aA
„Meilė yra ryšys tarp žmonių, o įsimylėjimas yra vieno žmogaus psichikos sutrikimas“, – teigia psichologas, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, įsimylėjimas turėtų praeiti maždaug per pusmetį, tačiau jeigu tai neįvyksta, reikia ieškoti specialistų pagalbos, nes ši būsena gali rimtai sutrikdyti žmogaus gyvenimą.

Tiesa, specialistas sutinka, kad įsimylėjimas gali peraugti į meilę. E. Laurinaitis pasakoja, kad meilė – tai dviejų žmonių ryšys keturiuose lygiuose. Psichoterapeuto teigimu, jeigu ji ima byrėti, pirmiausiai reikia aiškintis, kuriame lygyje kyla sunkumų. Kas vyksta mūsų organizme įsimylėjus, kokie tie keturi meilės lygiai, kodėl šeima nėra tik „aš“ ir „tu“ , ir kada sunkumų santykiuose jau gali nepavykti išspręsti be profesionalų pagalbos psichiatras pasakojo DELFI laidoje „Radikalus smalsumas“.

– Kas yra meilė?

– Meilė yra ryšys tarp žmonių ir tai iš principo skiriasi nuo įsimylėjimo, nes įsimylėjimas yra vieno žmogaus psichikos sutrikimas. Kodėl? Todėl, kad jam įsimylėjus pasikeičia pasaulio suvokimas. Tas, kurį ji ar jis įsimylėjo, atrodo vos ne su dieviška aureole. Jis yra geriausias, tobulas, nepakeičiamas ir nepakartojamas, o visi likusieji, kurie apie jį ką nors negerai, kritiškai kalba, visi, kurie ką nors man sako norėdami kažkaip paprotinti, klysta. Jie nežino, aš žinau, aš jį ar ją matau ir aš žinau, kaip yra iš tikrųjų.

Meilė yra ryšys tarp žmonių ir tai iš principo skiriasi nuo įsimylėjimo, nes įsimylėjimas yra vieno žmogaus psichikos sutrikimas. Kodėl? Todėl, kad jam įsimylėjus pasikeičia pasaulio suvokimas.

Tai yra vieno žmogaus reikalas. Tas kitas, kurį aš įsimylėjau, gali man neturėti absoliučiai jokių jausmų. Iš viso gali net nežinoti, kad aš esu jį ar ją įsimylėjęs. Tai yra mano bėda ir ji pasireiškia smegenų biochemijos pakitimais. Iš tikrųjų yra ryškiai padidėjęs seratonino, tai yra laimės, euforijos hormono, kiekis mūsų smegenyse. Mūsų smegenys yra paslankios ir jos po truputį prie to padidėjusio seratonino kiekio prisitaiko, kadangi sutrinka mano santykis su visu pasauliu. Aš taip pat nustoju adekvačiai reaguoti į įvairius kitus pasaulio pasikeitimus ir tai yra pavojinga.

Maždaug per 6 mėnesius įsimylėjimas praeina. Kai jis praeina, neretam žmogui pasižiūrėjus į savo įsimylėjimo objektą tiesiog piestu stojasi plaukai – viešpatie, ką aš ten mačiau, kas per nesąmonė su manimi buvo atsitikusi. Žmonės net nesuvokia, kiek teisingai jie galvoja ir kalba, todėl kad iš tikrųjų tai yra nesąmonė, nesąmoningas procesas įvykęs mano smegenyse. Jeigu jis yra nesąmoningas, aš neturiu jokių sąmoningų galių jį tvarkyti, aš negaliu jo pakeisti. Aš galiu jį tik išgyventi.

