Apie tai laidoje „Delfi tema“ pirmadienį kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (VU TSPMI) lektorė, Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė-Urbonavičienė ir Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorė, nagrinėjanti visuomenės įtraukties klausimus Paulina Budrytė.
Ar protesto kultūra Lietuvoje keičiasi?
I. Petronytės-Urbanavičienės teigimu, mūsų šalyje protestų kultūra nėra išplėtota, nes gyventojai protestuoja retai.
„Maždaug apie 3, daugiausia 7 proc. visuomenės atskirais metais įsijungė į protesto, demonstracijų, palaikymo akcijų veiksmus ir tai yra labai nedaug. Kai tokio veiksmo yra nedaug, tada sunku kalbėti apie įsitvirtinusią, aiškią protesto kultūrą“, – pažymėjo mokslininkė.
Todėl, pasak jos, žmonės protestuoti į gatves išeina, kai problema, kuria jie nėra patenkinti, tampa įsišaknijusi, o patys tokių mitingų dalyviai tada būna pikti ir agresyvūs.
„Stebint įvykusio protesto nuotraukas arba video reportažus žiūrint, galime matyti pakankamai dviprasmišką žinutę, kalbant apie emocinį foną: iš vienos pusės renkamasi šviesius drabužius, baltus besišypsančius balionėlius, bandoma formuoti gražių žmonių vaizdą, bet kartu mes girdime labai įžeidžius ir priešininkams nepakančius šūksnius, kurie rodo, kad tas protesto matymas iš tikrųjų yra kraštutinis. Visa tai šiek tiek devalvuoja patį protesto veiksmą“, – kalbėjo I. Petronytė-Urbanavičienė.
Jai antrino ir P. Budrytė, kuri atkreipė dėmesį, kad tokio protesto organizavimas reiškia, jog valdžia kažkur padarė klaidų.
„Jei visuomenei ta votis apie buvimą šeimą, kas yra šeima ir kokias vertybes mes atstovaujame yra tiek pritvinkusi, kad žmonės pasiryžta, nepaisant to, ar yra gauti leidimai, eiti ir išreikšti savo nuomonę, tai vadinasi, kad kažkurioje vietoje mes – turiu omeny ir valdžios, ir švietimo atstovus – padarėme klaidą ir ta diskusija neįvyko“, – pastebėjo KTU lektorė.
P. Budrytė pažymėjo, kad dialogas, sprendžiant problemas, turėtų būti konstruktyvus, tačiau toks šioje situacijoje nėra.
„Protestas, deja, nėra konstruktyvus sprendimas. Aišku, mes visi norėtume, kad protestai vyktų tvarkingai ir taip, kaip jie turėtų vykti, bet, jeigu ta votis jau tiek yra pritvinkusi, kad žmonės nebegali tylėti, vadinasi, jis turi vykti. Taip turi būti, nes esame demokratinė valstybė – turėtume tai priimti“, – sakė ekspertė.
I. Petronytė-Urbanavičienė taip pat atkreipė dėmesį, kad pas protestuotojus kalbėtis atėjęs konservatorius Matas Maldeikis buvo išplūstas necenzūriniais žodžiais, o tai, jos teigimu, parodo diskusijų kultūros stoką.
„Vis dėlto įžeidūs tokie komentarai parodo mūsų diskusijos, kultūros stoką – kaip mes žiūrime į savo oponentus, į tuos, kurie turi kitokią nuomonę. Tas savos nuomonės ginimas visa kaina yra sugadinantis demokratinio veikimo privalumus, duodantis nemalonų prieskonį“, – kalbėjo VU TSPMI dėstytoja.
Prezidentas palaiko maršo dalyvius: idėja telkti visuomenę yra pasitraukusi
Protesto dalyvius ketvirtadienį pasveikino ir šalies vadovo vyr. patarėjas P. Mačiulis. P. Budrytės teigimu, valdžios atstovai neturėtų pasirinkti vienos dialogo pusės.
„Jeigu gerbiamas Mačiulis būtų dalyvavęs kaip privatus asmuo, tai būtų viena pozicija. Kai dalyvauja ir palaiko nesankcionuotai rengiamą mitingą valdžios atstovai, turbūt tai nėra pats geriausias ženklas ir elgesio būdas. Tada iškart visuomenė tampa susipriešinusi dar daugiau“, – pažymėjo KTU lektorė.
Prezidentūra, pasak jos, galėtų kaip tik inicijuoti dialogą ir skatinti visuomenę kalbėtis bei ieškoti sprendimo būdų, tuo pačiu, prieš dalyvaudama tokiuose mitinguose, išsiaiškindama, kokie žmonės juos organizuoja.
