Trukdė, nes norėjo žinoti
Nusivylusi, pažeminta ir nesuprasta Ramutė Bislienė atsiėmė savo ligotą mamą iš privačių globos namų „Senjorų vila“. Jos 73-ejų metų mama šiuose namuose praleido vos mėnesį, tačiau ši nemaloni patirtis įsirėžė R.Bislienės atmintyje.
Moteris taip ir liko nesupratusi, kodėl senelių globos namų administracijai užkliuvo jos noras kasdien žinoti apie mamos savijautą. „Aš supratau, kad geriausia būtų buvę, jei būčiau nutrenkusi mamą ir palikusi. Kad nekvaršinčiau galvos skambindama ir teiraudamasi apie mamą“, – privačios įstaigos administracijos elgesį apibūdino R.Bislienė.
Nors įstaiga tarsi ir privalo artimuosius informuoti apie pas juos gyvenantį pacientą, R.Bislienė tikina, kad jai aiškiai buvo leista suprasti, esą per dažni jos skambučiai, klausimai tik trukdo „Senjorų vilos“ personalui.
Už mėnesį – 2 tūkst. litų
Už mėnesį mamos globos ir slaugos R.Bislienė sumokėjo beveik 2 tūkst. litų. „Atvykome su savo lova, kėde, tualetu, vežimėliu, vaistais ir sauskelnėmis“, – išvardijo amuniciją, su kuria atvežė mamą, moteris. Ji mamai parinko kambarį pirmame pastato aukšte.
„Dar būdama sveika mama prašė, kad neatiduočiau jos į kokią nors ligoninę, todėl ieškojau į namų aplinką panašios vietos. Privatūs senjorų globos namai “Senjorų vila„ buvo nepanašūs į ligoninę“, – pasirinkimo motyvus aiškino R.Bislienė.
R.Bislienės mamą pernai liepą ištiko išeminis insultas. 73 metų moteris gyveno viena. Ją surado R.Bislienės sesuo. Po ilgo gydymo ir kelių reabilitacijų moters nepavyko prikelti visaverčiam gyvenimui.
R.Bislienės mama nepradėjo nei kalbėti, nei judėti. Stebuklų nežada ir jos gydytojai.
Norėjo išskirtinumo?
„Mama mano artimiausias žmogus. Nežinau, kiek skirta būti su ja, todėl man labai svarbu, kaip ji jaučiasi. Mano mama nekalba ir nejuda, suprasti jos norų nepažįstančiam žmogui sunku“, – savo dėmesį ir nuolatinius skambučius į globos namus pasiteirauti dėl mamos sveikatos argumentavo R.Bislienė.
Privačių globos namų „Senjorų vila“ direktorė Dalia Vansevičienė laikosi priešingos pozicijos. „Ji norėjo išskirtinio dėmesio. Šito mes nežadėjome“, – atkirto direktorė.
Privačių globos namų vadovė tikino, kad R.Bislienės mama buvo rūpintasi nepriekaištingai, o detalius dukros klausimus apie mamos fiziologines funkcijas kritikavo.
R.Bislienė retoriškai klausė: „Gal kas nors vyko ne taip, jei buvo bijoma mano vizitų?“
Padaryta išimtis
Pasak R.Bislienės, „Senjorų vilos“ direktorę D.Vansevičienę užrūstino ir pastaba dėl dingusių vaistų. Pasiteisinimai buvo, esą vaistai išbyrėjo arba jų visai nebuvo.
Vaistus į specialią dėžutę R.Bislienė kiekvienai svaitės dienai sudėdavo pati. Kadangi atvykdavo kiekvieną vakarą, tai vakarinius vaistus pati ir duodavo mamai.
R.Bislienė kartą pastebėjo, kad nėra psichotropinių tablečių nakčiai, kurių skyrimas yra griežtai kontroliuojamas. „Pirmą kartą didelio triukšmo nekėliau, tačiau tai pasikartojo ir vėl. Administracija taip man ir nepaaiškino, kodėl taip atsitiko“, – pasakojo R.Bislienė.
