Mamos nepažinęs berniukas prieš penkerius metus namus rado tetos šeimoje. Kaip DELFI pasakojo Irena Valeckienė, ją ir jos vyrą mirusios sesers sūnus vadina tėvais, o du jų sūnus – broliais.
Pasak Vilniaus Carito darbuotojų, Irena ir Igoris Valeckai su trimis berniukais glaudžiasi Igorio tėvo sodo namelyje be patogumų. Tėvas dažnai grasina, kad išmes šeimą į gatvę. Ji dirba siuvėja, jis geležinkelininkas. Šeimos pajamos minimalios, bet žmonės labai stengiasi duoti vaikams visa, kas geriausia. Caritas šeimą remia maistu ir drabužiais.
Po Cezario operacijos – penki mėnesiai komos
Su šeima susitikome Irenos mamos Vladislavos Rodevič namuose, Šalčininkuose. Kaip pasakojo šeimininkė, ji iki šiol neatsigauna: praėjus vos pusmečiui nuo dukters mirties, į paskutinę kelionę palydėjo dar ir savo vyrą.
„Dukrelė po Cezario operacijos penkis mėnesius buvo komoje. Daktarai galvojo, kad ir aš neatlaikysiu, bet po truputį, po truputį, paverkdama atsigavau. Dabar anūkai mane linksmina“, - sakė 64 metų V. Rodevič. Jos namelyje penkiametis Evaldas – dažnas svečias.
„Va, ir dabar pas mane atvežtas, nes sirgo. Gaila, namukas labai mažas, o su manimi dar sūnus, jo dukra ir martelė gyvena. Tai Evaldui lovą prie krosnies pastatėme“, - pasakojo močiutė.
Priglaudus kūdikį, komoje esančiai mamai pabiro ašaros
Irena sesers sūnų parsivežė iš Šalčininkų ligoninės gimdymo skyriaus. Kaip pasakojo, seseriai „anesteziologas skyrė vaistų, kurie išprovokavo bronchų spazmus, smegenims pristigo deguonies“.
„Šalčininkų ligoninėje nebuvo defibriliatoriaus, kad galėtų iš karto širdį pajungti. Laikas ėjo, o smegenys negalėjo funkcionuoti. Sunkios būklės ją išvežė į Santariškes, bet ir ten neatsigavo. Grąžino į Šalčininkų reanimaciją, paskui vėl dešimčiai dienų išvežė - į Vilniaus Lazdynų ligoninę. Vėl grąžino. Buvo atsistačiusi klausa, reagavo į skausmą, nors gydytojai sakė, kad tai – neįmanoma“, - pasakojo sesers sūnų globojanti siuvėja.
Irenos įsitikinimu, būdama komoje sesuo kažką jautė: „Kai glaudėme prie jos sūnų, jai iš akių riedėjo ašaros, nors judėti visai negalėjo, visa buvo suparalyžiuota“.
Penktą komos mėnesį „prasidėjo pneumonija, nuo dūrių nebebuvo likę sveikų venų, užnešė infekciją, ją sekė kraujo užkrėtimas ir mirė“.
Net nepamatė sūnaus
Močiutė Vladislava iki šiol negali tuo patikėti. „Ką tik vestuves buvome kėlę, o ėmė ir 21 metų mirė, net savo sūnaus nepamačiusi“, - ašaras šluostėsi moteris.
Palaidojusi dukrą, Vladislava kreipėsi į teismą: „Ekspertizė parodė, kad kažkiek anesteziologo kaltės buvo. Bet klaidą reikia įrodyti. Kaip tą padaryti? Jie tai gydytojai, o ji buvo paprasta, aš irgi paprasta. Numojome ranka, tegu būna kaip bus. Penkeri metai praėjo, o byla nebaigta“.
Vos gimusiu Evaldu bandė rūpintis tėtis, bet vaikų neturėjusiam vyrui tai buvo per sudėtinga, tad berniuką patikėjo žmonos seseriai.
Liko be darbo
Susitvarkiusi Evaldo laikinos globos dokumentus, Irena išėjo dvejų metų vaiko priežiūros atostogų. Per tą laiką buvo likviduota jos darbo vieta, tad užsiregistravo Darbo biržoje. Siuvėjos vietą gavo tik po metų. Dabar kasdien važinėja į Vilnių. Kol dirba, Evaldas laiką leidžia darželyje.
