Apie ruošiamą šventę oficialiai niekur nebuvo skelbiama, baiminantis, kad kitoje sienos, esančios vos už 30 kilometrų, pusėje įsitvirtinę Rusijos kariai nepaleistų raketų. Žmonės čia labai įsibaiminę, mat per pirmus tris karo mėnesius į jų gyvenvietę atlėkė per šešis tūkstančius bombų.
Taip nutiko todėl, kad pirmomis karo dienomis okupantams nepavykus užimti Charkivo fronto linija nusistovėjo penkis kilometrus nuo didmiesčio esančiuose Cirkūnuose. 80 procentų Cirkūnų namų buvo sugriauta arba apgriauta, o panašiai nukentėjo ir seniūnijai priklausantys devyni kiti kaimai.
Iš šešių tūkstančių gyventojų Cirkūnuose per okupaciją liko vos keli šimtai, o praėjus metams po išvadavimo į kaimą sugrįžo tik tūkstantis žmonių. Mat ne visose gatvėse yra atnaujintas elektros, dujų ir vandens tiekimas, o daržai, pievos ir miškeliai tebėra neišminuoti.
Kadangi Cirkūnuose man teko apsilankyti netrukus po priešų išvijimo ir ten susibičiuliavau su keliais bombardavimų pragarą ištvėrusiais žmonėmis, nusprendžiau per išvadavimo metines irgi nuvežti vietos vaikams dovanų. Nuvežiau rūbų bei žaislų, kuriuos buvo suaukoję Lietuvos žmonės.
Abu su dovanų dėžėmis greta sustoję netrukus su N. Soroka susipažinome, o kitą dieną nuvykau į jos vadovaujamos organizacijos būstinę išsamesniam pokalbiui.
„Mes padedame ne tik pabėgėliams, bet ir kariams, o žinote, ko kariai nuolat prašo – maisto šunims ir katėms, nes kai išvaduoja priešo užimtas gyvenvietes, juos apspinta žmonių palikti ir išbadėję gyvūnai. Susigraudinę kariai jiems tada dalina savo maisto davinius“, – pasakojo Natalija.
Moteris parodė organizacijos rūsį, kuriame maistas gyvūnams buvo užėmęs nemažą patalpos dalį. Aišku, daugiausia buvo miegmaišių, kuprinių, įvairios technikos, žaislų, maisto kariams.
„Apie gyvūnus užsiminiau todėl, kad pro badaujančius šunis ir kates fronte ramiai negali praeiti mano sūnus Andrejus, tad į jo dalinį irgi nuolat turiu siųsti gyvūnų maisto“, – prasitarė moteris. Natalija prisipažino, jog organizuodama paramos tiekimą kitiems nuolat galvoja apie mūšio lauke esantį vienturtį sūnų, o nerimas dėl jo gyvybės jai sukėlė chronišką nemigą ir pavojingai padidino kraujo spaudimą.
„Kad fronte labai sunku ir baisu, aš supratau tada, kai Andrejus atsiuntė nuotrauką iš mūšių vietos, iš kurios pusantro mėnesio negalėjo nei skambinti, nei siųsti žinučių. Nuotrauką gavau su prierašu, kad viskas gerai, bet aš jį sunkiai atpažinau: sūnus atrodė labai pasenęs, jo akys buvo kažkokios svetimos, kitokios… Supratau, kad jis kare matė ir patyrė tai, kas normaliame gyvenime neegzistuoja, kad jis jau nebėra toks, koks buvo“, – pasakojo Natalija.
Moters teigimu, sūnus iki karo buvo ginklo rankoje nelaikęs linksmuolis, taikingas svajotojas, paskendęs knygų skaityme. Andrejus vienu metu iš karto skaitė po kelias knygas ir ketino universitete įgyti antrą specialybę – psichologo.
Vaikinas buvo neseniai vedęs, tad kartu su žmona Anastasija taupė pinigus butui, dirbo prekybos centro šviestuvų skyriaus vadybininku, o laisvalaikiu uždarbiavo atlikdamas elektros darbus privačiai.
„Širdyje labai nenorėjau, kad sūnus savanoriu eitų į frontą, nes jis vienintelis mano vaikas, juolab kad kilus karui daugybė žmonių puolė bėgti iš Charkivo ir slėpti kaimuose pas gimines ar draugus savo pilnamečius sūnus, nenorėdami, kad šie būtų pašaukti kariuomenėn“, – pasakojo moteris.
Natalija sako, kad jai buvo kilusi mintis apsimesti sunkiai sergančia ir maldauti sūnų likti jos slaugyti, bet suprato, kad ilgai apsimetinėti nesugebės, o paaiškėjusi apgaulė sugadins jų santykius. „Man 53, sūnui 30 metų, jis vienintelis mano vaikas, esu išsiskyrusi, neturiu nei sesers, nei brolio, tad su sūnumi mano santykiai buvo labai glaudūs, vienas kitam nemeluojame“, – pasakojo moteris.
