Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė paskelbė, kad kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai Vitalijus Šaikovskis ir Tomas Vinciūnas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kai viršiję įgaliojimus sužalojo griežčiausia bausme nuteistą 39 metų kalinį Robertą Raulyną.
Anot teismo, prižiūrėtojas T. Vinciūnas prieš nuteistąjį panaudojo kovinius imtynių veiksmus, o V. Šaikovskis – daužė gumine lazda.
Už tai, kad sužalojo iki gyvos galvos įkalintą R. Raulyną, teismas iki šiol kalėjimų sistemoje dirbančiam V. Šaikovskiui skyrė 180 MGL dydžio (6 778,8 Eur), o T. Vinciūnui 160 MGL (6 025,6 Eur) baudas.
Be to, teisėja nusprendė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TIK teises perėmusių Vilniaus pataisos namų, sumuštam nuteistajam privalės sumokėti 1,4 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad savo veiksmais pareigūnai sumenkino visuomenės pasitikėjimą tiek Lukiškių TIK, tiek visa kalėjimų sistema ir net valstybe, nes nusikalstamais veiksmais buvo pademonstruota, jog valstybė sunkiai susidoroja užtikrindama nuteistųjų kalinimą.
Pasak teismo, Lukiškių pareigūnai R. Raulynui sudavė nenustatytą skaičių smūgių ne mažiau kaip 9 kūno vietose.
Šioje byloje kaltinimai dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi taip pat buvo pateikti ir prižiūrėtojui Mindaugui Petraičiui, tačiau jis buvo išteisintas, nes nenustatyta, jog jis būtų padaręs nusikalstamą veiką. Anot teismo, nors M. Petraitis ir sudavė smūgius nuteistajam, tačiau negalima teigti, jog jis veikė nusikalstamai, nes manė, kad tuo metu kalinys užpuolė pareigūnus.
Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu baudžiamojon atsakomybėn patraukti Lukiškių pareigūnai nepripažino jiems pateiktų kaltinimų. Tačiau bene pagrindiniu įrodymu tapo kalėjime įrengtos vaizdo kameros.
Kaltinamųjų šioje byloje galėjo būti ir daugiau, tačiau jų teisėsaugai taip ir nepavyko nustatyti nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Kaip skelbdama nuosprendį pažymėjo teisėja J. Dabulskytė-Raizgienė, net teisiamojo posėdžio metu apklaustų pareigūnų parodymai buvo mažai informatyvūs – dauguma jų teigė, kad nieko nematė.
„Daugelis vengė konkretizuoti aplinkybes, vengė aiškiai atsakyti į klausimus, ir net nesunku suprasti, kodėl – dauguma jų iki šiol yra kolegos“, – sakė teisėja.
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad dar 2015 m. sausio 2 d. rytą darbą naktinėje pamainoje baigę pareigūnai dėl padaryto drausmės pažeidimo į laikinojo sulaikymo kamerą vedė antrankiais surakintą nuteistąjį R. Raulyną, o kai šis leidosi laiptais, paskui kalinį einantis V. Šaikovskis kartą nuteistajam lazda smogė į nugarą, dėl ko šis susvyravo ir bandydamas nepargriūti įsikniubo į priekyje ėjusio pareigūno T. Vinciūno drabužius.
Kalinys išsilaikė, tačiau iš karto išgirdo, kaip vienas prižiūrėtojų garsiai sušuko, jog vyksta pareigūnų užpuolimas. O tada ir prasidėjo – iki gyvos galvos įkalintą nuteistąjį ėmė daužyti ir spardyti.
Vėliau ekspertai nustatė, kad R. Raulynui buvo suduoti smūgiai į ne mažiau kaip į 9 kūno vietas, jam buvo praskelta galva, o patirti sužalojimai yra vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Teismas nenustatė, kad nusikaltimas buvo suplanuotas, nors, kaip pažymėjo valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė Vita Gedvilienė, pareigūnai galėjo turėti tokį planą – esą jie bandė imituoti, kad į laikino sulaikymo kamerą vedamas nuteistasis jiems bando pasipriešinti. Ir tam net buvo priežastis – po naktį įvykusio konflikto su prižiūrėtoju V. Šaikovskiu nuteistasis baigiantis darbo pamainai pareigūną ir jo kolegą apipylė fekalijomis.
