Vieni tikina, kad V. Putino ir „Vagner“ vadovo ginčas – tikras, ir jis neva atskleidė, jog V. Putino valdžia nėra absoliuti. Kiti aiškina, kad viskas buvo tik spektaklis, leidžiantis „Vagner“ grupuotei persigrupuoti į Baltarusiją ir iš ten organizuoti Kyjivo puolimą. Viktoras Denisenko atskleidė, kaip šią situaciją vertina jis.
„Situaciją labai sudėtinga vertinti, nes mes neturime visos informacijos, ir vertinimai grindžiami, sakyčiau, tik tam tikromis prielaidomis, matomais vyksmais, matomais įvykiais. Iš tikrųjų, netgi sunku atsakyti į klausimą, kur yra ta visa tiesa. Ekspertų bendruomenė pasidalijo į tuos, kurie tiki skirtingomis teorijomis“, – teigė pašnekovas.
V. Denisenko: konfliktas buvo tikras
„Aš sakyčiau, iš savo požiūrio taško, kur, vėlgi, viskas paremta tik prielaidomis, kad konfliktas buvo tikras. Jeigu čia ir buvo spektaklis, tai tikrai ne Putinas režisierius, nes tai, kad sukarinta grupuotė gali nueiti beveik iki Maskvos, užimti kelis miestus – labai prastas ženklas, tiksliau, kalbant apie Putino įvaizdį, tai stiprus smūgis jo įvaizdžiui, jeigu jis yra tas autokratas, kuris viską valdo, kuris viską kontroliuoja“, – dalijosi pašnekovas.
Jeigu konfliktas ir buvo tikras, vis tiek kyla klausimas – kas gi čia įvyko iš tikrųjų? V. Denisenko laidoje „Nesuklaidinti“ atskleidė, kokia buvo jo iškelta versija.
„Aš buvau iškėlęs tokią versiją, kad, galbūt, mes matome tam tikrą valdžios perskirstymą ir už Prigožino stovi, galimai, koks nors klanas šalia Putino ar vienas iš tų klanų, kurie veikia netoli prezidento. Bet įrodymų aš neturiu ir kuo labiau gilinuosi į situaciją, tuo labiau galvoju, kad viskas žymiai paprasčiau – Prigožinas tiesiog nenorėjo atiduoti „Vagner“, nes reikia priminti, kad Rusijoje buvo pasirašytas įsakymas, jog „Vagner“ kovotojai turi sudaryti kontraktą su Rusijos kariuomene“, – aiškino jis.
Anot pašnekovo, Prigožinas galbūt bandė apginti savo pozicijas ir pats nesitikėjo, kad jam taip lengvai pavyks pajudėti link Maskvos, o kai priartėjo – pats nesuvokė, ką su tuo daryti.
„Rusijos prezidentu, panašu, jis nenorėjo tapti, jis norėjo išsaugoti verslą“, – teigė V. Denisenko.
Pasiilgome gerų žinių
Anot informacinių karų ekspertės I. Vareikytės, tai, kad girdime tiek daug skirtingų šių įvykių reikšmės versijų, – gerų žinių ilgesio pasekmė.
„Visas teorijas ir versijas mes keliame iš, pirmiausia, tos informacijos, kurią turime, antra, iš labai daug lūkesčio, ką mes norime matyti. Kalbant apie tą lūkestį, mes visi esame pasiilgę gerų žinių, pasiilgę teisingumo triumfo, ir mums labai norėjosi matyti, kad Kremlius pagaliau, galbūt, sudegs arba kas nors blogo vyksta toje šalyje, ir štai – kaip nestabilu. Na, norėjosi turėti nors truputį džiaugsmo, kad pagaliau teisingumas atėjo ir į tą šalį“, – teigė I. Vareikytė.
Anot jos, dauguma versijų, kurias mes matėme internete, – tai mūsų lūkesčiai, todėl vėliau teko stipriai nusivilti.