Vadovauti „Save the People“ ir organizuoti pagalbą pabėgėliams Natalija sutiko todėl, kad pati buvo patyrusi pabėgėlės dalią. Kai 2014 metais Donecke bei Luhanske kilo mūšiai su Maskvos apginkluotais ir remiamais separatistais, Natalija gavo sprukti iš netoli Donecko esančio Gorlivkos miesto.
Moteris pabėgo palikusi savo butą, prekybos plastikiniais langais įmonę bei visą turtą ir apsigyveno Charkive pas sūnų, kuris po studijų buvo tame mieste pasilikęs gyventi. Natalija pusantrų metų išgyveno depresiją, bet po to kibo į darbus ir atsitiesė, tapo sporto klubo vadove.
Sūnus iš pradžių irgi liūdėjo dėl Gorlivkoje prarasto mamos buto, kuris jį siejo su vaikyste, o po to nusprendė remti Ukrainos armiją ir su draugais ėmė rinkti lėšas pagalbai kariams. Nuo 2017 iki pat 2021 metų Aleksandras vežė į frontą paramą, įrenginėjo slėptuvėse apšvietimą, dušus, vėdinimo sistemas.
„Likus keliems mėnesiams iki karo sūnus man liepė įsigyti vaistinėlę, maisto atsargų ir būti pasiruošus užpuolimui, tačiau karo pradžios nenujaučiau ir naktį į vasario 24-ąją miegojau labai kietai, negirdėjau mieste prasidėjusių sprogimų“, – pasakojo Natalija.
Andrejus dar tą pačią dieną užsirašė savanoriu į armiją, taip nustebindamas ir mamą, ir žmoną, kurioms pareiškė, kad jo pareiga yra ginti tėvynę. Mama tuo tarpu savo vadovaujamą sporto klubą, įsikūrusį pusrūsyje, pavertė slėptuve nuo bombų, kurioje per bombardavimus miegodavo po tris šimtus kaimyninių namų gyventojų.
„Kai sūnus išėjo į frontą, ėmiau dažnai melstis prie iš senelės paveldėtos giminės ikonos. Netrukus prie jos melstis ėmė ir Andrejaus žmona Anastasija, kuri pas mane apsigyveno, nes oro banga, kurią sukėlė jų kieme sprogusi bomba, išvertė buto langus ir duris, sumaitojo baldus“, – pasakojo Natalija.
Moteris prisipažįsta, kad jai ramiau yra darbe, kuriame dėl daugybės užduočių ir pokalbių neturi laiko mąstyti apie sūnų. Kai Andrejus išeina į kovinę užduotį ir mama kelias dienas negauna iš jo žinučių, tada Natalija ima vartyti albumo nuotraukas, prisimena, koks sūnus anksčiau buvo švelnus, linksmas, ir susigraudina, eina melstis prie ikonos. Šios stebuklinga galia moteris esą įsitikino tada, kai sūnui kalbantis telefonu su Anastasija į karių buveinę atskriejo bomba.
„Mudvi su marčia tada sėdėjome balkone, o Anastasija buvo specialiai telefone įjungusi garsiakalbį, kad ir aš girdėčiau Andrejų. Jiedu kalbėjo ir staiga girdžiu kažkoks zvimbimas, o po to garsus driokstelėjimas ir tyla. Anastasija šaukia į ragelį sūnaus vardą, bet tyla, vien tyla. Marti ėmė raudoti, o aš apmirusia širdimi nubėgau prie ikonos ir prašau: „Meldžiu, neleisk sūnui žūti, neleisk Andrejui žūti, duok ženklą, kad jis gyvas“, – pasakojo Natalija.
Įvyko stebuklas – po maždaug septynių minučių Andrejus paskambino iš kovos draugo telefono ir pasakė, kad viskas gerai, kad niekas nežuvo, bet jis negali rasti savo telefono.
„Girdžiu sūnus sako: „Mama, man viskas gerai, pasakyk ką nors, juk girdi mane“, o man ašaros gerklę užspaudė ir negaliu pratarti nė žodžio“, – prisiminė pokalbį Natalija.
Pabaigusi pasakojimą Natalija prašė padėkoti Lietuvos žmonėms už pagalbą ir melstis už jos tautos pergalę.
„Labai noriu, kad Andrejus grįžtų sveikas iš fronto, ir noriu, kad žūtų kuo mažiau mūsų karių. Bet žinau, kad ne visoms mamoms bus lemta sulaukti savo sūnų, o dalis jų dėl tokios netekties liks visam gyvenimui kraujuojančia širdimi. Karas yra šlykštus, nežmoniškas dalykas, nekenčiu jį sukėlusio Putino, nekenčiu visų iki vieno okupantų“, – atsisveikindama sakė kario mama.
