Tuo metu Alytaus kalėjimo administracija po nuteistojo išpažinties apie sukrečiančią patirtį pataisos įstaigoje Delfi.lt nurodė, kad Ž. Jucys esą meluoja: „Realiai jokių prievartinių veiksmų ir smurto prieš jį nebuvo naudota.“
„Koks man tikslas meluoti?“ – su kalėjimo vadovybe nesutiko nuteistasis. Ir pridūrė, kad ne jis vienas yra patyręs seksualinę prievartą kalėjime, yra ir daugiau kalinių, tik ne visi išdrįsta apie tai kalbėti.
„Man nuo to, ką papasakojau, blogiau nebus, gal ateityje pavyks užkirsti tuos prievartavimus – yra tokių žmonių, kurie negali apsiginti, kaip ir aš negalėjau“, – sakė jis.
Už grotų Klaipėdoje gyvenęs Ž. Jucys pateko beveik prieš 13 metų, kai su kitu nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčiu vyro per išgertuves padegė garažą, kuriame užrakino du benamius. Šie vos nesudegė, bet jiems pavyko išsigelbėti, dėl to be tėvų augęs Ž. Jucys buvo nuteistas dėl pasikėsinimo itin pavojingu būdu nužudyti du žmones.
Pasikalbėti apie gyvenimą kalėjime jis pasisiūlė pats – aiškino, kad savo papasakota istorija nori padėti kitiems savęs apginti negalintiems nuteistiesiems. Bet didžiausią nuoskaudą vyras liejo dėl dviejų pareigūnų – jo nuomone, būtent jie neužkirto seksualinio smurto atvejų.
– Kalėjime buvo ir sunku, buvo ir gerų dienų. Mane du kartus yra išprievartavę. Čia, uždaroje zonoje, – pokalbį pradėjo Ž. Jucys.
– Kada tai buvo?
– Prieš metus. Nors pataisos įstaigos viršininkas man buvo leidęs sėdėti su kitu nuteistuoju dviese vienoje kameroje, manęs neatsiklausė ir pareigūnas pas mane „įmetė“ tą kitą nuteistąjį, su kuriuo aš negalėjau sėdėti.
– Kodėl?
– Jis buvo mano priešas, su juo nesutardavau. Ir tas nuteistasis mane išprievartavo. Paskui pasikviečiau budintį pareigūną, jis man liepė išeiti iš kameros, bet kadangi aš joje nuo anksčiau sėdėjau, mane paliko, o tą kitą nuteistąjį iškėlė. Ir tada budinčiam pareigūnui pasakiau, kad mane išprievartavo. Jis atnešė popieriaus lapą ir liepė rašyti, kaip buvo. Iš karto pakvietė tyrėją, naktį, jau buvo po 23 valandos, jis atėjo, sakė, rašyk viską tiksliai, paėmė rūbus ekspertizei, sako, bus atliekama ekspertizė, bet aš tave rytoj išsikviesiu, naktį pagalvok, ar tikrai norėsi rašyti pareiškimą ir „sukti ant sroko“. Ir, sako, žinai, kas bus, jeigu tu meluoji. Bet jam pasakiau, kad man nėra ko meluoti, pats nukentėjau – kam man šmeižti?
Dėl to ir pasakiau, kad „nesuksiu ant sroko“, bijau dėl savo gyvybės. Nereiškia, kad aš pirmą sykį padariau nusikaltimą, nereiškia, kad negaliu taisytis – man reikės išeiti į laisvę, reikės tvarkytis savo gyvenimą.
– O kodėl į jūsų kamerą įkėlė tą nuteistąjį, su kuriuo negalėjote gyventi?
– Taip nusprendė „operų“ viršininkė, ji skirsto, kur sėdėti ir niekada nuteistųjų neatsiklausia, ar gali su kitu nuteistuoju sėdėti, ar ne. Ji pasako, o pareigūnai vykdo. Su tuo nuteistuoju negalėjau sėdėti, direktorius buvo aiškiai pasakęs, kad galiu kalėti su kitu nuteistuoju ir mes buvome dviese kameroje – vienas už kitą einame, sutariame, nei barnių, nei pykčių tarp mūsų nebuvo. Bet tą dieną mano kambariokas išvažiavo etapu į teismą, o aš likau vienas. Ir tada atėjo pareigūnas, atsidarė durys, – sakė, čia ne aš sugalvojau, štai tau „įmetu“ gyventoją. Aiškinau, kad man direktorius leido kalėti su kitu nuteistuoju, bet jis nepadėjo – pasakė, kad čia ne aš taip nusprendžiau, esu pareigūnas, privalau vykdyti nurodymus. Ir tada nukentėjau.
