Kalbėdama apie sūnui tekusį likimą Ernesto mama Ala Sinkevič nesulaiko ašarų. Savo ruožtu pats berniukas į gyvenimą kabinasi iš visų jėgų ir stengiasi nenusiminti, nors kartais sunku net pakilti iš lovos.
Viena naujausių jo feisbuke paskelbtų nuotraukų – pro ligoninės langus matoma vaivorykštė.
Žinia apie pirmojo tipo diabetą smogė it iš giedro dangaus
„Kai buvo mažas, sūnus labai sirgo – ir plaučių uždegimas, ir astma. Tačiau mokykloje viskas buvo gerai. 3 ar 4 pastaruosius metus net visai nėjome į polikliniką, Ernestas nesirgdavo“, – DELFI sakė A. Sinkevič.
Tačiau prieš metus, paskutinę rugpjūčio dieną, Ernestui buvo diagnozuotas pirmojo tipo cukrinis diabetas. Iš kur ši liga, jo mamai – mįslė.
„Giminėje niekas neserga. Gydytojai spėjo, gal nuo streso, tačiau mano sūnui buvo vos 11-ka metų“, – suprasti negalėjo pašnekovė.
Galiausiai nustojo net valgyti
Jau ši diagnozė šeimai prilygo tragedijai – Ernestas labai bijo adatų, o sergantieji diabetu kasdien daugybę kartų turi durtis į pirštus, tikrindami cukraus kiekį kraujyje.
„Kai išrašė iš Vilniaus Santaros klinikų, nuvykome į Kauną – tik ten mus pamokė, ką ir kaip daryti, sostinėje iki šiol nėra endokrinologijos skyriaus. Davė knygą ir skaitykite“, – atsiduso A. Sinkevič.
Tiesa, kiekvienas kartas iš Ernesto pareikalaudavo nesuskaičiuojamo kiekio vidinės stiprybės.
„Dar dabar, kol įsidurs, praeina pusvalandis, valanda. Galiausiai jis pradėjo nebevalgyti“, – graudinosi pašnekovė.
Ant kūno ėmė ryškėti mėlynės
Tačiau užsispyręs berniukas toliau lankė mokyklą, vaikščiodavo į krepšinio treniruotes. Ilgainiui A. Sinkevič ėmė pastebėti, kad ant sūnaus kūno sparčiai daugėja mėlynių.
„Ant kojų – mėlynės ir mėlynės. Juokaudavau, gal kojom kamuolį mušinėja“, – šypteli tai prisimindama moteris.
Deja, Ernestas tuoj prisipažino, kad dažnai jam – ir labai silpna.
„Cukrų matuojam, bet viskas tvarkoje. O čia jau prasidėjo ta liga...“, – gąsdinančią diagnozę iki šiol nedrąsiai taria mama.
Įtarimų sukėlė kraujo tyrimai
„Kas tris mėnesius reikėjo daryti visokius kraujo tyrimus, mes važinėjome į Kauną. Kažkur po pusės metų gydytojai pastebėjo, kad stipriai sumažėjo leukocitų kiekis. Jie pasiūlė palaukti mėnesį, sūnus sirgo gripu, įtarė, kad tiesiog neatsistatė organizmas. Tačiau dar po mėnesio – vėl tas pats“, – kaip sužinojo, kad sūnus serga vėžiu, pasakojo A. Sinkevič.
Šeimai buvo išrašytas siuntimas į Vilnių, kraują pasiūlyta pasitikrinti pas hematologus.
„Atvažiavome pas juos pirmadienį, antradienį gydytoja paskambino ir liepė staigiai važiuoti į ligoninę. Po savaitės nustatė, kad sūnui – mieloblastine leukemija“, – sakė pašnekovė.
Iki šiol ji pamena ir lemtingą dieną, kai pirmą kartą atsigulė į ligoninę – tai nutiko šių metų balandžio 26-ąją.
