Ateinanti karta be mokslų ir išsilavinimo?
„Nebesuprantu ir net negaliu patikėti, kad tokia netvarka vyksta mūsų švietimo sistemoje! Kodėl ministerija turi 7 mln. eurų kažkokiai naujai gyvenimo įgūdžių programai įgyvendinti, bet negali pasirūpinti fundamentalia mokymo priemone – vadovėliais? Ką daryti tų šeimų vaikams, kurios tiesiog neišgali skirti 110 eurų pratyboms? O kur dar visi kiti mokykliniai reikmenys: parkeriai, pieštukai, dažai, flomasteriai, pagaliau – uniformos, sportinė apranga ir t. t.? Ir tai Lietuvoje vadinama nemokamu mokslu? – pasipiktinimo ir apmaudo neslėpdama retoriškai klausė trijų vaikų mama. – Ar yra skiriama kokia nors parama ne tik mokyklai pasiruošti, bet ir vadovėliams bei pratybų sąsiuviniams įsigyti?“
Žvelgdama į ateitį ir baigdama pasakoti apie nemalonią patirtį, moteris prognozavo: „Apmaudu, labai apmaudu, kad kliba valstybės pamatai, nes vaikai – ateinančioji karta, kuri kažkada valdys mūsų valstybę. O be tinkamo išsilavinimo geras valdymas tiesiog neįmanomas…“
Kėdainių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Jūratė Blinstrubaitė pažymėjo, jog mokiniams yra skiriama 98 eurų socialinė parama, tačiau, kaip už šią sumą pasiruošti mokyklai ir dar nusipirkti reikiamus vadovėlius bei pratybas, pašnekovė neatsakė.
„Tai yra skiriama iš valstybės biudžeto lėšų, ne visoms išlaidoms padengti, o iš dalies. Tėvai turėtų įvertinti savo turimas priemones ir įsigyti būtinas. Vadovėliais aprūpina mokyklos, o pratybos nėra būtinos, apie jų reikalingumą sprendžia mokytojas, pasitaręs su tėvais. Kitos institucijos, teikiančios ir organizuojančios paramą, kaip, pvz., Lietuvos „Caritas“, organizacija „Gelbėkit vaikus“ ir kt. savo ruožtu organizuoja paramą“, – aiškino Socialinio skyriaus vedėja.
Praranda trečdalį mokymosi turinio
Atsakydama į mamos klausimus Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Vilma Dobrovolskienė, kaip ir visos kitos valstybinės institucijos, atsakingos už švietimą, nuolat kartoja tą pačią jau mantra tapusią frazę – pratybų sąsiuviniai nėra būtini. Tačiau metai iš metų jų kaip reikia, taip reikia.
Lietuvos tėvų forumo (LTF) prezidentas Kęstutis Mikolajūnas sutinka, kad pratybos nėra privalomos, bet, anot tėvų atstovo, faktas yra toks, kad jų vis tiek reikia.
Kadangi pats pradinukų nebeturi, tai ir nuo jų reikalų sako esantis kiek atitolęs, tačiau jis pats, kaip ir pasipiktinusi skaitytoja, augina septintoką, kuris bent jau kurį laiką turės apsieiti be mokiniams ypač svarbios mokymosi priemonės – vadovėlių.
„Be įprastų pratybų dar yra ir elektroninės, kur taip pat yra ir vadovėliai. Kaip suprantu, kadangi vadovėlių šiais metais nelyginių klasių mokiniams nėra, o lėšų mokykloms skirta įsigyti tik trijų dalykų vadovėliams, tad mokyklų vadovai skaičiuoja, kad galės įsigyti du matematikos ir vieną lietuvių kalbos vadovėlį, o tai reiškia, kad visi kiti dalykai liks be vadovėlių, nes jiems tiesiog nėra daugiau lėšų, net jeigu jie ir būtų parašyti ir išleisti. Jeigu nėra vadovėlio, vadinasi, nėra ir trečdalio mokymosi turinio. Skamba labai liūdnai“, – dabartinę valstybinių mokyklų situaciją apibūdino tėvų forumo vadovas.
Mokytojai verčiami „piratauti“
O štai ministerija giriasi skyrusi papildomų pinigų naujiems vadovėliams įsigiyti.
