaltėlis niekad neišvengia. Apie teisingumą, visada teisingą. Apie tiesą, kuri kaip taukas – viršum visada plauko. Žmonės sekė sakmes ir džiaugėsi jomis. Džiaugėsi tais pasakiškais pramanais. Mat aplink, gyvenime, viskas klojosi atbulai.“

Gražūs pasakojimai apie gražius dalykus – o gyvenime viskas atbulai. Pone Sapkowski, ar gėris, teisingumas, garbė ir meilė dažniausiai – tik pramanai, padedantys žmonėms susitaikyti su tikrovė, kuri visa tai paneigia?

– Tai, kad grožinė literatūra padeda susitaikyti su tikrove, yra neginčijamas faktas. Ji padeda, nes tai, be kita ko, yra jos užduotis. O apie tai, kokia ta tikrovė, aš pasisakyti neketinu. Kiekvienas žmogus turi savo tikrovę, kiekvienas ją mato savaip. Truputį perfrazuojant anglų patarlę: Reality is in the eye of the beholder.

Tai, kad grožinė literatūra padeda susitaikyti su tikrove, yra neginčijamas faktas. Ji padeda, nes tai, be kita ko, yra jos užduotis. O apie tai, kokia ta tikrovė, aš pasisakyti neketinu. Kiekvienas žmogus turi savo tikrovę, kiekvienas ją mato savaip.
Andrzejus Sapkowskis


– Geraltas ir mažutė Ciri nakvoja didžiuliame, sename, driadų saugomame Brokilono miške: „Virš jų galvų milijardais šakų ir šimtais milijardų lapų ošė Brokilonas.“ Kitą diena jie kalbasi: „Oi, Geraltai, čia taip gražu... Gaila, kad negali pamatyti. Čia tiek gėlių. Ir paukščių. Girdi, kaip čiulba? Oi, kiek čia jų daug. Galybė. Oi, ir voveraitės (…) Ojojoj, kiek čia žvėrelių. Ko gera, niekur tiek nėra…“ „Niekur, – sumurmėjo raganius. – Niekur. Čia – Brokilonas.“ „Kas?“ „Brokilonas. Paskutinė buveinė.“ „Nesuprantu.“ „Niekas nesupranta. Niekas nenori suprasti.“

Geralto žodžiuose vėl girdėti ir melancholijos, ir stiprus conservare pasaulėžiūrinis motyvas. O kaip jūs paaiškintumėte tai, apie ką jis kalba – ir ko „niekas nenori suprasti“?

– Prisiminiau, kad dalis manęs mano knygose vis dėlto yra. O aš, sulaukęs 70 metų, liūdėdamas ir apgailestaudamas pastebiu, kad tam tikros vabzdžių ir gyvūnų rūšys, gausios ir plačiai paplitusios mano vaikystėje, tapo labai retos arba visiškai išnyko.

Apgailestaudamas konstatuoju, kad miškai ir girios vis dar suvokiami kaip medienos grobimo vieta, o visuotinis vandens užterštumas niekam nerūpi. Kad aplinkosaugininkai niekinami ir iš jų tyčiojamasi kaip kokių pamišėlių ar keistuolių.

Man atrodo, kad Tolkienas jautėsi panašiai – pakanka prisiminti Sarumano iškirstus miškus, išdegintą ir nederlingą Mordorą. Ir dar dvokiantį Tedo Sandimano malūną Grafystėje. Iš žygio grįžusių hobitų pamatytos Grafystės vaizdinį daugelis Tolkieno interpretatorių aiškina kaip visuomeninių santykių pokario Anglijoje kritiką.

Man artimas Tolkienas, liūdintis dėl suniokotos savo vaikystės laikų gamtos. Aš jaučiuosi panašiai. Iš to plaukia ir „ekologiniai“ elementai mano kūryboje.

Aš, sulaukęs 70 metų, liūdėdamas ir apgailestaudamas pastebiu, kad tam tikros vabzdžių ir gyvūnų rūšys, gausios ir plačiai paplitusios mano vaikystėje, tapo labai retos arba visiškai išnyko. Apgailestaudamas konstatuoju, kad miškai ir girios vis dar suvokiami kaip medienos grobimo vieta, o visuotinis vandens užterštumas niekam nerūpi.
Andrzejus Sapkowskis


– Kai Geraltas ir Jenifer žūsta, ateina vienaragis ir padeda nuplukdyti juos valtimi per mistinį ežerą į legendinę Avalono salą (ar jos atitikmenį). Draugai, nešantys jų kūnus į valtį, pastebi iš rūko išnyrančius kritusių bendražygių siluetus. Ar šis epizodas – tik duoklė karaliaus Artūro legendai, ar kažkas daugiau?

Fantasy nuo pasakų skiriasi tuo, kad pasaka yra tobula homeostazė. Pasakų pasaulyje esama tobulos pusiausvyros: blogis ir gėris išlygina svarstykles, pasakojimo finale ir moralėje atsiranda apdovanotų nuopelnų ir atpildo sulaukusios kaltės pusiausvyra.

