Politikos tęstinumo trukdžiai - valstietiškas mąstymas, aristokratizmo stoka

„Demokratinėje valstybėje egzistuoja nuomonių ir politinių jėgų įvairovė, o sprendimų teisė keliauja iš rankų į rankas. Todėl, jei norime rezultatų, būtinas sutarimas dėl svarbiausių darbų ir jų tęstinumo“, - savo metiniame pranešime pažymėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos žodžiais, sutarimo stoka šiandien trukdo valstybės pažangai – „išsiveržti iš uždaro nebaigtų darbų rato, kuriame metai iš metų sukamės, eikvodami energiją, laiką ir pinigus“. Prezidentės teigimu, svarbiausi tęstinumo reikalaujantys darbai „vis pradėdami, bet nebaigdami“.

Kodėl? Šį klausimą DELFI uždavė naujajam Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentui Robertui Dargiui, ekonomistui Rimantui Rudzkiui ir politologui Ramundui Lopatai. Visi trys pašnekovai sutarė, kad Lietuvai trūksta „tikrosios aristokratijos“, valstybiškai mąstančių žmonių, ir kad politinį gyvenimą vis dar lemia valstietiškas blogąja prasme – egoistinis mąstymas.

R. Rudzkis: problema – valstietiškas egoizmas

Viena didžiausių problemų, R. Rudzkio teigimu, yra racionaliai mąstančių ir patriotiškai nusiteikusių, charizmatinių asmenybių stoka. „Viktoras Uspaskichas – gal ir charizmatinis, bet jo patriotizmas ir išmintis nėra pageidautino lygio“, - svarstė DELFI pašnekovas.

Pirmąkart atkūrę savo valstybingumą 1918 m. turėjome problemą: aristokratijos nebuvimą, t.y. stokojome sluoksnio, „kuris nuo mažens auklėjamas būti valstybininkais“. 1918 m. elitas kilo daugiausia iš valstietijos. Savo ruožtu „gyvenimas valstiečio šeimoje formuoja kitokį mentalitetą nei gyvenimas aristokratinėje šeimoje. Valstiečio mentalitetui svarbūs ne tiek valstybės reikalai, kiek žemės ūkio produktų auginimas ir kova dėl lėšų“, - sakė R. Rudzkis. Jo žodžiais, neturėjome aristokratinio sluoksnio gerąja prasme – tokio, kuriam pagrindinė vertybė yra ne pinigai ir materialinė gerovė, o garbė dirbti valstybei ir būti įrašytiems į jos istoriją.

„Aristokratijos stiprybė yra būtent jos turima ir formuojama pasaulėžiūra. Kažkada buvo pasirodęs geras straipsnis apie tai, kokie žmonės nepalūždavo koncentracijos stovyklose. Pirmiausia palūždavo biurokratai ir turtuoliai, o atsilaikydavo aristokratai ir giliai tikintieji, kurių vertybės nedingsta“, - kalbėjo R. Rudzkis.

Jis pripažino, kad ir 1918 m. Lietuvoje būta valstybininkų, tačiau – labai nedaug palyginti su kitomis šalimis, tokiomis, kaip Lenkija arba Vengrija. Kitas smūgis mūsų elitui buvo 1940-ieji: dalis šviesuomenės emigravo, didelė jos dalis buvo sunaikinta. Visa tai leidžia suvokti, kodėl dar ir šiandien Lietuvoje tam tikrų politinių problemų yra daugiau nei kitose šalyse.

„Tarp 1945 m. ir 1990 m. formavosi valstybei dirbančių žmonių sluoksnis. Turiu omenyje tokius žmones, kaip poetas Justinas Marcinkevičius ar akademikas Eduardas Vilkas. Tačiau nebuvo kartų tęstinumo: juk sakoma, kad tikras inteligentas yra tik trečios kartos inteligentas. O tokie mūsų politikai, kaip Artūras Zuokas, augo visai kitokiose šeimose“, - sakė R. Rudzkis.

Deja, ne vienas žinomas Lietuvos politikas užaugo aplinkoje, kurioje nuo mažens buvo diegiama, jog reikia kovoti dėl pinigų, o ne dėl garbės ir valstybės. Ir net jei šie žmonės šiandien yra išsilavinę, jiems vis tiek sunku įveikti pasąmonėje tūnančius principus. Tad viena problema – ta, kad valstybininkų buvo mažai, kita – ta, kad juos formavo sovietinė santvarka. Šiuo atžvilgiu tas pagrindas, kuriuo 1990 m. galėjo pradėti formuotis mūsų politinis elitas, buvo labai trapus.

Rinkimų sistemos ydos

R. Rudzkio nuomone, Lietuvai reikėjo tokios rinkimų sistemos, kuri leistų dėl valdymo konkuruoti ne daugiau kaip dviem ar trims partijoms. „Jei turėtume ne penkių, kaip dabar, o penkiolikos procentų rinkimų barjerą, tai vargu ar būtų nuolat stengiamasi įsteigti naują partiją. Mums reikia tokios politinės-partinės sistemos, kuri būtų panašesnė į Jungtinės Karalystės. Stipriausia partija tuomet prisiimtų visą arba kone visą politinę atsakomybę“, - sakė R. Rudzkis.

Kai Jungtinėje Karalystėje susiformavo konservatorių ir liberalų koalicija, viešojoje erdvėje kilo pasipiktinimo banga: juk šaliai būtinos esminės reformos, o štai ims valdyti koalicija, kurios dalyviai net nesutars tarpusavyje. „Protingos žiniasklaidos požiūriu, į skirtingas puses traukiančių politinių jėgų rinkinys negali daryti ryžtingų reformų“, - pažymėjo ekonomistas.

