aA
„Iš Lietuvos su meile“. Taip savo straipsnį, publikuotą svetainėje „Roads &Kingdoms“, pavadino JAV žurnalistė Ann Cooper. Šįmet ji po 30 metų pertraukos apsilankė Lietuvoje, o savo įspūdžiuose akcentuoja nepriklausomos Lietuvos pasiekimus ir nueitą kelią.
© Vida Press

Kaip žurnalistei, 1987 m. rugpjūčio 3 d. man teko sudalyvauti Vilniuje vykusioje protesto akcijoje prieš Ribentropo-Molotovo paktą. O 2015 m. vasarį mane pasiekė keistas el. laiškas iš kito pasaulio galo, priminęs tą prieš 28 metus nutikusį įvykį.

Supratau, kad laiške minima pavardė lietuviška, o jo autorius rašė, kad 1987 m. ėmiau iš jo interviu. Taip pat buvo prisegtas vaizdo reportažas apie tą dieną, kuriame net kelis kartus išvydau save minioje. Tačiau visiškai nesupratau, apie ką buvo kalbama tame siužete, nes jis buvo įgarsintas lietuviškai. Šia kalba mokėjau vos tris žodžius, kurių svarbiausias buvo „laisvė“. Jį girdėjau skanduojant 1987 m. rugpjūčio 23 d. ir paskui kaskart per kitus penkerius metus lankydamasi Lietuvoje rengdama reportažus apie šios šalies nepriklausomybės judėjimą.

Prie el. laiško prisegtame vaizdo įraše skanduotės „Laisvė!“ nesigirdėjo. Supratau tik vieną pasakotojo žodį: „provokacija“. Jis pasikartojo kelissyk, taip pat buvo parašytas reportažo pavadinime. Kaip vėliau paaiškino laiško autorius, tai – 1987-ųjų sovietinis propagandinis siužetas.

Nuo tų įvykių prabėgo daug metų, per kuriuos Lietuva stebėtinai pasikeitė. Dabar tai nepriklausoma šalis, kurioje veikia demokratinės institucijos. Ji įstojo į Europos Sąjungą bei NATO ir saugosi kadaise ją valdžiusio Kremliaus.

Tas laiškas priminė kone įspūdingiausios mano gyvenimo popietės smulkmenas. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje pirmąsyk išvydau, kaip dešimtmečiais paprastus Sovietų Sąjungos piliečius kausčiusi baimė ima garuoti. Kad ji tirpsta, mačiau bendraudama su pirmą kartą atvirai kalbėjusiais vietos gyventojais. Vienas iš jų buvo jaunas Vilniaus universiteto puslaidininkių fizikos doktorantas, tądien atvykęs protestuoti su žmona ir 1,5 metų dukra. Prabėgus 28 metams tas jaunuolis, Rimgaudas Kiliulis, susirado mano el. pašto adresą ir pasiteiravo, ar tebeturiu juostą su įrašu, kuriame jis ragina siekti nepriklausomybės.

1987-ųjų protestas

Nepaisant to, kad 1987 m. pradžioje Michailas Gorbačiovas išleido laisvėn politinių kalinių, neatrodė, jog Kremlius imtų labiau toleruoti viešus antisovietinius susibūrimus. Bent jau aš tokių požymių nemačiau. Vis dėlto dalis lietuvių juto, kad laikai pasikeitė, ir šias mintis labiausiai įkvėpė mažiausiai tikėtinas šaltinis – sovietinė žiniasklaida.

Kaip ir „Amerikos balsas“, sovietinė žiniasklaida paskelbė, kad rugpjūčio 23 d. planuojama demonstracija. Bet, kitaip nei „Amerikos balso“, sovietiniai reportažai smerkė šiuos planus ir vadino juos niekingu CŽV sąmokslu. Buvau ką tik pradėjusi dirbti žurnaliste Maskvoje ir man kaltinimai „CŽV sąmokslu“ skambėjo kaip griežtas įspėjimas laikytis atokiau. Bet lietuviams vien pats faktas, kad sovietinė žiniasklaida rašo apie protestą dar jam nė neįvykus, buvo šiokia tokia naujiena. Labiau patyrę korespondentai Maskvoje irgi susidomėjo šiuo įvykiu ir nusipirko bilietus į Vilnių rugpjūčio 23-iajai. Pasekiau jų pavyzdžiu.

