Milane surengtame lietuvių bendruomenės susitikime dalyvavęs politologas neseniai išleido lietuviškų anekdotų knygą italų kalba. Jis neslepia susižavėjimo lietuvių nacionaliniu charakteriu, kultūra ir sako, kad tik pradėjęs domėtis Lietuva suprato, kaip stipriai lietuviai skyrėsi nuo kitų buvusių sovietinio bloko respublikų gyventojų, o tarp lietuvių ir italų matantis labai daug panašumų.
„Kai griuvo Sovietų Sąjunga, buvo nepaprastai įdomu politologams stebėti, kas gi ten vyksta. Tuometinis mano profesorius Milano katalikų universitete tėvas Stasys Ereminas buvo tikras Lietuvos apaštalas, jis savo paskaitose nuolat kalbėjo apie savo Tėvynę ir mane labai uždegė jo pasakojimas“, – savo susidomėjo Lietuva pradžią prisimena Alessandro Vitale.
Profesorius A.Vitale aktyvus lietuvių bendruomenės Milane narys, dalyvaujantis tautiečių susitikimuose, neretai mėgstantis juose pasipuošti lietuviškais simboliais.
Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė: noriu, kad mano vaikai būtų šimtaprocentiniais lietuviais
Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio, kadais atvykusi į Romą studijuoti Popiežiškajame Angelicum universitete, vėliau čia sukūrė šeimą ir pasiliko gyventi.
„Nepaisant, kad turiu čia daug draugų, gerai integravausi, sukūriau šeimą, Italijoje niekada nebūsiu itale, vaikštau po miestą bet vis tiek vietiniai neretai į mane kreipiasi angliškai.“
Ji teigia, jog gimus vaikams dar labiau susimąsčiusi apie lietuviškumo perdavimo svarbą. „Noriu, kad mano vaikai būtų 100 proc. lietuviai ir 100 proc. italai, išsaugotų lietuvišką identitetą. Aš tai suprantu kaip galimybę turėti kažko daugiau, o ne mažiau“, – sako ji, pabrėždama, kad bendruomenė yra labai svarbus įrankis puoselėti lietuviškumą.
Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio džiaugėsi, kad jau 46 pasaulio valstybėse veikia lietuvių bendruomenės, o Italijoje jau yra 9 vietos, kur aktyviai veikia susibūrę vietos lietuviai.
Kalbėdama apie pilietybės išsaugojimo referendumą, kuris vyks gegužės 12-ąją, akcentavo, kad reikia jame labai pasistengti dėl savo vaikų ir vaikaičių ateities, kad jie turėtų galimybę būti pilnateisiais lietuviais.
Nei pakartas, nei paleistas
Pilietiškumo forumą, kurį surengė Milano lietuvių bendruomenė kartu su Užsienio reikalų ministerija, pradėjusi Milano lietuvių bendruomenės pirmininkė Gintarė Cvirkaitė, gyvenanti čia jau 9 metus, pasidalijo jautriomis ištraukomis iš rašytojos Vaivos Rykštaitės teksto apie emigranto savijautą. „Nei pakartas, nei paleistas“ – taip kartais apibūdinamas emigranto santykis su Lietuva.
G. Cvirkaitė priminė, kad šie metai yra Seimo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, kuomet prieš 70 metų buvo pasirašyta Lietuvių charta ir įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė.
Šviesuolės Malvinos Šokelytės-Valeikienės istorija
Renginyje ir interaktyvioje viktorinoje, kuriai klausimus padėjo paruošti Valstybinė lietuvių kalbos komisija, prisiminta ir didvyriška kuklios Giedraičių miestelio šviesuolės, mokytojos Malvinos Šokelytės-Valeikienės (1898–1981) istorija. 1920 metų vėlyvą rudenį, kuomet šalia Giedraičių vyko įnirtingos lietuvių kautynės su lenkais, būdama vos 22 metų amžiaus, ši drąsi lietuvė ant baltos paklodės prisisiuvo raudoną kryžių ir pasikvietusi keletą vietos vyrų ėjo į mūšio lauką rinkti kenčiančių ir negalinčių pajudėti sužeistųjų.
Miilano lietuviai aktyviai dalijosi savo išgyventomis ir patirtomis istorijomis, kuriose atsiskleidžia pilietiškumas, drąsa, atjauta – išgelbėtais skęstančiaisiais, priimtais nakvynės nepažįstamaisiais, empatiškais artimųjų poelgiais.
Antrajame pagal dydį Italijos Milano mieste šiuo metu nuolat gyvena keli šimtai lietuvių, keliasdešimt jų yra aktyvūs lietuvių bendruomenės nariai, kurie renkasi įvairiomis progomis ir puoselėja bendruomenę. Dėl patogių skrydžių tarp Milano ir Vilniaus šį miestą aplanko vis daugiau turistų iš Lietuvos.