Jeigu su mano smegenimis ir mano gyvenimo įgūdžiais viskas tvarkoj, tai praeina. Bet gali nepraeiti. Būna įsimylėjimų, kurie užtrunka. Psichiatrijoje, psichoterapijoje mūsų bendras principas yra toks, kad jeigu koks nors procesas užtrunka maždaug dvigubai ilgiau negu norma, su įsimylėjimu, sakykime, daugiau nei metus, tai jau reikėtų gydyti. Visiškai realiai apie tai kalbu. Žmogaus gyvenimas sutriko, jis iš tikrųjų normaliai nebegali prisitaikyti prie daugelio pokyčių, nes žiūri tik į tą, kurį įsimylėjo, tas yra svarbiausias ir tai tampa svarbiausiu kriterijumi priimant sprendimus. Jis praranda savo paties įgūdžius prisitaikyti prie gyvenimo, keisti kažką, ką reikia keisti, ir tai jau trukdo. Labai smarkiai.

Eugenijus Laurinaitis
Eugenijus Laurinaitis
© DELFI / Domantas Pipas
Maždaug per 6 mėnesius įsimylėjimas praeina. (...) Bet gali nepraeiti. Būna įsimylėjimų, kurie užtrunka. Psichiatrijoje, psichoterapijoje mūsų bendras principas yra toks, kad jeigu koks nors procesas užtrunka maždaug dvigubai ilgiau negu norma, su įsimylėjimu, sakykime, daugiau nei metus, tai jau reikėtų gydyti. Visiškai realiai apie tai kalbu.

– Kaip yra gydoma?

– Visų pirma, psichoterapija. Jokio kito kelio nėra. Žmonės labai dažnai klausia – ką ta psichoterapija gali? Neužmirškime vieno paprasto apibrėžimo, kas yra psichoterapija. Tai yra paciento keitimosi procesas betarpiško kontakto su profesionalu metu. Pabrėžiu dar kartą sangrąžinę veiksmažodžio – keitimosi – formą. Ne psichoterapeutas keičia pacientą. Jis keičiasi. O tai reiškia, jis turi norėti keistis, jis turi suvokti, kur jis nori keistis, kur yra tas pabaigos taškas, kai jis jau pasikeitęs pasakys – tvarkoj, galiu gyventi, viskas gerai. Čia dalykai, kurie yra tikslas. O priemonės, kelionė nuo to taško A iki taško B, jau yra profesionalo darbas. Psichoterapijos tikslas yra geresnis paciento biologinis, psichologinis ir vertybinis funkcionavimas.

Grįžkime prie to, kad įsimylėjęs žmogus visai negalvoja, jog jis pacientas. Jis išgyvena laimingiausią savo gyvenimo tarpsnį. Bet jis nustoja matyti, kur šita jo „laimė“, ta euforija, kurioje jis yra, trikdo jo paties gyvenimą. Jam pačiam gadina reikalus. Tam reikalingas veidrodis, kuris parodytų, kas su tavimi vyksta, kas iš tikrųjų tau yra gerai, o kas nelabai gerai toje būsenoje, kurioje esi.

Dabar grįžtame prie meilės. Įsimylėjimas gali baigtis, kaip aš sakiau, (...) arba jis gali peraugti į meilę, jeigu tas kitas, kurį aš įsimylėjau, taip pat pradeda man jausti jausmus, mes pradedame bendrauti.

Meilė yra dviejų žmonių ryšys keturiuose lygiuose. Visų pirma, biologiniame. Biologinis tai yra: mūsų gyvenimo tempas – yra greitų, yra lėtų žmonių, jeigu jų tempai labai skirtingi, jiems gyventi sudėtinga; gyvenimo ritmas – yra pelėdos ir vieversiai, ir vėlgi, jeigu kas nors nori eiti gulti devintą valandą, o kitas tik dešimtą pradeda gyventi, tai sunkoka būti kartu; yra tokie dalykai, apie kuriuos mes retai galvojame, tai yra mūsų kūno kvapas, mes visi turime savo natūralų kūno kvapą. Jis gali arba traukti, arba atstumti ir mes to ne nepajuntame. Tai duoda labai svarbią informaciją, ar tas žmogus yra mano ar ne mano. Mes sakome – biolaukai nesutapo. Apie jokius biolaukus nereikia kalbėti, yra daugybė kitokių parametrų, kurie mums nesąmoningai duoda informaciją. Aš nekalbu apie seksualinį potraukį, apie sekso dažnį ir kiekį, kas irgi didele dalimi yra biologiniai dalykai. Ne vien biologiniai, bet ir biologiniai.