Tai buvo graži saulėta diena. Tą rytą iš Maskvos į Vilnių atskridusių užsienio korespondentų grupelė patraukė į aikštę prie Šv. Onos bažnyčios senamiestyje. Ši neeiline architektūra garsėjanti šventovė sovietiniu laikotarpiu gerokai apiro. Protesto akcija buvo numatyta būtent toje aikštėje prie bažnyčios ir paminklo XIX a. poetui Adomui Mickevičiui, studijavusiam Vilniaus universitete.

Žmonės rinkosi tyliai. Kai kurie atsinešė gėlių, dalis atėjo su mažamečiais vaikais. Stoviniavo nedidelėmis grupelėmis nežinodami, kaip elgtis ir kuo viskas pasibaigs.

Paskui susikibę už parankių atžygiavo organizatoriai – nedidelė grupelė žmonių, tarp kurių buvo kai kurie neseniai M. Gorbačiovo paleisti kaliniai. Viena iš jų prabilo susirinkusiesiems: moteris pasmerkė Josifą Staliną ir paragino siekti Baltijos šalių nepriklausomybės. Kalbai pasibaigus visi užtraukė lietuvišką dainą. Paskui kalbėjo kitas asmuo ir vėl nuskambėjo giesmė. Oratoriai smerkė Sovietų Sąjungą už tai, kad kunigai įkalinami, o disidentai uždaromi į psichiatrinius kalėjimus. Policija stebėjo renginį iš pakraščių, o civiliais drabužiai apsirengę KGB agentai pabrėžtinai suko ratus fotografuodami ir filmuodami susibūrimą. Protestuotojai skandavo žodį „laisvė“ ir „Lietuva“.

Į renginį atvyko vos keli šimtai žmonių ir, palyginti su didžiuliais antikomunistiniais mitingais, prasidėjusiais Rytų Europos ir Baltijos šalyse vėlesniais metais, nuotaika buvo rami ir nedrąsi.

Tačiau svarbiausia buvo ne minios dydis, o emocija. Protestas netrukdomai tęsėsi dvi valandas. Žmonės rėžė kalbas ir dainavo. O valdžia tik stebėjo. Kuo ilgiau viskas tęsėsi be areštų, tuo tvirčiau jautėsi susirinkusieji. Kalbėjo ryžtingiau, dainavo garsiau. Renginys baigėsi ne tuomet, kai jį išvaikė policija, o kai jį užbaigti nutarė patys organizatoriai.

Per kitus porą metų aplankiau beveik visas 15 sovietinių respublikų. Rašiau įvairiomis temomis, tačiau visus pranešimus vienijo bendra ašis, prie kurios pirmąsyk prisiliečiau Vilniuje 1987-aisiais. Medžiagą ciklui apie baimę rinkau daug mėnesių, bet visada žinojau, kaip jis prasidės – ilga garsine scena iš to pirmojo mitingo Vilniuje. Mano pirmasis „National Public Radio“ reportažas apie nykstančią baimę eteryje nuskambėjo 1990 m. pavasarį. Ko gero, tuomet tos juostos iš Vilniaus klausiausi paskutinį kartą. Iki 2015 m., kai sulaukiau Rimgaudo el. laiškų, kuriose jis parašė: „Gavome tą nepriklausomybę. Svajonės išsipildė.“ Ir dar: „Jums reikėtų atvažiuoti pasižiūrėti.“