„Manau, kad buvo įvykdyta keršto akcija, kitokio paaiškinimo neturiu – pareigūnai bandė su manimi susidoroti, jie norėjo imituoti, jog jiems pasipriešinau, – bylą nagrinėjant teisme sakė iki gyvos galvos įkalintas R. Raulynas. – Bet jeigu aš padariau drausmės pažeidimą, jeigu esu neteisus, mane turėjo nubausti teismas, o ne pareigūnai, teisingumą vykdę savo Linčo teismu.“
O visa ši istorija, kai R. Raulynas buvo sumuštas, turi priešistoriją – kalinys pasakojo, kad tą naktį budėję pareigūnai esą labai garsiai triukšmavo, todėl jį pažadino iš miego.
„Jie žvengė kaip arkliai, garsiai pasakojo savo istorijas, todėl ėmiau belsti į duris, prašiau netriukšmauti, tačiau pareigūnai nesiliovė, o kai atidarė duris, man papriekaištavo, kad nemiegu, išvadino įvairiais rusiškais keiksmažodžiais – manau, daug ką pasako, kai pareigūnas kalba kalinių žargonu, – teisme kalbėjo nuteistasis. – Tada paprašiau, kad bent trumpam įjungtų elektrą, jog galėčiau arbatos išsivirti, bet niekas manęs neklausė.“
Kas įvyko toliau ir kaip prižiūrėtojus R. Raulynas apipylė fekalijomis, nukentėjusiuoju pripažintas kalinys nepasakojo: „Man sako, kad T. Vinciūną ir V. Šaikovskį apipyliau fekalijomis – neneigiu to, tačiau detalių negaliu patikslinti. Tegaliu pasakyti, kad taip galėjo būti, tačiau iki šios dienos man už tai nebuvo skirta jokia nuobauda.“
Pasak R. Raulyno, apie 8.20 val., kai darbą baigė naktinė pamaina, Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Zbignevas Korvinas-Piotrovskis atėjo prie kameros durų ir pabeldęs pareikalavo ruoštis išėjimui – per grotas liepė iškišti rankas, kad būtų uždėti antrankiai.
Kai tai buvo padaryta, kalinys buvo išvestas į koridorių – čia prižiūrėtojas T. Vinciūnas patikrino, ar jis neturi draudžiamų daiktų.
„Tada vyresnysis pasakė eiti su T. Vinciūnu, atkreipiau dėmesį, kad tuo metu koridoriuje buvo labai daug pareigūnų – gal dešimt, gal – penkiolika, – pasakojo R. Raulynas. – Kai priėjome prie laikinojo sulaikymo kamerų, man liepė pasukti į kairę – turėjome praeiti labai siaurą koridorių, juo neįmanoma eiti vienam greta kito, todėl priešais mane ėjo T. Vinciūnas, o iš paskos – V. Šaikovskis. Leidžiantis laiptais pajutau smūgį į nugarą – man taip stipriai smogė, kad nuo smūgio susvyravau, klupdamas automatiškai įsikibau į T. Vinciūną, jog nepargriūčiau. O tada išgirdau, kaip sušuko, jog vyksta pareigūnų užpuolimas ir V. Šaikovskis dar kartą man smogė.
Griuvau ant grindų, tada priėjo gal dešimt ar penkiolika pareigūnų ir jie ėmė mane daužyti lazdomis, spardyti. Gintis niekaip negalėjau, nes buvau su antrankiais, todėl kaip įmanoma rankomis bandžiau dengtis galvą. Vaizdas buvo baisus – mane pareigūnai daužė apstoję ratu, jie smūgiavo visur, kur tik papuolė – kojas, nugarą... Ir taip spardant pradėjau slysti kitais laiptais žemyn – kažkas iš pareigūnų dar bandė mane sulaikyti už kojų, bet tada kažkas spyrė į genitalijas. Kai nusiritau laiptais, vėl mane daužė, dar kažkas iš kojos spyrė į galvą, ėmė bėgti kraujas – visur buvo labai daug kraujo. Ir tik tada pareigūnas Tomas Masilionis liepė nustoti mane daužyti. Ir visi pareigūnai pasišalino.“
Nuteistasis teigė, kad egzekucija truko apie septynias minutes, po jos vienas pareigūnų esą dar pasakė, jog kaliniui reikėtų sulaužyti pirštus, kad negalėtų rašyti skundų.