„Reali situacija, kaip minėjo mano kolega, gali būti ir dviejų gaujų vadovų konfliktas: jie aiškinosi santykius ir tai, kas kiek ko gaus, nes dėl kažko kažkada nesusitarė, dėl tų pačių „Vagner“ pajėgų, arba tai gali būti ir surežisuotas spektaklis pergrupuoti pajėgas arba pergrupuoti pajėgas Kremliaus viduje“, – teigė I. Vareikytė.
Informacinių karų ekspertės teigimu, turime nepamiršti ir to, kad spektaklis galėjo būti skirtas ne tarptautinei auditorijai ar Ukrainai.
„Jis galėjo būti skirtas vidinei auditorijai, nes Rusija jau dabar ateina į tą tašką, kur žmonėms klausimų, kas iš tikrųjų vyksta tame kare, kyla vis daugiau. Aš nemanau, kad tai yra dalykas, kurį Kremlius galės labai ilgai ignoruoti. Jie jau turi pradėti galvoti, kaip savo vidinę auditoriją įtikinti ir ką jai sakyti, ką pradėti kalbėti, nes klausimų kyla vis daugiau“, – aiškino ji.
Anot I. Vareikytės, stebėdami tokias situacijas, turime nepamiršti žvelgti plačiau.
„Visas pasaulis, visos akys buvo į tą Prigožino kelionę, bet labai svarbu nepamiršti, kad mes turime reikalą su šalimi, kuri yra spektaklių profesionalė, tad tuo metu mes galime praleisti labai daug esminės informacijos arba esminių įvykių, kurie gali sukelti grėsmę mūsų saugumui. Galbūt šioje istorijoje to nebuvo, bet mums tai gali būti labai gera pamoka, kad, visgi, mūsų akys nukrypo ir, galbūt, galėjome ko nors nepastebėti ir ką nors paleisti iš kadro“, – teigė ji.
Putino įvaizdis
Pirmadienį Putinas pasakė savo kalbą, kuri neva turėjo pakeisti Rusijos likimą, tačiau vietoj to sulaukėme 5 minučių trukmės Putino pranešimo, kuriame sunku rasti svarbios informacijos. Ar Kremliaus vadovui reikėjo pasisakyti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį jo kalboje?
„Faktas, kad Putinui reikėjo pasisakyti, nes po tokių įvykių – realių, surežisuotų ar kaip ten būtų – tu negali tylėti. Čia yra faktas. Kalbant apie patį pasisakymą, anonsuotas jis buvo kaip labai reikšmingas, o, iš tikrųjų, Putinas pasakė gan banalių dalykų, sakyčiau, netgi, tokių, kurie nelabai buvo susiję su tuo, ką mes matėme“, – teigė V. Denisenko.
Anot jo, žlunga ir Putino, kaip stipraus lyderio, įvaizdis.
„20 metų buvo formuojamas toks jo įvaizdis, bet, pažiūrėkime, kas nutiko: jis iš ryto šeštadienį pagrasino, paskui, panašu, pabėgo kažkur, vakare pasisakė Peskovas, ne Putinas, Putinas pasisakė pirmadienį vakare, ir ta kalba niekam nepadarė didesnio įspūdžio, aš pasakyčiau“, – teigė pašnekovas.
Rusijos piliečių atsakas
Galima pastebėti ir tai, kad po Kremliaus vadovo pasisakymų prorusiškas idėjas palaikantys žmonės pažeria vis daugiau kritikos nei pagyrų. Ar galima prognozuoti, kad iš tiesų pradeda kilti rusų nepasitenkinimas Putinu?
Anot V. Denisenko, tai, kad žmonės ėjo į gatves, sveikinosi su „Vagner“ grupuotės kariais, yra ženklas, jog rusų visuomenė siekia tam tikrų pokyčių.
„Man atrodo, kad bent jau dalis rusų visuomenės pavargusi nuo Putino, bet tai nereiškia, kad ta visuomenė siekia demokratijos ar panašiai. Jiems tiesiog, galbūt, norisi permainų, ir „Vagner“ ar Prigožinas – ne pats prasčiausias variantas, jų požiūriu“, – teigė pašnekovas.