– Taip ir neparašėte pareiškimo?
– Taip, tada neparašiau pareiškimo. Ir tuo viskas baigėsi.
– O kaip tas asmuo, kuris jus išprievartavo – ar jį dar sutikdavote kalėjime?
– Taip, jis ir dabar yra šioje įstaigoje. Kartais jį matau, sutinku, kai einu skambinti taksofonu, nes jis sėdi pirmame aukšte kitoje kameroje. Būna, kad susitinkame, prasilenkiame.
– Bendraujate?
– Ne, juk nuo jo nukentėjau. Net nesisveikinu – einu ir praeinu, kitą sykį jis, būna, ir mane užkabina. Stengiuosi niekur nelįsti, man nedaug liko kalėti, noriu išeiti į laisvę, aš ir taip naktimis, būna, neužmiegu, verkiu, mano psichika pažeista. Baisu, jūs neįsivaizduojate.
Dabar sėdžiu drausminėje grupėje, nes atsisakiau kalėti bendrame kalėjime – už tai anksčiau kas mėnesį gaudavau 30 parų, čia buvo laikoma nuobauda ir kas mėnesį sėdėjau „triume“, tai kalėjimo direktorius Remigijus Aniulis pakeitė tą tvarką ir pagal jo įsakymą visi, kurie negali eiti į kitus būrius, gali sėdėti tomis pačiomis sąlygomis drausmės grupėje kaip ir kiti nuteistieji, esantys lokaliniame sektoriuje.
Aš esu atsisakęs kalėti bendrame kalėjime, bet dėl mano ligų jie negali manęs niekur išvežti, bet aš ir neprašiau mane kitur pervežti, tik esu parašęs, jog neisiu gyventi į jokius būrius. Sėdėsiu čia. Tada man buvo likę kalėti pusketvirtų metų, pasakiau, kad likusį laiką ir čia kalėsiu – kamera yra, viskas. Pasiimu iš bibliotekos knygų paskaityti, išmokau daryti atvirukus, ir laikas man eina, taip man dar geriau – mažiau pagundų, mažiau narkotikų, nors ir čia randa, jeigu nori.
– Sakėte, kad pas jus buvo atvykę iš Kalėjimų departamento. Kodėl?
– Dabar ta „operų“ viršininkė perėjo dirbti į aukštesnes pareigas – į Imuniteto tarnybą. O tas kitas pareigūnas, vykdęs jos nurodymą, esą rašė pasiaiškinimą Kalėjimų departamento Imuniteto tarnybai, bet ir toliau šaiposi iš manęs, juokiasi, man vis pabrėžia, nenoriu keiktis, jis sako „man tas pats“, tik keiksmažodžiais. Sako, ir kas, kad tą pasiaiškinimą parašiau, vis tiek čia visi viena ranka muša, man tas pats, bet aš nesitikėjau, kad tu paimsi ir mane paskųsi. Aš jam tada pasakiau – ne paskųsi, o pasakiau, kaip yra, ir bandau užkirsti kelią, kad kitiems nuteistiesiems to nenutiktų. Kiek žinau, yra ir daugiau nukentėjusių, kiti gal mažiau moka rašyti, bijo skųstis, todėl ir pasakiau, kad aš kitiems darau gerą darbą. Gal ateity, nespjaunu į vandenį, dar ir pats kada nors čia papulsiu, nors geriau to nebūtų, – dėl to ir bandau paviešinti tai, kas vyksta įkalinimo įstaigoje. Man baisu išeiti į laisvę po tokio ilgo bausmės atlikimo, bus baisu su žmonėmis bendrauti.
Ir tas pareigūnas iki šiol iš manęs tyčiojasi, vadina necenzūriniais žodžiais – gaidys. Koks skirtumas, gerai, aš gaidys pagal tą „mastiuką“ esu, bet nereiškia, kad pareigūnas mane taip turi vadinti. Įžeidinėti. Man tai yra skaudu, tuo labiau, kad du sykius buvau išprievartautas. Visam laikui man gyvenimą sugadino. Man yra skaudu ir jie dirba – tiek tas dirba, tiek ta dirba, ir ji dar pareigomis yra pakelta, tai kur yra teisybė? Neįmanoma rasti teisybės Lietuvoje. Aš kai padariau nusikaltimą, gerai, aš padariau ir už tai sėdžiu, bet nereiškia, kad mane turi taip bausti, jog mane turi prievartauti. Ir man neužtikrina saugumo.
