Tokias aplinkybes išsiaiškino pati siuntų bendrovė, kuri buvo pradėjusi slaptą tyrimą savo įmonės patalpose – jau kurį laiką iš klientų buvo sulaukiama priekaištų, kad negauna brangiai įvertintų siuntų, o visos jos dingsta paimtos iš terminalo, iš kurio turėjo būti pristatomos į sostinės Žirmūnų mikrorajoną.
Siuntų bendrovės darbuotojai slapta stebėjo siuntas išvežioti turinčius kurjerius – juos ne tik filmavo, bet ir tikrindavo išvažiuojančius iš bendrovės patalpų. Taip buvo sustabdytas Manto S. vairuojamas automobilis, kuriame buvo 31 klientui skirta siunta. Bet, paaiškėjo, tik 28 siuntos buvo nuskenuotos – 3 siuntos nebuvo užfiksuotos. O jose – mobiliojo ryšio telefonai, kurie buvo įvertinti daugiau kaip 2 tūkstančiais eurų.
Maždaug tris savaites siuntas išvežinėjęs Mantas S. teisinosi, kad siuntų nepavyko nuskenuoti, jas būtų pristatęs gavėjams arba darbo dienai baigiantis grąžinęs siuntų bendrovei, tačiau tokie argumentai neįtikino nei siuntų bendrovės atsakingų darbuotojų, nei policijos, kuri dėl pasikėsinimo užvaldyti svetimą turtą kurjeriui iškėlė baudžiamąją bylą.
Tuo metu Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad nekyla abejonių, kad kurjeris bandė pasisavinti svetimą turtą – jis nenuskenavo ir iš siuntų bendrovės bandė išsivežti brangiai įvertintas siuntas, kuriose buvo mobiliojo ryšio telefonai. Visos trys siuntos buvo pažymėtos telekomunikacijų bendrovių prekiniais ženklais, iš jų bei siuntų dydžių buvo akivaizdu, kad jose yra įdėti brangiai kainuojantys telefonai.
Ir tai nebuvo pirmas kartas, kai Mantas S. buvo nenuskenavęs siuntų, į kurias buvo įdėti mobiliojo ryšio telefonai – kartą su juo susisiekė vienos telekomunikacijų bendrovės darbuotojai ir pasidomėjo, kur yra telefonas, kurį turėjo gauti klientas. Tada kurjeris nurodė, kad siunta netrukus bus pristatyta, o jeigu gavėjo nesuras namuose, grąžins ją siuntų bendrovei darbo dienos pabaigoje.
Kurjeris aiškino, kad tik norėjo atlikti savo įprastą darbą ir vadovavosi įprasta darbo praktika, tuo labiau net negalvojo, kad kažkokie padariniai, ypač baudžiamosios teisės prasme, gali kilti.
„Aš, kaip ir kiekvieną darbo dieną, susikroviau siuntas į automobilį ir ketinau jas išvežioti gavėjams, jokio tikslo pavogti siuntas neturėjau, nebandžiau slėpti nenuskenuotų siuntų, žinojau, kad gali būti vykdoma siuntų patikra, o kai manęs paprašė leisti patikrinti automobilį, geranoriškai sutikau“, – Mantas S. teigė, kad esą net nenumanė, jog jo automobilyje yra nenuskenuotų siuntų, kurios galėtų būti traktuojamos kaip vagystės objektas.
Pasak jo, siuntinių nenuskenavimo faktas yra pakankamai dažnai pasitaikanti aplinkybė siuntų bendrovėje, atsitikus tokiam atvejui siuntiniai yra nuskenuojami ir pristatomi jau išvykus iš sandėlio arba vėliau yra grąžinami į jį.
„Mūsų darbo praktikoje pasitaiko nenuskenuotų siuntų ir tai yra normali darbo kasdienybė“, – aiškino jis. Ir pridūrė, kad dėl to nė vienas kurjeris nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Tuo metu Mantui S. iškeltą baudžiąmąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad kurjerio žodžius, jog jis nežinojo, kas yra siuntose, kurių pasikėsinimu pasisavinti jis buvo kaltinamas, paneigia tiek byloje esančios nenuskenuotų siuntų nuotraukos, tiek liudytojų parodymai.