R. Rudzkis pripažino ir objektyvias tęstinumui palankios politikos nebuvimo priežastis – antai demokratinę santvarka su jos rinkimų ciklais. Jo teigimu, demokratinėse valstybėse sunku formuoti ilgalaikę strategiją. Tačiau pagrindinės Lietuvos problemos kyla iš subjektyvesnių priežasčių: ydingos rinkimų sistemos, masinės emigracijos ir per menko sluoksnio žmonių, kurie save suvokia kaip valstybininkus. „Versle turime gabių žmonių, o gabių valstybininkų – neturime. Kodėl? Todėl, kad Lietuva kilo iš kaimo, ir pinigų kaupimas yra įsigėręs į kraują“, - sakė R. Rudzkis.

Lyderystės stoka

Kaip vieną iš mūsų politinės klasės silpnybių R. Rudzkis įvardijo lyderystės stygių. „Ar Andrius Kubilius yra tas puikusis premjeras? O kas jis toks buvo iki atėjimo į politiką? Tai buvo nei ypatingais gabumais, nei energija, nei charizma nepasižymintis žmogus. Jis netinka būti partijos lyderiu“, - sakė R. Rudzkis.

Ekonomisto požiūriu, jei Lietuvoje atsirastų nors vienas tikras politikos lyderis, padėtis kistų į gera. Tačiau pastarąją kadenciją didžiausios partijos lyderis tinkamomis savybėmis nepasižymėjo: „A. Kubilius gerai kalba, bet neturi nei energijos, nei vadybos gebėjimų, nei užsidegimo. Bet kuris sąžiningas žmogus, juo dėtas, būtų atsistatydinęs po kelių mėnesių – suvokęs, kad nepajėgia dirbti premjero darbo. O jis ir neatsistatydino, ir dirbti liovėsi. Jis dubliuoja finansų ministro darbą, skiria daug dėmesio viešiesiems ryšiams ir Seimo posėdžiams. O juk premjero kėdėje reikia dirbti po 12 val. per dieną“.

R. Dargis: trūksta ideologijos ir aristokratizmo

LPK prezidento R. Dargio teigimu, sergame vaikiškomis ligomis, kurias lemia visuomenės nebrandumas. „Tuo metu politinės partijos nesivadovauja ideologijomis ir todėl neatlieka to vaidmens, kuris joms būdingas Vakarų demokratijose.“ Verslininko nuomone, mūsų partijos negalvoja apie valstybę ir ilgalaikius projektus. Į valdžia ateina pavienių populiarių žmonių vadovaujami dariniai be ideologijos, kurių net partijomis negali vadinti. Ir tada trumpalaikiai interesai užgožia tai, dėl ko politinės partijos privalėtų dirbti – dėl valstybės ir jos piliečių ateities.

Jei partijos turėtų ideologijas ir jomis vadovautųsi, tai ir valstybės politikos projektai galėtų būti labiau ilgalaikiai ir skaidresni, mano R. Dargis. Mūsų partinė-politinė sistema, jo požiūriu, turi daugybę minusų, tačiau brendimo proceso dirbtinai nepagreitinsi. Senųjų Vakarų demokratijų brendimas truko kai kur net porą šimtmečių. O mes iš kone vergovinės santvarkos šokome tiesiai į rinkos ekonomiką, nepraėję daugybės svarbių etapų.

Manau, mums reikia ir demokratijos brandos, ir jaunos politikų kartos, gebančios mąstyti valstybiškai. Tam reikės laiko. Turi subręsti valstybiškai mąstanti inteligentija, tikroji aristokratija. Mes jos stokojame, nes jos užuomazgos buvo išnaikintos sovietų okupacijos metais“, - sakė LPK prezidentas. Savo ruožtu sovietmečiu valstybiškai mąstantys žmonės nebuvo ugdomi: formavosi tik SSRS santvarkai lojali valdančioji klasė.

R. Lopata: nesuvokiamas nacionalinis interesas

Anot politologo R. Lopatos, politikos tęstinumo nebuvimas – išties yra problema, nors kai kur to tęstinumo ir esama. R. Lopata citavo rusų rašytoją, pagal kurį, tokiose nedemokratinėse valstybėse, kaip Rusija, veikia nuostata: visur sustatyti savus, o „lochus“ murkdyti išvietėse. R. Lopatos nuomone, šis principas, deja, veikia ir Lietuvoje.

„Nemokame susitarti dėl nacionalinio intereso. Panašu, kad net „nacionalinio intereso“ sąvoka Lietuvos politikams yra atgrasi. Kas yra „interesas“, jie puikiai suvokia, bet štai nacionalinio intereso jie pripažinti negeba“, - apgailestavo politologas. Kaip ir R. Rudzkis, R. Lopata daro išvadą, jog šitokią padėtį lemia išsilavinimo stoka ir valstietiška blogąja to žodžio prasme – egoistinė mąstysena.

Politologo teigimu, šiandien turime progą įsitikinti, kad 20 metų yra per trumpas etapas, kad atsirastų susitarimą dėl nacionalinio intereso kurianti politinė kultūra. Maža to, anot R. Lopatos, viena svarbiausių politikos tęstinumo neturėjimo priežasčių yra valstietiškas mentalitetas, kurio esminiai bruožai – egoizmas ir pavydas. „Dabartinė padėtis Lietuvos valstybėje yra didžiausia Sąjūdžio kartos politikų nuodėmė“, - pabrėžė politologas.