Vakarų analitikai ir ekspertai prieš šį įvykį kalbėjo apie tai, kad pokyčių trokštantys rusai, veikiausiai, išeitų į gatves ir patys padėtų nuversti Putino valdžią, tačiau to nepamatėme.
Anot I. Vareikytės, tai, kad mes vis tikimės, jog žmonės viską perims į savo rankas, tėra vienas iš mūsų lūkesčių.
„Mes tai vertiname per savo prizmę. Mes žinome, kas yra demokratija, kas yra teisiškai veikianti valstybė, kaip veikia demokratiniai principai, ko reikalaujame iš valdžios. Ką pamirštame, tai, kad Rusijos visuomenėje labai maža dalis, matyt, turi įgūdžių ir gebėjimų taip valstybę vertinti“, – aiškino ji.
Informacinių karų ekspertė teigė nemananti, kad didelė dalis rusų šiuos įvykius įvertino kaip pokytį valstybėje.
„Aš taip leisiu sau pasakyti: tai net nelabai daug žmonių vedė link minties, kas čia vyksta, – ar vyksta perversmas, ar keisis valdžios, kas ateis ir taip toliau, nes iš esmės nėra tokios kultūros galvoti apie savo šalį kaip apie demokratinę, teisinę valstybę. Čia yra bėda ir, man atrodo, mes labai dažnai tikimės, kad rusai sukils, supras ir nuvers Kremliaus valdžią, o tikimės labai be reikalo. Tai yra mūsų supratimas, kad mes taip darytumėme, bet Rusijoje tokio supratimo nėra“, – teigė I. Vareikytė.
Rusija – dezinformacijos profesionalė
Žvelgiant į situaciją iš informacinio karo plotmės, atrodo, kad Rusija laimėjo, – taip gerai sumėtyti pėdas ir nuslėpti informaciją reikia sugebėti. Anot I. Vareikytės, mes turime nepamiršti, kad kalbame apie šalį, kuri yra tikra šios srities profesionalė.
„Mane, turiu prisipažinti, šiek tiek nustebino, kai mūsų ne tik daug ekspertų, bet ir ganėtinai patikimi žiniasklaidos šaltiniai vos ne tiesiai pradėjo cituoti Rusijos žiniasklaidos šaltinius, pasakodami apie tai, kas vyksta Rusijoje. Aš grįžčiau prie to, kad visi mes labai norėjome gerų naujienų ir dėl to pamiršome pagrindinę taisyklę, jog šaltinis ir jo patikimumas yra vienas svarbiausių dalykų, kurį reikia įvertinti, prieš platinant bet kokią informaciją“, – teigė ji.
Anot I. Vareikytės, nenuostabu, kad visuomenei tokios geros, jų lūkesčius atitinkančios žinios patinka, tačiau turime nepamiršti svarbių dalykų.
„Šį sykį tai buvo tokia istorija, o, papuolę į rimtą informacinę ataką, kuri gali sukelti grėsmę mūsų saugumui, mes galime išbalansuoti mūsų informacinį lauką ir sukelti realių grėsmių“, – teigė ji.
„Vagner“ perkėlimas į Baltarusiją – kokia to reikšmė?
„Man pačiam labai įdomus tas aspektas – kodėl Baltarusija? Ir ar tikrai Baltarusija? Koks Prigožino interesas? Čia mes susiduriame su daugybe versijų, pradedant nuo to, kad galbūt Baltarusija yra tik tam tikra priedanga; logiškiau, aš sakyčiau, Prigožinui persikelti, tarkim, į Afriką, kur vis dar veikia „Vagner“ daliniai“, – teigė V. Denisenko.
Anot jo, turime nepamiršti, jog toks fizinis persikėlimas reikalauja nemažai resursų ir infrastruktūros.