„Iš nenuskenuotų siuntų nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad šios siuntos buvo supakuotos į pakuotes su ryškiais ryšio operatorių – „Bitė Lietuva“ ir „Tele 2“ logotipais, – nurodė teismas. – Remiantis liudytojų – siuntų bendrovės darbuotojų parodymais, tai, kad siuntoje yra telefonas, galima nesunkiai nustatyti iš pakuotės dydžio, formos, įmonės logotipo.“
Pasak teismo, nors iš pačių siuntų nėra matoma, jog tai mobiliojo ryšio telefonas, tačiau iš siuntėjo galima spręsti, kokia tai siunta, nes siuntų dėžutės skiriasi, iš jų galima suprasti, ar tai telefonas, ar ausinės ir panašiai. Be to, kaip teisme nurodė vienas bendrovės darbuotojas, padirbus bent vieną dieną, nesunkiai galima suprasti, kas kokioje dėžutėje yra.
„Mantas S., dirbdamas kurjerio darbą jau kurį laiką, iš siuntos pakuotės, dydžio, formos, logotipų ant jos galėjo nesunkiai nustatyti, kad siuntose yra būtent mobiliojo ryšio telefonai, todėl manyti, kad būtent šių siuntų Mantas S. nenuskenavo atsitiktinai, per klaidą, nėra jokio pagrindo“, – pabrėžė teisėjo Arūno Budrio pirmininkaujama teisėjų kolegija.
Pasak teismo, nors siuntų bendrovės darbuotojų praktikoje pasitaikydavo tokių atvejų, kai siuntos nenusiskenuoja ir kartais jos būna išvežamos nenuskenuotos, o nuskenuojamos vėliau, tačiau tai nėra normali darbo kasdienybė – teisme apklausti kurjeriai teigė, kad tokių situacijų pasitaiko tuomet, kai siunta prilimpa prie kitos siuntos, būna suplyšusios siuntos etiketės, negeri brūkšniniai kodai, neryškus tekstas, siuntos sudarytos iš kelių atskirų pakuočių ir pan.
„Liudytojai patvirtino, kad kiekvienam kurjeriui yra žinoma, jog su neskenuota siunta iš teritorijos išvykti negalima, nepavykus nuskenuoti siuntos, ją privaloma atiduoti operatoriui, kuris padeda nuskenuoti siuntą“, – pasak teismo, byloje nustatyta, kad Manto S. automobilyje rastų siuntų etiketės nebuvo sugadintos, brūkšniniai kodai buvo geri, siuntas sudarė viena pakuotė – siuntos, jeigu jas būtų bandyta skenuoti, kaip to reikalaujama, turėjo nusiskenuoti.
Anot teisėjų, Mantas S. tyčia kėsinosi pasisavinti svetimą turtą: „Sąmoningai, turėdamas tikslą pasisavinti dalį siuntinių, nenuskenavo trijų siuntų, kuriose buvo mobiliojo ryšio telefonai, taip iš esmės padarydamas neįmanomą siuntų tolimesnį sekimą ir sudarydamas sau galimybes disponuoti svetimu turtu savo nuožiūra, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – buvo sulaikytas siuntų bendrovės terminalo apsaugos darbuotojo.“
Už svetimo turto pasisavinimą baudžiamasis įstatymas numato viešuosius darbus, baudą arba laisvės atėmimą iki 3 metų. Bet teismas nutarė neįkalinti kurjerio – skirdama bausmę teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Mantas S. anksčiau neteistas, bet ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, dirba – vykdo individualią veiklą.
Pasak teisėjų, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą asmeniui teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, todėl Mantui S. buvo skirta 60 MGL (3 tūkst. Eur) bauda.
„Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtent tokia bausmė padės pasiekti baudžiamajame įstatyme numatytus bausmės tikslus ir bus adekvati padarytos veikos pavojingumui bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams“, – nuosprendyje, kuris įsiteisėjo iš karto nuo paskelbimo, nurodė teismas.