„Ant grindų gulėjau kelias minutes, tada atsisėdau, prie manęs priėjo pareigūnai iš rytinės pamainos ir palydėjo iki medicinos punkto, – sakė R. Raulynas. – Čia budėjusi medikė Svetlana Kryževičienė surašė sužalojimus, aptvarstė galvą ir liepė eiti atgal į kamerą, nors prašiau, kad mane nufotografuotų ir nufilmuotų, prašiau, jog nuvežtų į ligoninę, bet ji atsisakė, davė tik ibuprofeno. Kai pareigūnai mane parvedė atgal į kamerą, iš jos nesikėliau kelias dienas – iš skausmo negalėjau nei valgyti, nei nueiti į tualetą. Buvau ir sąmonę praradęs, o atsigauti pradėjau tik po savaitės. Galvos man taip niekas daugiau ir neapžiūrėjo – iki šiol yra likęs maždaug penkių centimetrų randas.“
R. Raulynas spėja, kad jam buvo suduota apie 50 smūgių.
„Tai galiu pasakyti užtikrintai, nes buvau visas mėlynas, ant mano kūno nebuvo sveikos vietos“, – teismui aiškino nuteistasis.
Dėl to, kad kalėjime buvo sumuštas, iki gyvos galvos įkalintas nuteistasis maždaug po savaitės prokuratūros paprašė pradėti ikiteisminį tyrimą.
„Pareigūnai pažemino mano orumą, visa tai vertinu kaip kankinimą, dėl to patyriau tiek dvasinį, tiek fizinį skausmą, – kalbėjo nukentėjusiuoju pripažintas kalinys. – Žaizdos ir kūnas sugijo, bet iki šiol išliko moralinio pobūdžio skausmas – tai paveikė mano visavertį gyvenimą, pakeitė mano nuomonę apie pareigūnus, kurie kasdien mane prižiūri.“
Nuteistasis pripažino, kad su prižiūrėtoju V. Šaikovskiu konfliktuoja jau ne vienerius metus.
„Mano santykiai su kalėjimo administracija yra sudėtingi, esu savarankiška asmenybė, dažnai rašau skundus, vien šiuo metu teismuose yra nagrinėjama vienuolika mano skundų, todėl natūralu, kad manęs nemėgsta ir dėl to represuoja – dėl tų pačių dalykų į vienus kalinius žiūri pro pirštus, o į mane – rimtai“, – teigė jis.
Prieš patekdamas į Lukiškių TIK Vilkaviškio rajone, Virbalio miestelyje gyvenęs R. Raulynas buvo teistas tris kartus – dėl vagysčių ir plėšimų. Griežčiausia bausmė jam buvo skirta dėl 2001 m. gruodžio pradžioje įvykdyti šiurpaus nusikaltimo – neseniai į laisvę išėjęs vyras išžagino keturiolikmetę mergaitę, o paskui grasinimais ir smurtu bandė nutildyti jos motiną ir patėvį, nes šie dėl panaudotos seksualinės prievartos ketino kreiptis į policiją.
Kai vyras suprato, jog šie netylės, gruodžio 7 d. rytą R. Raulynas su sėbrais įsiveržė į jų namus ir keturiolikmetės akivaizdoje nužudė jai artimiausius žmones. Išeidami jie aukų kūnus apipylė benzinu, o namus padegė. Iš jų nieko nebeliko.
Tuo metu keturiolikmetę R. Raulynas pagrobė – išsivežė į Kauną ir įkalino savo draugo namuose. Čia ją pareigūnai išlaisvino po paros – nepilnametė buvo rasta kambaryje, kuriame užsidegusi žvakutes gedėjo savo tėvų.