– Nu... (nurodo kaip, bet šie duomenys neskelbtini – Delfi.lt).
– Na, taip detaliai nereikėjo...
– O ko man slėpti?
– Kaip išsikvietėte pagalbą? Priešinotės, šaukėtės pagalbos?
– Nesišaukiau, nes bijojau.
Pirmas atvejis buvo trečioje kameroje, po to ją remontavo ir perkėlė į keturvietę, jos numeris 444. Ir ten mane pradėjo prievartauti kitas nuteistasis. Tada niekaip negalėjau nueiti pas „operus“, jis visą laiką mane stebėjo, kad nepasiskųsčiau.
– Galėjote šauktis pagalbos...
– Tada būtų mane daužęs, ir taip mane daužė. Ir po to, po kelių dienų, mes ėjome žaisti stalo teniso, sakau, einu pas auklėtojus paprašysiu kokio nors laikraščio. Ir kai atėjau pas auklėtoją, jam pasakiau, kad nuteistasis mane prievartauja. Jis nustebo – nejaugi išsigalvoji. Sakau, ne. Tada jis paskambino pareigūnui, kuris yra atsakingas už uždarą zoną. Jam paaiškinau, kaip buvo, sako, pabūk dar vieną dieną, rytoj bus komisija, perkels. Ne, pasakiau, nebūsiu, daugiau nekentėsiu, nes ir taip jau kokias dvi tris savaites kenčiu, užtenka.
Jis kas antrą, kas tris dienas mane prievartavo. Iki tol, kol radau progą nueiti auklėtojui pasiskųsti.
– Bet ir tada pareiškimo dėl patirtos prievartos nerašėte?
– Todėl, kad bjojau, žinojau, jog man niekas saugumo neužtikrins, – tada džiaugiausi, kad mane perkėlė, jog spėjau pabėgti.
– Bet jeigu būtumėte pripažintas nukentėjusiuoju, jums saugumas būtų užtikrintas...
– Patikėkit, ponas, kas čia dedasi... Ačiū Dievui, kad pasikeitė įstaigos viršininkas – ir jis pats sako, matau, kas čia dedasi, koks čia „balaganas“. Aš juk su viršininku kalbu kaip su draugu. Sakė, neseniai perėjau į čia dirbti, jis kovoja už nuteistuosius, net kiekvieną pareigūnų surašytą „raportą“ aiškinasi, ar tikrai taip buvo. O ankstesniems direktoriams pareigūnai buvo visada teisūs.
– Užsiminėte, kad kalėjime yra ir daugiau nukentėjusiųjų...
– Buvo tokį vieną žmogų išprievartavę, dabar vyks teismas – „bambalių“ į šikną sukišo, ten viskas praplyšo... Irgi žmogus su tais nuteistaisiais negalėjo sėdėti. Tie pareigūnai, kurie skirsto, kur sėdėti, niekada neatsiklausia, su kuo gali sėdėti, ar negali, ar nori vienas, nors mums įstatymas ir įkalinimo taisyklės tai numato. O jie vis motyvuoja – nėra vietų. Bet, palaukite, čia ne mano kaltė, kad nėra vietų, jūs tokį darbą dirbate, jeigu nuteistasis skundžiasi, jūs turite jam užtikrinti, kad būtų vietos, negali būti tokių žodžių, kad nėra vietos. Tai – ne mano kaltė.
– Kodėl kiti nesiskundžia?
– Bijo. Tas žmogus, kuris buvo išprievartautas, laisvėje turi tėvus, aš tai našlaitis, be tėvų augęs. Jis daug kartų skundėsi „operams“, bet niekas nereagavo, kol tėvai paskambino į departamentą, kalėjimą, klausė, kas čia per nesąmonės vyksta, kas mano sūnų išprievartavo. Dabar ši byla pasiekė teismą, tas nukentėjusysis čia irgi kali, taip pat ir kai kurie tie, kurie jį prievartavo. Nežinau, kuo tai baigsis.