Antras lygis yra emocinis. Emocijos yra labai bazinis įvertinimas, ar momentas, kuriame aš esu, yra saugus ar nesaugus. Kai vienas jaučiasi saugus tose situacijose, kuriose kitas jaučiasi nesaugus – sunkoka. Galima papildyti, galima kažkiek nuraminti, bet ne be reikalo sakoma „už vyro kaip už mūro“. Tai iš tikrųjų nesaugumo kompensacija kito žmogaus saugumu. Kartais tai yra padedantys, o kartais nelabai padedantys dalykai, jeigu ta nesaugumo reakcija labai stipri ir norisi tik bėgti ir slėptis.

Ne be reikalo sakoma „už vyro kaip už mūro“. Tai iš tikrųjų nesaugumo kompensacija kito žmogaus saugumu.

Trečias lygis yra jausmų psichologinis lygis. Jausmai nuo emocijų skiriasi tuo, kad emocijos yra paprastos ir primityvios – saugu, nesaugu, o jausmai yra labai įvairūs, sudėtingi, labai niuansuoti. Tai yra dalykas, kuris labai nulemia, kaip mes vertiname pasaulį, žmones, santykius, sugyvename vienas su kitu, mokame ar nemokame vienas kito išklausyti. Labai neretai bėdos kyla dėl to, kad kiekvienas nori būti tik išgirstas, ir nenori pats išgirsti to kito. Visai neseniai teko turėti terapijoje šeimą, kai jie kalbėjo vienas per kitą ir vienas kito iš tikrųjų negirdėjo. Visiškai. Ir taip kartu gyvena beveik jau 20 metų. Nenuostabu, kad pasidarė truputėlį sudėtinga, kai manęs negirdi, bet ir aš negirdžiu. Mes nežinome, apie ką kalbamės.

Psichologiniame lygyje yra labai daug dalykų, atsineštų iš vaikystės, iš buvusios šeimos, kurioje aš užaugau, ir jie irgi labai neretai yra nesąmoningi. Aš juos tiesiog automatiškai kartoju įsitikinęs, kad tai teisinga, nes aš taip gyvenau visą savo gyvenimą, kol susiradau tave. Kodėl aš turėčiau dėl tavęs keisti visą savo gyvenimą? Iš tikrųjų turime suprasti, kad jeigu mes sukūrėme šeimą (nesvarbu, formalią ar ne, prie altoriaus, civilinėje metrikacijoje ar iš viso tiesiog kartu gyvename), tai yra daugiau nei „aš“ ir „tu“. Šeima dar turi ryšį tarp manęs ir tavęs. Ir tai yra dar trečias komponentas, kuris kokybiškai keičia mūsų būsenas, statusą. Aš nustojau būti Jonu, o tu Onute, mes tapome Jonas ir Onutė kaip šeima, kaip ryšys.

Ketvirtas lygis yra filosofinis lygis. Kas tai yra? Tai yra dėl ko mes gyvename šitame pasaulyje. Kaip mes suvokiame savo gyvenimo prasmę? Šitame lygyje kaip tik galioja taisyklė, kurią gal ir jūs esate girdėjusi, kad, kai žmonės myli vienas kitą, jie nežiūri vienas į kitą, o kartu žiūri viena kryptimi. Tai yra apie tą ketvirtąją, filosofinį lygį, kad mes kaip šeima einame kažkur, mes suvokiame savo užduotį šitame pasaulyje. Svarbiausia šeimos užduotis, nežiūrint į visas mūsų ambicijas, svarbiausius gyvenimo tikslus ir taip toliau, yra pagimdyti ir užauginti vaikus. Ir dar vienas paprastas dalykas – jeigu galime, padaryti juos truputį laimingesniais negu buvome mes.