Sugrįžimas

Nuo to el. susirašinėjimo prabėgus trejiems metams 2018-ųjų balandį drauge su vyru pagaliau atvykome į Vilnių. Buvome susitarę senamiestyje susitikti vakarienės su Rimgaudu ir jo žmona žurnaliste bei rašytoja Jūrate. Prisiminiau, kad sovietiniais laikais senamiestis atrodė prastai apšviestas ir nušiuręs, o naktimis ištuštėdavo. Tačiau nuo paskutinio apsilankymo 1991 m., kai Lietuva vis dar priklausė Sovietų Sąjungai, nepriklausomybė ir Europos Sąjungos parama sovietinį skurdą pakeitė nuostabiai išsaugotu UNESCO pasaulio paveldo objektu, kuris tam tikrose vietose mena net XV a. Senamiesčio gatvelėse šurmuliavo europiečiai turistai, suvenyrų parduotuvės ir kavinės su staliukais ant šaligatvių.

Vakarieniaudami su Jūrate ir Rimgaudu dalijomės prisiminimais apie 1987-uosius ir jų padarinius. Rimgaudas buvo vienas iš tų, kurie nepabūgo surizikuoti ir ateitį į pirmąjį protestą 1987 m. rugpjūčio 23 d.

Kaip jis įvertino tą riziką? Vyras sako žinojęs, kad protestuotojai gali būti suimti arba sumušti, bet tikimybė, kad taip nutiks, atrodžiusi gerokai mažesnė nei praeityje – „tik kokie 20 procentų“. Akivaizdžiai pakankamai maža, kad jaunuolis nesibaimintų drauge pasiimti savo dukters Kotrynos, kuriai anuomet buvo vos 1,5 metų. Šiandien Kotryna yra fotomenininkė ir gyvena Glazge. Vienas iš jos projektų vadinasi „Nepriklausomybė“. Jame panaudotas ir tas 1987 m. garso įrašas, kurį radau savo archyve ir kuriame jos tėvas (kaip ir daugelis tądien kalbintų žmonių) rinkdamas žodžius bandė apibrėžti, ko siekia lietuviai.

Paskui šviečiant beveik pilnam mėnuliui su Jūrate ir Rimgaudu pasivaikščiojome iki tos aikštės prie Šv. Onos bažnyčios. Ten įrengtas nedidelis granitinis trikampis angliškai skelbia: „Čia 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga surengė pirmąją viešą protesto akciją sovietinės okupacijos laikotarpiu, kurioje pareikalavo išvesti okupacinę kariuomenę ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Fotografuodama tą trikampį ir pozuodama priešais Adomo Mickevičiaus paminklą vos pajėgiau suvaldyti emocijas. Negalėjau apsakyti, ką reiškia po 31 metų sugrįžti į tą pačią vietą su žmogumi, kurį anuomet pakalbinau vos kelias minutes.

Pasikeitęs Kaunas

Per kitas kelias dienas drauge su vyru nuvykome į Kauną susitikti su vertėja Daiva, kurią taip pat sutikau toje 1987-ųjų demonstracijoje.

Žinojau, kad Daivą, jos seserį ir draugę tą vakarą grįžusias į Kauną sulaikė policija. Paleido gana greitai, bet laukdamos nuovadoje merginos sukramtė, jų manymu, pavojingiausią įkaltį – mano vizitinę kortelę. Tik šį pavasarį sužinojau, kad būta ir rimtesnių padarinių. Daivos draugė dėl dalyvavimo demonstracijoje neteko darbo, o sesė savo darbo vietoje buvo griežtai pasmerkta. Pati Daiva retkarčiais pasijusdavo sekama. Kartą prie jos priėjęs susijaudinęs vyras pareiškė turįs vertingos informacijos, kurią reikėtų perduoti kokiam nors užsienio korespondentui. Buvo akivaizdu, kad tai spąstai, ir Daiva ant kabliuko neužkibo.