„Prisiminkime, kas kalbama apie Vokietijos brigadą Lietuvoje, – reikalinga infrastruktūra. Tu negali paimti žmonių ir juos tiesiog ten vidury lauko numesti su karine technika, sakyti, kad jūs čia dabar gyvensite. Labai įdomus dalykas, ar ten iš tikrųjų kažkas vyksta. Mačiau žinių, kad pradeda statyti miestelius „Vagner“ kovotojams, tai gali būti tiesa, bet, vėlgi, tai tokie šaltiniai, dėl kurių informacijos patikimumo negali būti tikras“, – dalijosi V. Denisenko.
Aliaksandro Lukašenkos vaidmuo
Daug klausimų šioje situacijoje visiems kelia ir Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos vaidmuo. V. Denisenko teigė, jog net ir jam pačiam tai yra savotiška paslaptis.
„Lukašenka – irgi autoritarinis lyderis. Jis labai nori išsaugoti savo valdžią. Girdėjau tokią versiją, kad Lukašenka nepasitiki savo kariškiais ir dėl to jam reikalinga „Vagner“, bet man ta versija atrodo gan silpnokai, mat po 2020-ųjų metų rinkimų tiek Baltarusijos kariuomenė, tiek jėgos struktūros labai aiškiai pademonstravo lojalumą Lukašenkai“, – teigė jis.
Įdomu tai, kad Lukašenka ilgą laiką buvo matomas tik kaip silpnas politinis žaidėjas arba kitaip – „Putino marionetė“. I. Vareikytės teigimu, galima tik spėlioti, kodėl šiuo metu iškeliama A. Lukašenkos kartelė, tačiau tai, kad į jo valdomą šalį persikelia didelė karinė grupuotė, nėra gera žinia.
„Visi mes žinome, kad Lukašenkai su sveikata nėra gerai, o Baltarusija – svarbi teritorija Rusijai. Nieko čia naujo, kad Rusija nestabili ir kad mes negalim sukoncentruoti dėmesio tik į Kremlių bei į jo aplinką. Reikia stebėti gerokai daugiau žaidėjų, ir tai, kad, galimai, „Vagner“ pajėgos išsiplės į Baltarusiją, nėra gera žinia, nes mes turime pasienį, iš kurio mus pasiekti galima labai lengvai“, – aiškino ji.
Anot jos, mes jau turėjome išmokti savo pamoką, kai prieš prasidedant karui Ukrainoje ekspertai prašė nespekuliuoti, nes neva Rusija nėra tokia kvaila, kad pultų Ukrainą.
„Rusija mums eilinį kartą įrodė, kad viskas ten yra įmanoma, ir logika yra mūsų galvose. Mes labai dažnai vertiname per savo prizmę, per savo supratimą ir per tai, ką norime matyti patys, o svarbu nepamiršti, kad reikėtų labiau įsijausti į tai, kaip galvoja Rusija, į jos interesus, ir pradėti vertinti per jos prizmę. O per jos prizmę Baltarusija yra labai svarbi, turėti ten pajėgų ir ją kontroliuoti yra svarbu, bet mums tai nėra gera žinia“, – teigė I. Vareikytė.
Diversija per NATO viršūnių susitikimą – ar tai realus scenarijus?
Artėja NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Vis dažniau pasigirsta kalbų apie tai, kad diversijos ir žmonių bauginimai bus keliami būtent tada. V. Denisenko teigimu, tai įmanoma.
„Labai teisingai primenama, kad mes bandome ieškoti logikos argumentų: remiantis logikos argumentais, sakyčiau, tai nelogiškas sprendimas, nes kaip tik per viršūnių susitikimą visas dėmesys Lietuvai bus NATO valstybėse: saugumas, pasiruošimas, ypatingos sąlygos. Matant, kaip elgiasi Rusija, ir kad tas nenuspėjamumas tampa vos ne Rusijos prekės ženklu, viskas yra įmanoma“, – teigė jis.
Anot V. Denisenko, sunku pasakyti, kiek toks žingsnis būtų efektyvus, tačiau jis teigė numanantis, kad tiek Lietuva, tiek NATO yra pasirengusios skirtingiems scenarijams.