„Jeigu Prezidentūra, prezidento atstovai ar pats prezidentas atstovauja vienai ar kitai nuomonei, jie turėtų žinoti, kam jie atstovauja. (…) Aš ruošiausi šiam pokalbiui – lygiai taip pat ir Prezidentūros atstovai, eidami į bent kokią diskusiją, susitikimą, turėtų žinoti, su kuo jie susitinka. Kitaip dialogui negali būti pasiruošta ir jis negali vykti konstruktyviai“, – akcentavo P. Budrytė.
Panašiai kalbėjo ir VU TSPMI lektorė I. Patronytė-Urbanavičienė, kuri atkreipė dėmesį, kad šiuo klausimu suvienyti žmones yra iš tiesų sudėtinga.
„Iš kitos pusės – prezidentas lyg ir yra įsipareigojęs arba save prezentuoja visuomenėje ir viešajame diskurse kaip tokią telkiančią, dialogą padedančią atrasti asmenybe, bent jau tą darė anksčiau. Tada klausimas, kaip tą padaryti praktiškai? – Nors tai ir yra sunku, bet bent jau galima pasikviesti arba suteikti tam tikrus formatus, kuriuose abi pusės galėtų pasisakyti ir ieškoti sprendimų būdų“, – svarstė ekspertė.
I. Petronytė-Urbanavičienė prisiminė, kad prezidentas G. Nausėda, diskusijose apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, pats kalbėjo apie visuomenės telkimą diskusijoms bei buvo išsakęs nuomonę, jog abiejų pozicijų pusės turi susėsti ir ieškoti bendrų požiūrio taškų.
„Ta idėja yra pasitraukusi. Pati didžiausia problema yra ne ta, kad prezidento patarėjas išėjo, pasveikino ir pakalbėjo su protestuotojais, nes valdžios institucijos bendrauti su protestuojančiais turėtų, bet problema tame, kaip tai buvo padaryta. Vis dėlto tai neatrodo labai lygiavertiškai, objektyviai abiejų pozicijų atžvilgiu – lyg ir matome vienos iš pusių rinkimąsi. Sunku telkti, kai viena iš pusių yra palaikoma (…) atvirai labiau nei kita“, – pažymėjo Pilietinės visuomenės instituto vadovė.
Kas toliau?
Abi laidos pašnekovės vieningai tvirtino, kad abiem pusėms reikia ieškoti bendrų požiūrio taškų.
„Kitaip tiesiog nuolatinė labai nemaloni ir labai nevykusi situacija, nemanau, kad galėtų tęstis. Tai niekur neveda – tokie protestai gali vykti dar kelis kartus, bet jeigu niekas nevyksta, jie ir agresyvės, ir ta atskirtis tarp visuomenės grupių tik augs, tas susipriešinimas tik didės. Galų gale tie sprendimai, kurių taip siekia protestuotojai, irgi tols, nes per tą protestą, per agresyvų ėjimą jų niekas nepriartins – jie tik susipriešina, lygiai taip pat susipriešins ir politikos atstovai dar daugiau“, – sakė P. Budrytė.
Todėl, pasak jos, visi dialogo dalyviai turėtų atsitraukti nuo kraštutinių nuomonių.
„Jeigu norima tiesiog protestuoti ir reikšti labai svarią savo nuomonę, tada tai gali tęstis, bet tai niekur neveda. Niekur“, – akcentavo KTU lektorė.
Savo ruožtu I. Petronytė-Urbanavičienė taip pat tikino, kad situaciją būtina deeskaluoti. Vis dėlto, pasak jos, politinis ciklas gali tam trukdyti.
„Norėtųsi, kad būtų deeskalacija, tačiau, ar ji įvyks, yra truputį skepsio. Mes kalbame apie tai, kad artėja rinkimai – vieni pasibaigė, kiti dar pakankamai toli, bet tam jau politinės partijos ar atskiri politikai ruošiasi. Turbūt tame galime matyti artėjančių rinkimų atgarsius – tam tikrų rinkėjų frazių formavimo, pozicijų atstovavimo. Artėjantis politinio ciklo periodas užduoda nemažą kliūtį deeskalacijai“, – pripažino mokslininkė.
Kartu ji pabrėžė, kad atsitraukti nuo kraštutinumų būtina, nes, kaip pateikė pavyzdį I. Petronytė-Urbanavičienė, panašūs neramumai gali tapti pakankamai neraminančių pokyčių pradžia, kaip nutiko Vengrijoje.
„Tai gali persiduoti valdymo sistemai, demokratijai ir jos lygiui šalyje. Derėtų tą deeskalaciją turėti omenyje ir nebearšinti dar labiau, ieškoti vidurio taškų, sprendimų – atsitraukti nuo kraštutinių pozicijų labiau, nei stengtis išnaudoti tą poziciją politiniams asmeniniams interesams, nes taip galime nusvilti pakankamai kaip valstybė ir kaip demokratija“, – pridūrė VU TSPMI lektorė.
