Čaplinskas: iš karto buvo aišku, kad vien su baime toli nenuvažiuosi
Profesorius Saulius Čaplinskas laidoje „Faktai ir nuomonės“ įvertino dabartinius ribojimus ir atsakė, ar pagrįsti jie būtent prieš šventinį laikotarpį. Anot jo, draudimais ir keliama baime mažai ką galima pasiekti, o efektas būna labai trumpalaikis.
„Pažiūrėkime iš kito taško, kaip suvaldėme AIDS pandemiją. Nekyla jokių klausimų jau seniai, kad draudimai, baimė galios trumpą laikotarpį. Prisiminkime AIDS pandemiją, kai San Fransiske buvo užsidarę gėjų kubai ir taip toliau, pas mus tik trumpam suveikė tas baimės elementas, paskui žmonės pradėjo rizikuoti. Kalbant apie šią infekciją – lygiai tas pats. Net dar daugiau – jeigu susirgę ŽIV žmonės nepradeda laiku terapijos, jie šimtu procentų miršta. Šiuo atveju dauguma supranta, kad sirgs lengvai, ypač jaunimas. Iš karto buvo aišku, kad vien su baime toli nenuvažiuosi.
Kita vertus, tam tikri ribojimai yra neišvengiami ir dar privalės būti ilgai, bet iš esmės jie turėtų būti priimti kiekvieno žmogaus asmeniškai. Kai kalbame apie kovidą, lygiai kaip kalbėjome apie ŽIV, mes turime omenyje mūsų asmeninį elgesį. Vienu atveju – lytinį ir narkotikų vartojimą, šiuo atveju – bendravimą su visais, vien kvėpavimą oru. Norint, kad žmonės įsisąmonintų ir elgtųsi vienaip ar kitaip, reikia ne baimės, reikia informuoto sprendimo, kad žmogus suprastų. Pavyzdžiui, kaip švęsti Velykas artimame rate ir kaip tai daryti maksimaliai saugiai, o ne tik uždrausti, neleisti ir panašiai“, – sako S. Čaplinskas.
Paklausus, jeigu sprendimai būtų profesoriaus rankose, ar tos trys Velykų dienos būtų „uždarytos“, ar „atidarytos“, S. Čaplinskas tikino, kad visiškai užkardyti viruso pavojaus negalime.
„Visgi reiktų diferencijuoti. Juk dabar turime daug instrumentų. Tie patys pasiskiepiję arba persirgę žmonės – tai būtų dar papildoma paskata kitiems skiepytis ar testuotis. Nesvarbu – antikūnų ar antigenų testais, priklausomai nuo to, ko mes siekiame, ir, mano supratimu, svarbu įsisąmoninti – mes šio pavojaus visiškai užkardyti niekaip negalime, nei draudimais, nei niekuo, tai reiškia, kad belieka mažinti žalą, mažinti galimybę užsikrėsti ir perduoti virusą. Bent jau tiems žmonėms, kurie yra persirgę, atlikę testus, laikantis tų pačių rekomendacijų aplankyti savo senjorus tėvus, manau, tikrai reikėtų“, – sako S. Čaplinskas.
Usonis: žmonės praktiškai neturi sprendimo teisės
Vaikų klinikos profesorius Vilniaus universitete Vytautas Usonis, paklausus, ar per Velykas yra reikalingi ribojimai, tikino, kad drausti – pats paprasčiausias būdas, tačiau galime pamatyti kitų šalių patirtį po to, kai jos nusprendė atlaisvinti apribojimus per šventes ar tam tikras laisvas dienas.
„Per Velykas atsilaikyti reikia – tai faktas. Klausimas – kaip, nes iš tikrųjų matome įvairių šalių patirtis, matome, kas atsitiko po, pavyzdžiui, laisvų Kalėdų Portugalijoje, po kitų laisvų švenčių kitose šalyse, Lietuvoje po laisvų Vėlinių praėjusiais metais, ir kur yra tas aukso vidurys – pasakyti sunku. Paprasčiausias variantas yra draudimas, tačiau ar tai tikrai suveiks – didelis klausimas, nes žmonės pavargo nuo draudimų, žmonės pradeda priešintis draudimams. Mes matome daug visiškai pagrįstų ginčų, pavyzdžiui, vienokia situacija yra, jeigu viena šeima susirenka didelėje sodyboje ir visiškai kitokia situacija, jeigu ta pati šeima susirenka vieno arba dviejų kambarių bute. Epidemiologine prasme, tai visiškai skirtingos situacijos“, – sako profesorius.
Anot jo, mūsų visuomenėje labiausiai trūksta supratimo ir bendravimo, daugelį dalykų bandoma nuspręsti draudimais.
„Iki šiol mūsų žmonės praktiškai neturi sprendimo teisės. Man kilo mintis, kad svarbu paaiškinti, ką aš darau blogai, ir ką daryti, kad būtų gerai. Tie dalykai yra paprasti ir mes apie juos kalbame jau metus – distancija, dezinfekcija, kaukės ir visa kita, galiausiai, jeigu žinau, kad esu persirgęs ir turiu antikūnų, jeigu esu paskiepytas, tai šio elemento – bendradarbiavimo – mūsų visuomenėje trūksta“, – sako profesorius.
Anot jo, situacija, kuri yra dabar, gerokai skiriasi nuo to, kas buvo prieš metus.
