Smilgių seniūnijos socialiniai darbuotojai, sulaukę geradarių pasiūlymo nuvežti vaikus į lietuvišką pajūrį, nustebo, kiek daug mažųjų ir jų tėvų net nėra buvę prie Baltijos jūros.
Keturios dešimtys vaikų ir keturi tėvai tikriausiai visam gyvenimui prisimins tą šėlstančios Baltijos didybę, o juos lydėję socialiniai darbuotojai viliasi, kad šie įspūdžiai paskatins gyvenime siekti daugiau, parodys, kad pasaulis neapsiriboja jų gyvenamąja vieta.
Kita stereotipo pusė
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pernai skurdo rizikos lygis mūsų šalyje sudarė 20,9 proc. ir, palyginti su 2021-aisiais, padidėjo 0,9 procentinio punkto.
Praėjusiais metais apie 586 000 šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Tai yra vienas asmuo per mėnesį turėjęs išgyventi už 510 eurų ir mažiau, o šeima, susidedanti iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų – už 1071 eurą.
Skurdo gniaužtuose dažniausiai atsiduria senjorai ir vieni vaikus auginantys tėvai.
Su šeimomis, kurioms prireikia socialinės pagalbos, dirbanti Smilgių seniūnijos socialinė darbuotoja Viktorija Čeponytė teigė, kad visuomenėje vis dar labai gajus stereotipas, jog socialinė pagalba reikalinga tik šeimoms, kurios piktnaudžiauja alkoholiu ir nesirūpina savo atžalomis.
Ji neneigia: tokių irgi yra. Tačiau absoliutinti situacijos nereikėtų. Esama šeimų ar vienišų asmenų, kuriems tiesiog reikia pagalbos bendraujant su įvairiomis institucijomis, pagalbos mokykloje ar tiesiog padrąsinimo ir tikėjimo jais.
„Visuomenėje vis dar paplitęs stereotipas, jog socialinis darbuotojas yra tik tam, kad sutvarkytų socialinę pašalpą, atimtų vaikus ir pagyvenusiems žmonėms padėtų pasirūpinti higiena, – ironizuoja V. Čeponytė. – Mūsų darbe labai svarbu plėsti klientų pasaulėžiūrą. Parodyti žmogui, kad yra daug platesnis pasaulis, o tai skatina labiau stengtis pačiam.“
Nesutilpo visi
Deja, valstybės galimybės padėti gana ribotos. Pasak V. Čeponytės, retais atvejais ta ištiesta pagalbos ranka tampa įvairūs labdaros fondai ar pavieniai geradariai.
Dar praėjusiais metais į Panevėžio rajono savivaldybę kreipėsi lietuvių emigrantų įkurta viešoji organizacija, norėdama pagelbėti labiausiai skurstančioms šeimoms. Geradariai pasisiūlė nupirkti tai, ko labiausiai trūksta. Taip dvi Smilgių seniūnijos šeimos sulaukė naujutėlaičių planšetinių kompiuterių, kurių labai reikėjo vaikų mokslams.
Dar vėliau gelbėtojai pasisiūlė apmokėti mokslus gabiems jaunuoliams.
Viena jauna smilgietė šiemet jau baigė socialinio darbo studijų pirmąjį kursą Panevėžio kolegijoje.
„Kartais tereikia, kad kažkas ištiestų pagalbos ranką ir patikėtų, – sako V. Čeponytė. – Žmonės, kurie turi stiprų palaikymą šeimoje, paprastai sėkmingai kabinasi į gyvenimą. Bet kai šio palaikymo, pasitikėjimo savimi trūksta, gerokai sunkiau.“
Galiausiai su geradariais buvo sugalvota vaikus, kurie niekuomet nėra buvę Lietuvos pajūryje, nuvežti prie Baltijos jūros. Pradėjus rinkti sąrašus, paaiškėjo, jog tokių vaikų, kurie jūrą matę tik knygose ar internete, yra gerokai daugiau, nei tilps viename autobuse. Tad buvo atrinkta 30 vaikų iš Smilgių ir dešimt – iš Krekenavos seniūnijos.
„Ir labdaros fondui buvo nuostaba, kiek yra daug vaikų, kurie nėra matę jūros“, – teigia socialinė darbuotoja.
Jos teigimu, atrenkant vaikus, kurie galėtų važiuoti į ekskursiją, nebuvo žiūrima nei į šeimos materialinę padėtį.
„Nei į tai, ar šeima patiria socialinę riziką, ar teikiamos socialinės paslaugos, – patikina V. Čeponytė. – Pagrindinis kriterijus – ar vaikai yra matę jūrą. Kartu su projekto organizatoriais pasitarę nusprendėme pasiimti ir kelis tėvelius, kurie taip pat nėra buvę pajūryje. O kiek dar yra tokių jūros nemačiusių vaikų, kurių nežinome.“
Įspūdžių kaleidoskopas
Per dvi dienas mažieji ir trys mamos bei vienas tėtis teigiamų emocijų patyrė tikriausiai daugiau nei per savo visą gyvenimą.