Labai neretai bėdos kyla dėl to, kad kiekvienas nori būti tik išgirstas, ir nenori pats išgirsti to kito. Visai neseniai teko turėti terapijoje šeimą, kai jie kalbėjo vienas per kitą ir vienas kito iš tikrųjų negirdėjo. Visiškai. Ir taip kartu gyvena beveik jau 20 metų. Nenuostabu, kad pasidarė truputėlį sudėtinga, kai manęs negirdi, bet ir aš negirdžiu. Mes nežinome, apie ką kalbamės.

– O jeigu šeima vaikų neturi ir neplanuoja turėti?

– Jeigu neturi ir neplanuoja, tada jie gyvena kitokį gyvenimą. Tada jie iš tikrųjų realizuoja savo pačių lūkesčius, tikslus ir jie, visų pirma, yra bendražygiai. Tada tas filosofinis lygis yra svarbiausias, kad jie abu supranta, jog jų gyvenimo prasmė yra padaryti kažką, bet ne vaikus. Vaikai nesvarbu. Tvarkoj, jų reikalas. Svarbu, kad jie abu to norėtų.

O juk labai dažnai būna ne visai taip. Vienas labai stipriai deklaruoja, kad jis nori taip gyventi ir vaikų nenori, o kitas, nežiūrint į tai, kad apskritai norėtų turėti savo vaikų, labai myli tą žmogų ir todėl pasiruošęs paaukoti savo tikslus. Kai mes kažką aukojame, mes visada tikimės gauti kažką atgal. Jeigu tai nėra aptarta, nėra sutarta, kad – tu nenori vaikų, aš gerbiu tavo nenorą, aš negaliu tavęs priversti turėti vaikų, bet aš apskritai jų noriu ir sutinku atsisakyti to savo noro. Ką mes dėl to darysime, kaip mes tai spręsime? Tai yra svarbu, todėl kad tai iš tikrųjų yra gyvenimo prasmės klausimas.

Svarbiausia šeimos užduotis, nežiūrint į visas mūsų ambicijas, svarbiausius gyvenimo tikslus ir taip toliau, yra pagimdyti ir užauginti vaikus. Ir dar vienas paprastas dalykas – jeigu galime, padaryti juos truputį laimingesniais negu buvome mes.

Vaikai labiausiai suteikia prasmę mūsų gyvenimui. Tai yra tai, kas lieka po mūsų. Kai kalbame apie prasmę, turime suprasti, kad jos mes negalime sugalvoti. Tikslą mes galime sugalvoti, prasmę mes turime surasti. Vaikai yra tai, ką mes surandame šitame gyvenime kaip kažką, kas liks po manęs. Nenorime tokio savęs įprasminimo? Tvarkoj. Tik tada abu turime būti lygiateisiai šitoje sprendimo vietoje.

Eugenijus Laurinaitis
Eugenijus Laurinaitis
© DELFI / Domantas Pipas

– Ką daryti, kai meilė pradeda byrėti?

– Pradėkime nuo to, kad turime įvertinti, kuriame lygyje pirmiausiai ji pradeda trupėti ir gadintis. Nuo to priklauso, ką reikėtų daryti. Biologiniame lygyje pradėję trupėti dalykai gali būti nepataisomi, pavyzdžiui, mes nepakeisime žmogaus tempo, ritmo, nepakeisime jo kvapo iš esmės. Pasikvėpinti galime, bet ne kiekvieną minutę ir ne visą parą. Bet jeigu mes kalbame apie tokius dalykus kaip seksas, galima kažką daryti ir bandyti taisyti arba galima bandyti ieškoti prisitaikymo būdų prie mūsų skirtingumų.