Fantasy, savo ruožtu, atmeta homeostazę atlikdama procedūrą, kuri vadinama euhemerizacija (Euhemero iš Mesinos vardo terminas, vartojamas mitų, legendų ir pasakų tyrinėtojų). Euhemerizacija – tai toks legendos interpretavimas ir atpasakojimas, kuriame antgamtiniai, pasakiški, dieviški ir nežemiški motyvai tampa ganėtinai žemiški. Taip legendos nustoja būti legendomis, netenka savo pasakiškų atributų ir virsta istorija. Arba pseudoistorija.

Fantasy žanre euhemerizacija paverčia neįtikėtiną ir nerealią pasaką įtikinama sakme, kuri verčia skaitytoją patikėti fantastiška realybe. Ir ar yra geresnis būdas to pasiekti, nei suardant pasakos homeostazę? Pažeidžiant gėrio ir blogio pusiausvyrą, ištrinant ribą tarp juoda ir balta, tamsos ir šviesos.

Grįžkime prie sakmės apie Raganių finalo. Juk toks finalas turėjo įvykti. Bet jis ne toks, koks būtų pasakoje: blogis nugalėtas, karas laimėtas, jis ir ji pagaliau kartu, surasta įvaikintoji duktė pagaliau drauge su jais, toliau – santuoka, vestuvių puota, jie gyveno ilgai ir laimingai, tikra idilė.

Bet juk čia – ne pasaka. Tai – fantasy. Euhemerizacija. Tad pabaiga turi būti tikroviška. Nėra pusiausvyros, Gėrio pergalė prieš Blogį – tik tariama, finalas toli gražu neprimena laimingos pabaigos – kad ir dėl daugelio herojų mirties, skaitytojų pagrįstai įvertinos kaip autoriaus dvilypumas, dėl kurio jie mane kaltino ir tebekaltina.

Todėl – užmaršties upė ir Avalonas. Ir Galahadas, sutinkantis Ciri kaip Odisėjas Nausikają. Kažkas baigiasi, kažkas prasideda. Liūdesys ir melancholija.

Nes, jei grįšime prie jūsų cituoto Ekleziasto: „Verčiau liūdėti nei juoktis, nes po liūdnu veidu gali būti gera širdis. Išmintingų žmonių širdys yra gedulo namuose, o kvailių širdys yra pramogų namuose.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(47 žmonės įvertino)
4.3617

Top naujienos

Ginekologė – apie Sinickio pasirinkimą pasidaryti vazektomiją: žmonai jis padarė paslaugą (326)

Daugiau vaikų su žmona nebeplanuojantis Tomas Sinickis garsiai pareiškė, kad jam yra atlikta...

Teniso deive vadintos Suzanne Lenglen gyvenimas apgaubtas paslaptimi. Kaip ir mirtis

Prieš 100 metų Suzanne Lenglen debiutavo Vimbldono turnyre ir iškart užkariavo ne tik teniso...

LNK: Kauno klinikose ligonei vietoje vaistų sulašino dezinfekcinio skysčio (300)

Absurdas Kaune – vietoje vaistų paauglei į veną sulašino dezinfekcinio skysčio, praneša LNK...

Meksikos gatvėse – tikras karas: pareigūnai puolė „El Chapo“ sūnų, gatves nusėjo aibė lavonų po mūšio Guzmanas paleistas (31)

Šiaurinėje Meksikos dalyje įvyko intensyvūs susirėmimai, kai saugumo pajėgos sučiupo vieną...

Šio vaikino situacija ypač sudėtinga: ligos atvejis Lietuvoje – toks vienintelis, o prieinamo gydymo nėra (37)

Iš Pajūrio kilęs 18-metis Jonas (vardas pakeistas dėl asmeninio šeimos noro - DELFI) vengia...

Vijūnėlės dvaras jau nugriautas, bet bauda jo savininkui tebeskaičiuojama (86)

Paskutinę šios savaitės darbo dieną Druskininkuose, Vijunėlės tvenkinio pakrantėje, kur...

Įdomiausi vandens parkai kaimyninėse šalyse

Smagiausias akimirkas vasarą patiriame prie vandens telkinių, o žiemą šiuos patyrimus galima...

Matijošaičio patarėja tapusi Meilutytė: negalvojau labai ilgai (247)

„Labai simpatiška, daug pasiekusi, žinoma plaukikė“, – atsakydamas į klausimą, kodėl į...

Bus kuo pasidžiaugti: laukia išskirtinis savaitgalis ir kitos geros naujienos (2)

Sinoptikai skelbia, kad šis rudens savaitgalis numatomas itin gražus – kai kur temperatūra kils...

Prasideda didžiausias darbuotojų atleidimas per visą bankų istoriją (34)

Technologijų progresas sukels didžiausią darbuotojų vietų mažinimą per visą bankų...