„Kai gavau darbą, iš karto lengviau pasidarė. Jau galim kažką daugiau sau leisti. Erikas, kaip netekęs maitintojo, gauna 260 litų, už globą, kuri mums buvo skirta kol jam sukaks 18 metų, dar prideda 158 litus. Šitų pinigų jam užtenka ir pavalgyti, ir sumokėti už darželį, ir aprengti. Taip kad jis pats save išlaiko“, - sakė Irena.
Pasak moters, Evaldas - labai geras, ramus vaikas: „Net mano pačios sūnūs tokie nebuvo. O šitas kai buvo mažiukas - pavalgo ir miega, pavalgo ir miega. Gimė stiprus, didelis berniukas beveik 4 kilogramų svorio. Net ir dantukai kalėsi be skausmo – nei temperatūros, nei verksmų. Ir dabar jis ramus, geras“.
Atsitempė kilnojamą namuką
Prieš trejus metus pasiėmusi iš banko paskolą Irenos šeima nusipirko kilnojamą namuką ir atsitempė į mamos sklypą Šalčininkuose.
„Vasarą čia ir gyvename, kaip kokiame vasarnamyje. Labai patenkinti šituo nameliu esame, nes pirkome jau įrengtą, kad ir po mažytį kambariuką, bet visiems atskirai yra“, - pasakojo I. Valeckienė, pridurdama, kad jau baigia išmokėt pasiskolintą 16 tūkst. litų sumą.
„Gerai būtų visam laikui įsikurti tame vagonėlyje, kurį atsitempėme. Ir mums – savas stogas, ir vaikams arčiau mokykla“, - svarsto Igoris.
Tam, kad šeimos planai taptų realybei reikia nemažai pinigų. Igorio skaičiavimais, mobiliojo namelio apšildymas, prijungimas prie vandentiekio, kanalizacijos, kieto kuro katilas ir šildymo išvedžiojimas gali kainuoti apie 35 tūkst. litų.
Svetainė, virtuvė, WC ir 3 kambariai
Būsimuosius namus mums aprodė vyriausiasis Valdemaras. Keturiolikmetis sakė labai norintis atskiro kambario, nes vienam geriau. Paklaustas, kur ruoš pamokas, parodė, kaip galima pamažinti lovą. Kambarėlyje liktų praėjimas, tad pamokas būtų galima ruoši sėdint ant lovos arba bendrame kambaryje, prie virtuvėlės. Atskirą kambariuką turėtų ir jaunesnieji broliai, tėvai.
„Čia viskas yra – ir tualetas, ir vonia, dušas, tik vamzdžius reikia nutiesti“, - pasidžiaugė I. Valeckienė, pridurdama, kad namelis netgi remonto nereikalauja – nusipirko su visais baldais ir net užuolaidomis.
Irenos mama irgi nori, kad dukra su šeima čia atsikraustytų. Anksčiau pati prie namo ir gyvulių laikė – karvę ir kiaulių - bet dabar tik 13 vištų. Kiaušinių pirkti nereikia, visiems užtenka.
„Dabar nebeturiu jėgų karvutės laikyti, o vaikai visi dirba, be to, aplink žmonės namų prisistatė, nebėra kur ganyti, šienauti. Gal kai dukra su šeima atsikraustys kokių triušių užsiveisime – čia 27 arai žemės, jei sugalvotų, būtų galima“, - sakė Vladislava.
Dar labiau pralinksmėja pradėjus kalbą apie pavasario darbus: kai pradžius, sodins bulvių, svogūnų, sės morkų. Visko po truputį.
Vien Vilniaus Caritas rėmė 14 tūkst. žmonių
Vilniaus arkivyskupijos Caritas per praėjusius metus drabužiais, buities daiktais ir būtiniausiais higienos reikmenimis pagelbėjo daugiau kaip 14 tūkstančių pagalbos reikalingų žmonių.
Nepriteklių išgyvenančiomis šeimomis nuolat padeda socialiniai darbuotojai bei savanoriai. 9 organizacijos dienos centrus lankantys vaikai turi galimybę kokybiškai leisti laisvalaikį: ruošti pamokas, bendrauti su bendraamžiais, žaisti ir kitaip tobulėti.
Norėdami prisidėti prie organizacijos teikiamos pagalbos galite skirti 2 procentus nuo savo sumokėto pajamų mokesčio. Tai labai reikalinga ir nieko nekainuojanti pagalba. Apie šią ir kitas pagalbos galimybes daugiau svetainėje www.vilnius.caritas.lt