Pasakodama apie seniai įvykusį susidūrimą su tuo susijaudinusiu nepažįstamuoju Daiva vedžiojo mus po atnaujintą miesto centrą, dailiai (su ES parama) atrestauruotas bažnyčias ir prašmatnų prekybos centrą. Papietavome nuostabiame meksikietiškame restorane. Gal tai ir nėra didelis nepriklausomybės pasiekimas, bet jokia panaši įstaiga (kaip ir atrestauruotos bažnyčios bei didžiuliai prekybos centrai) sovietiniais laikais buvo nė neįsivaizduojama.

Praleidusi visą dieną Kaune pastebėjau, kaip stipriai miestas ir gyvensena skiriasi nuo sovietinių laikų. 1991 m. Daivos sūnus buvo moksleivis. Dabar jis vedęs, turi vaikų ir, kaip ir tūkstančiai kitų jaunų lietuvių, galinčių laisvai migruoti po visą ES, dirba Anglijoje. Lankydama artimuosius Daiva prisiperka mėgstamų autorių – tarp jų Billo Brysono ir Davido Sedariso – knygų anglų kalba.

Jei Sovietų Sąjunga būtų išlikusi ir išsaugojusi Lietuvą savo sudėtyje, Daivos sūnus nedirbtų Vakaruose. Jai irgi nebūtų leidžiama keliauti už Sovietų Sąjungos sienų. D. Sedarisas greičiausiai būtų labai ilgame draudžiamos literatūros sąraše.

Gėris ir blogis

Grįžę į Vilnių užuot susipažinę su įprastomis turistinėmis vietomis aplankėme pagrindinius nepriklausomybės judėjimo objektus. Drauge su vyru pabuvojome viešų susibūrimų vietose, kuriose XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje rinkdavosi vis daugiau žmonių, kai vadinamoji „dainuojančioji revoliucija“ į gatves traukė šimtus tūkstančių žmonių visose trijose Baltijos šalyse.

1991 m. sausio 13 d. drauge su kitais užsienio žurnalistais buvau prie televizijos bokšto. Neabejotinai tai buvo baisiausia naktis per visą mano gyvenimą. Bokštą supančiose kalvose ir pievose susirinko tūkstančiai žmonių, pasirengusių savo kūnais pastoti kelią tankams. Matėme, kaip atvažiavo tankai. Stebėjome, kaip jie traiško automobilius ir pasyviai besipriešinančius žmones. Krūpčiojome nuo sprogimų ir šautuvų tratėjimo.

Apie šį šturmą privalėjo išgirsti visas pasaulis, jei tik mums pavyktų perduoti informaciją, kol Kremlius dar užblokavo visų telefono linijų ir nesulaikė visų užsienio žurnalistų.

Nuo televizijos bokšto nuskubėjau prie parlamento – vienos iš nedaugelio vietų Vilniuje, iš kur galima telefonu susisiekti su užsieniu. Mano redaktoriui Johnui Dingesui kažkaip pavyko rasti inžinierių, kuris viduryje nakties nuskubėjo į „National Public Radio“ redakciją, kad galėčiau ištransliuoti visus surinktus garso įrašus į radijo įrašų studiją.

Išėjau iš parlamento žinodama, kad galiu būti kitas užpuolikų taikinys. Prisiglaudžiau daugiabutyje kitapus gatvės, kur su manimi po kelių valandų ir susisiekė „National Public Radio“ ryto laidos vedėja Liane Hansen. Per interviu sąmonės srautu bėriau įspūdžius retkarčiais nutraukdama pati save ir laikydama telefono ragelį prie atviro lango. „Ar girdite?“ – paklausiau L. Hansen. Prie parlamento susirinkusi minia skandavo „Laisvė!“ ir „Lietuva!“, kaip ir tos pačios dienos rytą prie televizijos bokšto.

Pasakojau, kad žmonės skanduoja labai garsiai ir užtikrintai. „Taip, girdime labai gerai“, – užtikrino L. Hansen. Paskui pasiteiravo, ką apie visa tai manau.