Ir aš bijau kalbėti apie tai, bet daugiau negaliu kentėti.
Žinau vieną nuteistąjį, jis jau į laisvę išėjęs, iš Kauno, ir tie, kurie prievartavo, vienas dar sėdi, o kitas jau yra išėjęs į laisvę. Ir tas žmogus mažas, apsiginti negalėjo, siplnas, jį irgi dviese išprievartavo. Ir tas žmogus nuėjo pas „operus“, paaiškino visą situaciją, – jis pasakojo man, kad pareigūnė jam pasakė, kad jeigu tu paviešinsi, pasiskųsi, padarysiu, jog dar daugiau kentėtumei. Įsivaizduokite, jam pagrasino, kad jį suvalgys – kaip gali gąsdinti ir tuo labiau pareigūnė?
– Na, jis taip sakė, nežinau teisybės, bet pagal savo patirtį, kai mane du kartus išprievartavo, ir kaip jie elgiasi, galiu pasakyti, kad juo tikiu. Kiek kartų rašiau prašymą pokalbiui, bet nė karto ji manęs taip ir neišsikvietė. Ir dabar man skaudu – du sykius nukentėjau, būna, kad ir naktimis verkiu, psichika yra pažeista, su manimi ir psichologai bendravo, nes liepė pareigūnai iš Imuniteto tarnybos. Būna, kad puolu į depresiją.
Dabar geriu metadoną, esu priklausomas nuo narkotikų, nebenoriu daugiau „kaifuoti“, apsisprendžiau. Ir džiaugiosi, narkotikų nebenoriu, pasiryžau dalyvauti programoje, kad išėjęs į laisvę nesisvaiginčiau ir nedaryčiau vagysčių, nes narkotikai labai daug kainuoja, o nedirbdamas turėsiu eiti vogti, kad galėčiau sau sveikatą „pataisyti“. Noriu mėginti tvarkytis gyvenimą, man 37 metai, kai nori, galima susitvarkyti gyvenimą. O juk mano nervai taip pakrikę, kad, kai susinervinu ar mane išprovokuoja, visas drebu, net šaukšto išlaikyti negaliu.
– Jūs tuos įvykius vis prisimenate?
– Taip, būna, prisimenu, tikrai. Dabar su jumis kalbu ir laikausi, vos neverkiu. Ir man skaudžiausia, kad, negana to, ji buvo „operų“ viršininkė, o dabar išėjo dirbti į Imuniteto tarnybą. Ir ji dirba, liko nenubausta. Suprantate, galėjau „sukti ant sroko“, bet tas nuteistasis mane gąsdino, aš bijojau dėl savo gyvybės. Būna, einu į kirpyklą, jis tam narve yra užrakintas, ir mane pamatęs sako – Jucy, ar taip buvo, kam tu ant manęs nori rašyti pareiškimą, jeigu „prasisuksiu ant sroko“, tave pagausiu ir savo rankomis nužudysiu arba taip sulaužysiu, kad tu daugiau nieko nenorėsi, sako, kam tu mane šmeiži. Sakau, ar aš šmeižiu, – ką, taip nebuvo, tai sakė, nemėgini rašyti. Prigąsdino, o aš esu baikštus, ne kartą esu nukentėjęs, silpnas, sergu daug ligų, gaunu neįgalumą. Ir man baisu pagalvoti, kaip man reikės kitą mėnesį išeiti į laisvę, vis tiek reikės su žmonėmis bendrauti. Man sunku, baisu ir apmaudu, kad pareigūnas mane vadina gaidžiu, skundiku.
– Suprantu, kad ant pareigūnų labiau pykstate, nei ant tų nuteistųjų, kurie jus prievartavo?
– Nu taip, kad per juos... Jie man neužtikrino saugumo, faktiškai per juos ir nukentėjau, ne per ką kita. Įstatymiškai visur esu teisus, aš ir vienas galiu sėdėti, nes čia mano laikini namai. Jeigu pasakyčiau, kad noriu vienas sėdėti, jie privalėtų mane vieną pasodinti. Bet pareigūnai niekada neatsiklausė, gali ar negali jis sėdėti, ar jį ten gąsdina, muša, jiems tai neįdomu.
– Ar gailitės, kad tų pareiškimų dėl išprievartavimo neparašėte?
– Iš vienos pusės gailiuosi, bet, suprantate, aš bijojau dėl savo saugumo. Tikrai jie man nebūtų užtikrinę.