„Kadangi šiais metais bus pradėtos įgyvendinti atnaujintos bendrosios programos, mokykloms mokymo priemonėms įsigyti skirta papildomai lėšų. Papildomos lėšos skirtos naujiems Lietuvos leidyklų leistiems vadovėliams įsigyti (8,5 mln. Eur), tačiau mokykloms taip pat yra skirtos ugdymo lėšos vadovėliams ir mokymo priemonėms įsigyti (10,5 mln.), už kurias mokyklos gali įsigyti bet kokius jiems reikalingus vadovėlius ir mokymo priemones.
Papildomai lėšų skirti gali savivaldybė ar rėmėjai, – vadovėlių trūkumo situaciją raštu atsiųstame atsakyme „Rinkos aikštei“ komentavo ŠMSM. – Nors naujais mokslo metais pradedamas atnaujintų bendrųjų programų įgyvendinimas, tai nereiškia, kad visi anksčiau įsigyti vadovėliai nebegali būti naudojami ar yra netinkami.“
Anot LTF prezidento, situacijos, kai mokytojai turi „piratauti“, t. y. šviesti vaikams vadovėlius ir duoti jiems iš jų mokytis, yra ne tik mokytojų negerbimas, bet ir blogas pavyzdys vaikams.
„Blogiausia yra tai, kad ir taip mokytojų trūksta ir, panašu, kad kai ministerija tokiu būdu įgyvendina reformą, mokytojų nubyrės dar daugiau ir jų trūks dar labiau“, – negailestingą ateitį prognozavo pašnekovas.
Dabartinė valdžia – pilna arogancijos
Paklaustas, ar realiai kas nors atsižvelgia į Lietuvos tėvų forumo pastabas, pasiūlymus, K. Mikolajūnas sakė: „Atvirai pasakius, su ankstesnėmis valdžiomis buvo lengviau bendrauti. Susidaro įspūdis, kad šita valdžia labai žinanti viską ir mažai norinti tartis, bent jau su mūsų organizacija. Panašu, kad arogancijos iš dabartinės valdžios yra tikrai daug. Dar vienas paradoksas – liberalių partijų rinkėjas yra išsilavinęs. Kodėl jų strategai pražiūri švietimo reikalus? Labai keista.“
Paprašytas pasidalinti, kokią realią, o ne teorinę išeitį iš susiklosčiusios situacijos jis matytų, pašnekovas pripažino, kad dabar ką nors keisti, kai reforma jau pradėjo judėti, yra beveik neįmanoma.
„Reikėjo atidėti švietimo reformą, kol nebus vadovėlių ir lėšų jiems nusipirkti. Tai yra mokytojų apvogimas – jiems taip mažai moka ir dar padaro juos atpirkimo ožiais, kad jūs mokykit kaip norit. Taigi, neaprūpinus mokytojų priemonėmis, nereikėjo startuoti su nauja programa“, – įsitikinęs tėvų atstovas.
Paklaustas, ar dar yra kur žemiau kristi švietimo srityje, K. Mikolajūnas pateikia ir blogesnių pavyzdžių.
„Aš nežinau, kaip nesugriauti viso švietimo, nes, panašu, kad su kiekviena reforma išimama po vieną plytą iš pamato ir švietimas vis labiau pakrypsta. Vis tik, pavyzdžiui, Italijoje aukštosios mokyklos nepripažįsta vidurinės mokyklos atestato. Tai reiškia, pabaigi mokyklą, bet jos pabaigimas nebeturi reikšmės. Lietuvoje dar taip nėra, vis dar yra bendra priėmimo eilė į aukštąsias mokyklas.
Tarkim, Vokietijoje, stojant į aukštąsias, kadangi kiekviena žemė turi savo švietimo ministeriją, yra perskaičiuojami balai pagal tos žemės kažkokius rodiklius.
Taigi dar yra, kur žemiau kristi, – ironizavo pašnekovas. – Noriu pasakyti, kad mes dar ilgai murkdysimės. Kadangi tėvams labiausiai rūpi švietimas, bet jie mažiausiai turi realios įtakos. Tada balsuoja kojomis: arba kojomis iš Lietuvos, arba į privačias mokyklas, kas gali susimokėti. Ne viskas jose geriau, bet ten kitoks santykis – kai susimoki, tada gali ir pareikalauti.“