Tai nebūtinai turi būti kažką griaunantys dalykai, jeigu mes į tai nepradedame reaguoti per daug emocingai. Jeigu, pavyzdžiui, aš noriu eiti miegoti devintą, o mano vyras kaip tik dešimtą pradeda gyventi ir įlindęs į kompiuterį daro visokiausius dalykus, aš pradedu pykti ant jo, kad jis neina miegoti kartu su manimi. Tai jau yra reakcijos reikalas ir ją galima keisti, galima padėti žmogui suprasti, kad tai nėra nesaugu. Iš tikrųjų yra atvirkščiai, jeigu jis lieka namie, tik įlindęs į kompiuterį ten kažką daro, tai yra tos šeimos išsaugojimas.

Jeigu kalbame apie emocijų lygį, mūsų reagavimas į pasaulį, ar jis saugus, ar nesaugus, susiformuoja labai anksti. Tai yra pirmųjų mūsų gyvenimo metų rezultatas ir nemanau, kad labai paprasta ten kažką pakeisti. Galima bandyti, psichoterapija čia gali šiek tiek padėti, bet tai ilgalaikis darbas, nes tai labai ankstyvas mano patyrimas.

Vienas labai stipriai deklaruoja, kad jis nori taip gyventi ir vaikų nenori, o kitas, nežiūrint į tai, kad apskritai norėtų turėti savo vaikų, labai myli tą žmogų ir todėl pasiruošęs paaukoti savo tikslus. Kai mes kažką aukojame, mes visada tikimės gauti kažką atgal.

Jeigu kalbame apie psichologinį lygį, labai sudėtingas dalykas, todėl kad tai yra visa mano gyvenimo patirtis. Mes visi šią akimirką esame tos visos savo istorijos rezultatas ir kas toje istorijoje turėtų būti suvokta, pakeista, kad šiandien mudu gyventume gerai, yra labai profesionalaus darbo užduotis. Kaži, ar pasikalbėjimais tarpusavyje pavyks išspręsti, jei dėl to kyla dideli konfliktai.

Galiausiai, vertybiniai dalykai. Dėl jų reikia kalbėtis dar prieš susitariant, kad gyvensime kartu. Reikia apsitarti, kas tau ir kas man šitame pasaulyje svarbu. Jeigu staiga kažkas pasikeitė (o pasikeisti gali, nes mes gyvename ir keičiamės, mes pamatome kažkokias naujas galimybes ir nusiviliame kažkokiomis senomis, mes senstame ir mūsų galimybės keičiasi), tai turėtų būti aptariama. Kalbėjimas šitoje vietoje yra vienas pagrindinių instrumentų gyventi ir išgyventi kartu.

Eugenijus Laurinaitis
Eugenijus Laurinaitis
© DELFI / Domantas Pipas

– Kas apskritai yra sveiki santykiai ir kas juos sudaro?

– Galima pasakyti labai paprastai. Sveiki santykiai, kai mes abu jaučiamės ne skriaudžiami, o, visų pirma, suprantami, gerbiami – mus su mūsų skirtingumais gerbia, toleruojami – nenori manęs keisti, ir mylimi, tai yra svarbūs, reikalingi ir, galiausiai, nepakeičiami.

– Minėjote, kad daug dalykų mes darome automatiškai. Ar mums patiems įmanoma užčiuopti tuos dalykus ir juos kažkaip pakeisti, ar čia jau būtinai reikia kreiptis į specialistus?

– Ne, nebūtinai. Aš manau, kad vienas iš tokių kriterijų, kada reikėtų pradėti galvoti, ką aš čia dabar darau, kliuvinėjimas. Viskas ėjo ėjo normaliai ir staiga kažkur užkliūvu. Kas čia dabar atsitiko? Vietoj to, kad naudotume žodžius „kas čia dabar atsitiko“, reikia truputėlį pakeisti sakinį ir pasakyti „ką aš čia padariau?“ Nes aš padariau, nes viskas, ką mes turime savo gyvenime, jeigu turime įtaką, sprendžiame patys. Jeigu neturime, tai čia jau kitas dalykas, tada vertiname, kur mes įlindome ir kodėl.

Mes tikrai sprendžiame visokius dalykus – ką daryti, ko nedaryti, kaip daryti, kur daryti. Mums reikia sustoti ir pagalvoti – kur aš čia dabar įkišau pirštą, jeigu man skauda? Į tarpdurį. O ko? Gal norėjau įeiti ten, kur durys užsidarinėja.