– O dabar jaučiatės saugus?
– Dabar, pavyzdžiui, savo kameroje su dviems nuteistaisiais jaučiuosi drąsiau, bet dėl savo saugumo nesu garantuotas, ir dabar bijau, nes kalėjime yra abu nuteistieji, nuo kurių nukentėjau. Ir kai einu skambinti telefonu, juos galiu susitikti, nežinau, kas jiems šaus į galvą, gali ir pareigūnas nespėti, kai mane užpuls, čia yra ir tokių cirkų buvę.
Aš norėjau „sukti ant sroko“, bet bijojau dėl savo saugumo. Tikrai jie nebūtų užtikrinę, dėl to ir „nesukau ant sroko“. Svarbiausia, kad tie pareigūnai liko nenubausti.
– Tai jums svarbiausia?
– Taip. Man ir kitų nuteistųjų gaila, noriu tai paviešinti, kad nors bent kiek pradėtų žiūrėti, suprastų, jog privalo tavęs atsiklausti. Gal po paviešinimo pradės kitaip žiūrėti? Nors ir dabar situacija keičiasi – direktorius yra auksinis žmogus, dėl nuteistųjų jis stengiasi, bet jis vienas prieš visus ne karys, čia viskas yra taip įsišakniję, jis sakė, noriu padaryti kaip Kaune, kad visi nuteistieji gyventų normaliai, bet man vienam yra sunku.
– Suprantu, kad visa tai papasakojote iš nevilties?
– Direktorius tai žino, pasakiau, kad noriu išsikviesti žurnalistus, klausiau, ar įleisite, sakė, be problemų. Todėl ir noriu viską paviešinti, kas vyksta įkalinimo įstaigose, būtent čia – Alytaus kalėjime. Noriu, kad žmonės laisvėje žinotų, kaip pareigūnai nesusitvarko, nors to neturėtų būti. Juo labiau, kad esame Europos Sąjungoje, nuteistiesiems turi būti užtikrinamos saugios kalinimo sąlygos, jos negali būti bloginamos, tik gerinamos. Ir dėl to noriu paviešinti, gal tada kas nors keisis.
– O ką daryti? Man nuo to blogiau nebus, gal ateityje užkirsime tuos prievartavimus. Yra tokių žmonių, kurie negali apsiginti. Kaip ir aš. Jis už mane yra dvigubai stambesnis, aš parėkčiau, kol pareigūnas būtų atbėgęs, tas nuteistasis mane būtų sutrypęs, sudaužęs.
– O kodėl būtent jus pasirinko?
– Nežinau dėl ko, gal matė, kad esu silpnesnis ir negaliu apsiginti. Nežinau.
– Kaip reikėtų vertinti tai, kad vyrai kalėjime eina ir kitus nuteistuosius prievartauja?
– Čia absurdas. Yra tokių kalinių, kurie nesupranta, kaip gali vyras su vyru, net sako, susirask žmoną, „apsiženink“.
– Gal jie tada nuo narkotikų ar nuo vadinamosios „kobros“ buvo apsvaigę?
– Ne. Tas, nuo kurio pirmą kartą nukentėjau, jis jokių narkotikų nevartoja, net nesibado. O tas antrasis yra narkomanas, ir už „kaifą“ sėdi, bet tuo momentu, kai tai man nutiko, jis buvo blaivus. Ir aš buvau blaivus. Jis už mane dvigubai stambesnis, dėl to ir bijojau parašyti pareiškimą. Jis mane gąsdino.
Jūs klausiate, kodėl nerėkiau, bet jeigu būčiau rėkęs, kol būtų atbėgęs pareigūnas, nežinau, kas iš manęs būtų likę. Aš ir taip daug esu nukentėjęs – ir galva buvo praskelta, ir ranką bandė laužyti. Medicinos dalyje net sesutei meluodavau, nerašydavau pareiškimų, nors ji man sakydavo, tu bent man nepasakok, rašyk, kas nutiko. Bet melavau, nes niekas negalėjo užtikrinti saugumo.
Dabar noriu stoti į doros kelią, stengsiuosi, suprantu, nebus lengva, bus sunku, bet aš, tikiu, susitvarkysiu.