Diabetas kiša koją sėkmingam vėžio gydymui
„Ernestui diagnozuota agresyvi vėžio forma. Gydymas vykdomas blokais. Pirmasis – chemiją lašino 12 dienų, jį praėjome, antras – 8 dienos, mes jo neįveikėme. Cukraus kiekis visai nukrito, ėmė trūkti gliukozės, diagnozuota hipoglikemija. Jį ištiko traukuliai, ėmė stoti širdis, mus perkėlė į reanimaciją“, – pirmuosius gydymo žingsnius prisiminė A. Sinkevič.
Tuomet berniukui buvo atlikta galvos ir plaučių kompiuterinės tomografijos. Laimė, padėtis stabilizavosi.
„Tačiau dabar – vėl blogai, cukrus krinta. Taip yra dėl to, kad 10 dienų, kol lašinami vaistai, jis visiškai nieko nevalgo – labai pykina, jis vemia, viduriuoja, visą savaitę laikosi 39 laipsnių kūno temperatūra“, – pasakojo moteris.
Dar praėjusį sekmadienį fiksuoti trys Ernestą ištikę priepuoliai – cukraus lygis organizme nukrenta, kraujas papildomas gliukoze, tačiau po poros valandų situacija kartojasi.
„Žiūrėjo, stebėjo, naktį vėl nuvežė į reanimaciją“, – sakė A. Sinkevič.
Net ir išgyvenant tokias kančias berniukas, kasdien turėtų badytis tikrindamas cukraus kiekį kraujyje. Laimė, sergančių vaikų globėja neretai vadinama Ieva Krivickaitė padėjo šeimai gauti sensorių.
Medikai bando įkvėpti – vėžys pasiduoda gydymui
„Iš pradžių buvo baisiai sunku. Sūnus nuolat verkdavo“, – ašaromis pratrūko pašnekovė, paklausta, kaip diagnozę sutiko Ernestas.
Jos gyvenimas pastaraisiais metais taip pat labai stipriai pasikeitė – vyrėja dirbusi moteris turėjo prašyti nedarbingumo pažymėjimo, šeimos pajamos sumažėjo.
„Atrodo, vėžys pasiduoda gydymui. Tačiau tai tokia liga... Štai, viena mergaitė 4 chemijos seansus praėjo, viskas buvo tvarkoje, bet prasidėjo iš naujo. Niekada negali pasakyti, pasveiks visiškai ar ne, nuolat reikia tikrintis“, – džiaugtis neskubėjo A. Sinkevič.
Prašo pagalbos
Paklausta, kokios paramos šeimai reikėtų, moteris pasidžiaugė, kad leukemijos gydymas Lietuvoje finansuojamas.
„Tačiau baigiasi nedarbingumo pažymėjimas, o negaliu palikti sūnaus vieno. Dabar susirgau, globą perėmė mano mama, bet jai – 72-eji metai. Tokie reikalai“, – sunkiai pagalbos prašė moteris.
Anot jos, netrūksta šeimai nė drabužių, nė maisto – Ernestas iki šiol praktiškai nieko nevalgo.
„Jei galėtų kas finansiškai padėti, būtų labai gerai. Nežinau ir dėl insulino pompos – ji skirta cukrui matuoti, suleidžiama reikiama insulino dozė – gera kainuoja 4,2 tūkst. eurų. Bandysime vykti į Kauną, tartis“, – nurodė ji.
A. Sinkevič el.pašto nenaudoja, tad norinčius jai padėti, kviečiame kreiptis į teksto autorę el.paštu ruta.pukene@delfi.lt
Kviečia paaukoti ir sensoriams
Tuo metu I. Krivickaitė, žinutę apie šią šeimą išplatinusi ir soc. tinkluose, nurodo, kad Ernestas pamažu išmoko pažinti diabetą ir su juo gyventi. Šeima turi ir aiškų planą, kaip įveikti leukemiją – ji gydoma nemokamai.
„Gaila, kad diabetas toks nepastovus, nesuvaldomas ir brangus. Būtų daug lengviau kontroliuoti ir priimti šią ligą, jei kiekvienas turėtų taip reikalingus sensorius. Nes valanda susikaupimo prieš skaudų dūrį, kuris parodo esamą situaciją, kai kuriais atvejais gali būti mirtinai per ilga ir pavojinga“, – nurodo ji.
Žmonės taip pat kviečiami paaukoti ir sensoriams. Daugiau informacijos apie tai čia.