Keliautojai ne tik pamatė jūrą, bet ir maudėsi baseine, vaikščiojo Palangos tiltu, leido laiką apžvalgos rate, batutų parke, apsilankė pramogų komplekse, mini zoologijos sode.
„Dar viena staigmena vaikams buvo, kad jie restorane galėjo užsisakyti tokį patiekalą, kokio patys norėjo. Kai šeimoje nėra daug finansinių galimybių, vaikai dažniausiai valgo tai, kas yra paruošta, o dabar galėjo išsirinkti patys. Jiems tai kėlė didžiulę nuostabą“, – vaikų emocijas perteikė socialinė darbuotoja.
O jausmai, kurie vaikus užplūdo pamačius neaprėpiamą Baltijos jūrą, anot Viktorijos, sunkiai nupasakojami. Vieni neteko amo, kiti, nors ir buvo gana vėsu, šoko jūros bangose, dar treti negalėjo atsidžiaugti nuostabiu smėliu.
Ne mažesnės euforijos buvo apimti ir suaugusieji.
Pasak socialinės darbuotojos, nors daugiausia dėmesio skirta vaikams, labai svarbi buvo ir tėvų emocinė būsena bei galimybė plėsti savo akiratį. Juk keturių vaikų mama, nemačiusi jūros, tikriausiai ir savo vaikams negali suteikti supratimo apie pasaulį.
Po kelionės suaugusieji atviravo patys nesitikėję, kiek daug ši kelionė jiems duos.
„Daug kam tai atrodo visiškai paprasti ir elementarūs dalykai, bet yra ir kita Lietuva, kuriai lietuviškas pajūris nepasiekiamas. Šeimose, kurios gauna socialines paslaugas, dažnu atveju tėvai nedirba, tad ir didelio poreikio atostogauti nėra. O kitose šeimose, atvirkščiai, atostogos pagrindiniame darbe yra būdas tiesiog papildomai užsidirbti. Atostogos dažnu atveju būna namuose ar pas gimines“, – iš patirties pastebinti socialinė darbuotoja.
Teikia vilties
Dažnai kaime gyvenančiai šeimai net ir dviejų dienų poilsis lietuviškame kurorte sunkiai įkandamas.
V. Čeponytė pasakoja su vienu iš tėvų skaičiavusi, kad kai šeimoje auga keturi vaikai, visiems išvykti į Palangą tiesiog per brangu. O kadangi pinigų trūksta viskam, tokios atostogos ir lieka nepasiekiama svajone.
Be to, retas kuris vairuoja savo automobilį, ir keliauti autobusu su keturiais mažais vaikais nėra paprasta. Žinoma, yra ir dalis tokių šeimų, kurios tiesiog neturi poreikio keliauti ar kažką pamatyti. Bet būtent naujos patirtys ir pažinimo džiaugsmas yra savotiškas variklis judėti į priekį ir siekti daugiau.
„Juk kai išvykstame kažkur kitur, pasisemiame gerosios patirties, naujų įspūdžių, tai būna akstinas kažką keisti gyvenime, siekti daugiau. Ir šiuo atveju jūra turi daug gilesnę prasmę. Šiems vaikams jūra buvo lyg nepasiekiama svajonė, bet ją pamatė, o kartu suprato, kad pasaulis yra didesnis, nei jie iki šiol manė. Labai tikimės, kad šis apsilankymas prie jūros padės juos užkrėsti entuziazmu siekti daugiau, nei jie turi dabar“, – sakė V. Čeponytė.
Anot socialinės darbuotojos, žmonės, gyvenantys skurde, išties turi ribotas galimybes kažką keisti gyvenime, ypač, kai šeimoje ir aplinkoje nėra tinkamo pavyzdžio. Pavyzdžiui, jeigu iš kartos į kartą eina supratimas, kad mokslas nevertingas ir net neverta dėti pastangų, nes vis tiek gyvenime nieko nepasieksi, natūralu, kad vaikai nėra motyvuoti dėl kažko stengtis.
„Mano kaip socialinio darbuotojo darbas ir yra parodyti, kad gyvenimas gali būti kitoks, daug platesnis ir įvairesnis. Labai viliamės, kad tai pirma, bet ne paskutinė kelionė. Tikiu, kad šiems vaikams parodžius, kad yra ir kitoks pasaulis, jie augs labiau motyvuoti, pasitikintys savimi, smalsūs“, – viliasi V. Čeponytė.