Alytaus kalėjimas: nuteistasis meluoja
Tuo metu Alytaus kalėjimo administracija po šio Ž. Jucio pasakojimo Delfi.lt nurodė, kad nuteistasis meluoja, nes iš kitų nuteistųjų nėra patyręs seksualinės prievartos, o savo papasakota istorija siekia sudaryti negatyvią nuomonę apie bausmių vykdymo sistemą.
Pasak įkalinimo įstaigos atstovų, dar praėjusių metų spalio 13 d. Ž. Jucys kreipėsi į budinčiosios pamainos pareigūnus ir pareiškė, kad kameroje kitas nuteistasis jį seksualiai prievartavo.
„Kai nuteistasis buvo išvestas iš kameros, Ž. Juciui pareigūnai liepė rašyti paaiškinimą, tačiau vėliau nuteistąjį apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir supažindinus jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jis jau tvirtino, kad buvo tik grasinta, realiai jokių prievartinių veiksmų ir smurto prieš jį nebuvo naudota, – nurodė kalėjimo darbuotojai. – Ž. Jucys teigė, kad buvęs sujaudintas konflikto su kitu nuteistuoju, todėl pirminiame paaiškinime pateikė tikrovės neatitinkančius faktus. Ž. Jucys teigė esąs ligotas, sergantis virš 20 skirtingų lėtinių ligų, todėl jau kurį laiką yra labai nervingas, skundžiasi pablogėjusia atmintimi, o susinervinus kartais dalies savo veiksmų neatsimena. Ž. Jucys tvirtino, kad jo kitas nuteistasis lytiškai neišnaudojo, nemušė, o tik grasino tai padaryti.“
Alytaus kalėjimo atstovai taip pat pažymėjo, kad nuteistajam buvo pranešta, jog jis gali rašyti pareiškimą dėl kito nuteistojo padarytų galimų nusikalstamų veiksmų, tačiau jis atsisakė, nes „tvirtino, kad jo nemušė, nevertė su juo lytiškai santykiauti ir su juo lytiškai nesantykiavo.“
Anot pareigūnų, tada Ž. Jucys išreiškė norą, kad pas jį į gyvenamąją kamerą būti įkelti tik tie nuteistieji, dėl kurių jis pats neprieštarauja.
Nieko nežino ir apie kitą atvejį
Alytaus kalėjimo administracija taip pat nurodė, kad nėra žinoma ir apie kitą Ž. Jucio nurodytą seksualinio prievartavimo atvejį. Nuteistojo minimi pareigūnai „apie nuteistojo „patirtą“ seksualinę prievartą taip pat nieko nežinojo“.
„Baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą numatyta Baudžiamojo kodekso 150 straipsnyje, – Delfi.lt atsiųstame komentare nurodė kalėjimo vadovybė. – Taigi, atsižvelgiant į šio kodekso nuostatas, ikiteisminis tyrimas būti pradedamas tik gavus nukentėjusio asmens skundą, t. y. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ar prokuroro reikalavimą, todėl pareigūnai, negavę galimai nuketėjusiojo asmens pareiškimo ar prokuroro reikalavimo, savo iniciatyva ikiteisminio tyrimo pradėti neturi teisinio pagrindo, tuo pačiu, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, negali atlikti ir būtinų, tiriant tokio pobūdžio nusikalstamas veikas ikiteisminio tyrimo veiksmų, išskyrus tuos, kuriuos leidžiama atlikti tikslinant gauto pranešimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes Baudžiamojo proceso kodekse numatyta tvarka.“
Kalėjimo administracija taip pat pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui priėmus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kiekvienu atveju priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą privalo patvirtinti prokuroras.
Lietuvos įkalinimo įstaigose dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų 2020 m. buvo pradėti 2 ikiteisminiai tyrimai, jie vėliau buvo nutraukti. 2021 m. buvo pradėti 2 ikiteisminiai tyrimai, vienas jų vėliau nutrauktas, o viena byla pateko į teismą. Dar viena byla teismui buvo perduota 2022 m., o 2 ikiteisminiai tyrimai tais metais buvo nutraukti. Be to, 2022 m. pareigūnai nagrinėjo 4 medžiagas, kai gavo informacijos iš kalėjimų pareigūnų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau visais šiais atvejais buvo priimti sprendimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
2023 m. ikiteisminių tyrimų dėl seksualinės prievartos kalėjimuose nebuvo pradėta, tačiau buvo užregistruota viena medžiaga dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, bet vėliau priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