„Senjorų namų“ administratorė Violeta Navalinskienė atrėmė, kad R.Bislienei buvo padaryta išimtis. Visi „Senjorų vilos“ pacientų vaistai laikomi jiems skirtoje dėžėje. Esą buvo patenkintas klientės pageidavimas pačiai sudėti vaistus ir laikyti juos atskirai nuo kitų pacientų.
Tablečių kriminalas
Senjorų globos namų direktorė D.Vansevičienė metė dar vieną argumentą dėl dingusių vaistų: „Iš kur, žiūrėdamas į tabletę, gali žinoti, kad tai psichotropiniai ar dar kokie nors kitokie vaistai? Juk jie dėžutėje buvo be pakuotės. Kiekviena tabletė atskirai.“
„Kodėl kelis kartus dingo vis tos pačios psichotropinės tabletės?“ – stebėjosi R.Bislienė.
Į šiuos klausimus taip ir liko neatsakyta. R.Bislienė nusprendė, kad mama „Senjorų viloje“ tebus mėnesį ir grįš į namus.
Vis dėlto moteris tikina jautusi pareigą paviešinti savo patirtį. Anot R.Bislienės, savo artimiausius žmones patikėdami svetimiems, tačiau profesionalams, ir dar už nemažus pinigus, tikimės žmogiškumo.
„Kur nurodyta, kiek kartų per dieną galiu skambinti ir teirautis apie savo artimiausią žmogų?“ – kalbėjo ji.
Padorumo nepatikrinsi
R.Bislienė neneigė, kad į privačius globos namus skambindavo dažnai, skirtingai nei kitų globotinių artimieji. Dažnai ir atvykdavusi ilgai būdavo. Moteris aiškina, kad jei pačiai nebūtų sušlubavusi sveikata, tai mamos jokiu būdu nebūtų vežusi į jokius globos namus.
„Senjorų namų“ direktorė D.Vensevičienė, remdamasi savo ilgamete praktika, pastebėjo, kad neretai pacientų artimieji patys suserga slaugydami savo šeimos narius. Direktorė taip pat pabrėžė, kad jų namai privatūs ir jiems nenaudinga prarasti nė vieno kliento.
R.Bislienė jau vargu ar kada nors kreipsis pagalbos į šiuos namus. Moteris neturi priekaištų slaugytojoms, tačiau administracijos požiūris jai liko kaip nesupratimo pavyzdys.
„Žinoma, sąžiningumo ir padorumo nepatikrinsi. Tikiuosi, kad atsiras institucijų, kurios patikrins globos namų “Senjorų vila„ veiklą, darbuotojų kvalifikaciją dirbti tokį darbą“, – guodėsi R.Bislienė.
Vilmantas Labunskas, Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojas
Mūsų departamentas tikrina globos namuose teikiamą socialinės paslaugos kokybę. Privačios „Senjorų vilos“ mes nesame tikrinę, tačiau žinome šiuos ilgalaikę globą teikiančius namus. Iki šiol dėl jų veiklos neturėjome jokių nusiskundimų. Per metus patikriname apie 40 įvairaus pavaldumo globos įstaigų. Šiam darbui turime 5 darbuotojus.
Kol kas už privačių globos namų veiklą atsako juos įsteigęs asmuo. Tačiau nuo 2015 m. visos globos paslaugas teikiančios įmonės turės gauti licenciją šiam darbui, kitaip jie bus nelegalūs.
Globos namuose teikiamos paslaugos kokybė labai jautrus klausimas. Tai nereiškia, kad turime būti atlaidūs, tačiau žmonės ten dirba labai sunkų ir atsakingą darbą. Dažniausiai šį darbą dirba pasišventę žmonės už labai nedidelius atlyginimus.