Mes tikrai sprendžiame visokius dalykus – ką daryti, ko nedaryti, kaip daryti, kur daryti. Mums reikia sustoti ir pagalvoti – kur aš čia dabar įkišau pirštą, jeigu man skauda? Į tarpdurį. O ko? Gal norėjau įeiti ten, kur durys užsidarinėja. Mes turime gana daug galimybių paanalizuoti save tada, kai užkliūvam. Jeigu viskas eina sklandžiai, nėra ir reikalo apie tai mąstyti.

Neseniai ėjau pro vieną statybinę tvorą ir ant jos radau labai gražų užrašą – nereikia taisyti to, kas nesugedę. Bet jeigu jau pradėjo gesti, nereikia tempti. Savaime nieko neįvyks. Labai dažnai mūsų įsivaizdavimas, kad laikas pagydys, yra visiška iliuzija. Laikas nedaro nieko, išskyrus vieną dalyką – jis duoda laiką mums priiminėti sprendimus. Taigi tą laiką reikia panaudoti. O naudosime mes, niekas kitas.

– Ačiū už pokalbį.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(53 žmonės įvertino)
4.3396

Top naujienos

Seimo nariai atvirai sako, kad šitas darbas jiems patinka labiausiai: ką tarp sesijų iš tiesų veikia tautos išrinktieji (84)

Praėjusių metų rugsėjo 10 dieną pradėtą Seimo rudens sesiją, parlamentarai baigė sausio 14...

Susidūrimas su bankroto administratoriumi virto detektyvu: skolos suma išaugo kartais (18)

Bankrutuojant įmonei kaunietis Karolis „Delfi“ redakcijai pasakojo galimai susidūręs su vieno...

Liga, dėl kurios draugai ir kolegos gali virsti priešais: tokį sergančiojo elgesį sunku pakęsti net ir artimiesiems

Vagystė dažnam asocijuojasi su neigiamais jausmais ne tik dėl to, kad tai – nusikaltimas....

Zoologijos sodo šeimininkas pratrūko: o kas tas gyvūnų teises sugalvojo? (147)

Kol gyvūnų teisių gynėjai baisisi sąlygomis Klaipėdos zoologijos sode, jo šeimininkas...

Ko gero, geriausia gyvenime diena: patyčias kentęs devynmetis lydėjo Australijos regbio žvaigždes (31)

Patyčias kentęs devynerių Quadenas Baylesas tapo ryškiausia persona Australijoje, šeštadienį...

Paulius Gritėnas ir Viktoras Bachmetjevas

Esminiai dalykai. Ar tiesa vis dar turi savo vietą žiniasklaidoje?

5-oje „Esminių dalykų“ laidoje Paulius Gritėnas ir Viktoras Bachmetjevas aptaria žiniasklaidos...

Ką daryti, kad gyventumėte laimingoje santuokoje: tereikia žinoti kelis esminius dalykus (2)

Galbūt jums atrodo, kad meilė – paslaptis, o prognozuoti, kiek truks santuoka, neįmanoma. Vis tik...

Grybauskaitė įvertino valdžią ir derybose dalyvavusį Nausėdą (614)

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė Knygų mugės svečiams šeštadienį pristatė dvi...

Ką daryti, kai stabdant ima „mušti vairą“ ar vibruoti stabdžiai? (23)

Pavasariop, ilgėjant dienoms, vis dažniau vairuotojai išsiruošia į tolimesnes keliones. Kaip tik...

Rinktinės katastrofa Belgijoje: sudegę Maskoliūno vafliai, apsisukęs prezidentas ir kolektyvinė atsakomybė specialiai Krepšinis.lt iš Monso (250)

„Vienintelis žodis – gėda. Neatsimenu, kad taip beviltiškai būtume pralaimėję. Žaidėme ne...

|Maža didelių žinių kaina