„Situacija, kuri buvo prieš metus, radikaliai pasikeitė. Prieš metus tie suvaržymai suveikė, nes mes neturėjome labai daug ko, ką turime šiandien, tada tos jėgos pozicijos suvaržymas buvo veiksmingas, bet praėjo metai, dar turėkime omenyje informacinį darbą, kuris tikrai galėtų būti atliktas geriau. Tai nėra vienos dienos sprendimas, kai atsitinka kas nors netikėto, ir mes sprendžiame, ką daryti per Velykas. O ką darėme per visus metus“, – sako profesorius.
Dabartinė skiepijimo strategija išsisėmė?
Paklausus V. Usonio, ar 42 procentai – daug ar mažai, profesorius tikino: šis skaičius nėra toks, kad leistų kalbėti apie visuomenės imunitetą.
„Tai jau pakankamai, kad darytų įtaką sunkių ligos formų, mirčių skaičiams, tačiau nėra pakankamai, kad galėtume kalbėti apie visuomenės imunitetą kaip visuomenės saugumo užtikrinimą. Šia kryptimi kalbant toliau, trečdalis milijono Lietuvos gyventojų paskiepyti, bet ar tose statistikos lentelėse jūs randate informaciją, kokia visuomenės grupė šiandien yra saugi? Mes galime kalbėti, kad Santaros klinikose darbuotojų vakcinavimas siekia apie devyniasdešimt procentų, o tai yra labai geras rodiklis. Tikiu, kad kitose klinikose, kur žmonės mato, kas yra koronavirusas, kokia tai infekcija, labai stipriai žmonių agituoti nereikia“, – sako profesorius.
„Dabar turime kelti naują tikslą, turime kalbėti apie visuomenės imuniteto formavimą ir uždaviniai turi būti derinami atsižvelgiant į siekiamą tikslą. Žinoma, jeigu būtų pasirinkimas, kam įskiepyti dozę vakcinos, ar vyresnio amžiaus žmogui, kuris, pavyzdžiui, serga lėtinėmis ligomis, ar jaunam ir sveikam, prioritetas turėtų išlikti, bet tai neturėtų būti kaip strateginė kryptis, nes ji jau išsisėmė.“
Profesorius S. Čaplinskas laidoje tikino, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl senjorų vakcinavimas stringa, yra ta, jog kai kurie seni žmonės tiesiog neturi galimybių nuvykti skiepytis.
„Tai yra normalus rezultatas, kurį galima pasiekti su tokia organizacija, kur praktiškai pasyvi kampanija, nes informacijos iš esmės nebuvo, išskyrus pasakymą, kad jau atvyko skiepai, paraginimą eiti skiepytis ir paaiškinimą, kur tai daryti. Kitam žmogui, kad priimtų sprendimą, tiek neužtenka, jis turi žinoti, kaip, kodėl, kas gali nutikti, antra, aš pasigendu empatijos, kalbant apie visą šį atsaką į koronavirusą. Viena vertus, kai tik kalbama apie draudimus ir raginama dirbti iš namų, ir iš esmės kalba žmonės, kurie praktiškai nenukentėjo, – biudžetininkai, akademinis sluoksnis. Jie gali persiorientuoti, o kaip persiorientuoti verslui, kuris negali nuotoliniu būdu dirbti.
Taigi, kalbant apie žmonių atėjimą skiepytis, paliečiau vieną medalio pusę, kad žmogus turi norėti to skiepo, bet ar pabandome įsivaizduoti, kaip elgtis tai močiutei, kurios vaikai galbūt gyvena kitose savivaldybėse ir atvažiuoti negali, o ji pati galbūt nejuda ir negali atvykti paskirtu laiku. Jeigu pradėtume analizuoti, kodėl kai kurie senjorai, kurie jau seniai galėjo būti paskiepyti, liko nepaskiepyti, ko gero, dažna priežastis bus šita.“
Žmonėms kyla daug klausimų
S. Čaplinskas laidoje sako, kad yra daug konkrečių klausimų, jie natūraliai kyla žmonėms. O dabartiniai valdžios užmojai itin sparčiai didinti vakcinavimą skamba kiek per optimistiškai.
„Mes dabar kalbame vien įvertinę faktą, kad bus pakankamai skiepų, ir toliau galvojame, kaip padaryti, kad tos vakcinos būtų įskiepytos. Bet ar žmonės eis? Šis klausimas lieka atviras. Pažiūrėkime, ką rodo statistika.
Tik apie keturiasdešimt procentų žmonių tikrai yra nusiteikę, kad skiepysis, o abejojančių gana daug, nekalbu apie tuos, kurie griežtai nusprendė, kad nesiskiepys, – juos palikime ramybėje; visada bus dalis žmonių, kurie nenorės, negalės skiepytis, arba kuriems nesusiformuos imunitetas.
Labai svarbu, kad visi kiti, kurie nori šios priemonės, gautų reikiamą informaciją. Pavyzdžiui, ar kiekviena moteris, kuri planuoja pastoti, žino, ar gali skiepytis, o rusakalbiai piliečiai – ar jie gavo visą informaciją. Yra daug konkrečių klausimų, kurie gali kilti žmonėms ne dėl to, kad jie yra skiepų priešininkai, o dėl to, kad nori gauti atsakymus“, – sako S. Čaplinskas.