Mačiau moraliai nepateisinamus veiksmus, kurie priminė ankstesnius susidorojimus Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. Bet tą sekmadienį dar jų nesuvokiau ir nesugebėjau į juos pažvelgti platesniame kontekste. „Lietuvoje lankiausi ne kartą. Ketverius metus gyvenau šioje šalyje [Sovietų Sąjungoje], – pasakojau L. Hansen. – Bet atvirai pasakius, man vis tiek sunku susitaikyti su mintimi, kad prieš neginkluotus žmones naudojama grubi jėga.“

Ieškodami „tiesos“, žurnalistai neretai supranta, kad jų siekinys yra tam tikroje pilkoje zonoje. Tačiau to tikrai negalima pasakyti apie Baltijos šalių sukilimą prieš sovietinę valdžią, kuri labiau priminė Dovydo kovą prieš Galijotą, ir jau tikrai ne apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius, kai buvo visiškai aišku, kas yra gėris ir kas – blogis.

Normalus europinis miestas

Tuo metu, kai Lietuva tapo nepriklausoma, vėl buvau Maskvoje ir rengiausi kitam pavedimui. Vėliau mano dėmesį patraukdavo bet kuri antraštė apie Lietuvą ar Baltijos šalis, bet taip nutikdavo gana nedažnai. Vakarų žiniasklaidoje apstu straipsnių apie įtampą tarp Maskvos ir Baltijos šalių, kurios iki šiol baiminasi didžiulės rytinės kaimynės agresijos. Netrūksta ir pasakojimų apie Baltijos šalyse išlikusių rusų mažumų diskriminaciją. Tačiau norint rasti išsamesnės informacijos apie nepriklausomos Lietuvos kelią į kapitalizmą ir demokratiją, tenka gerokai pasirausti internete.

Tai neturėtų stebinti. Šalis nedidelė ir šiandien nebeturi neproporcingai didelės geopolitinės svarbos, kuria galėjo pasigirti tuo metu, kai rašiau apie laisvės kovas.

Šį pavasarį sugrįžusi į televizijos bokštą daug laiko praleidau nedidelėje tenykštėje galerijoje, kurią sudaro fotoreportažas apie sovietinės kariuomenės puolimą. Labiausiai mane sujaudinusiose nuotraukose buvo įamžinta ne ta naktis, kai riedėjo tankai, o vėlesnės dienos, kai Gedimino gatvėje pagerbti sausio 13-osios aukų susirinko didžiulė minia, lyg žmonės būtų suvažiavę iš visos Lietuvos. Tai buvo šalta ir gedulinga, bet visiškai taiki diena – net pasklidus žiniai apie melagingąjį populiaraus Sankt Peterburgo laidų vedėjo Aleksandro Nevzorovo reportažą.

Liepsnojančiame fone ir vienu atveju net su automatu ant peties diktorius apvertė tiesą aukštyn kojomis. Jo teigimu, sovietų specialiosios pajėgos ir tankai išgelbėjo Lietuvą. O tie nušauti ar tankų sutraiškyti civiliai? Visa tai esanti tik apgavystė – visi jie buvo mirę nuo infarkto arba automobilių avarijose.

Apžiūrėję nuotraukas drauge su vyru įlipome į liftą ir užkilome į 55 aukštų namo aukštį. Iš ten stebėjome, kaip pavasariškai žaliuoja atviros miesto erdvės. Bankų ir kitų įmonių dangoraižiai tik patvirtino, kad sovietinei planinei ekonomikai buvo lemta žlugti.

Manau, kad daugeliui lankytojų tas vaizdas nepasirodytų toks įspūdingas. Bet aš galiu palyginti jį su praeitimi ir matau, kad kadaise nuskurusiame sovietiniame mieste esama šio to nauja. Kurį laiką negalėjau įvardinti kas tai. Bet galiausiai supratau, kad tai – normalumas. Nepriklausomos Lietuvos sostinė Vilnius dabar atrodė kaip normalus europinis miestas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: lietų ir šlapdribą pakeis sniego pusnys (3)

Pirmadienį orus lems ciklonas keliaujantis nuo Atlanto vandenyno . Dangumi plauks niūrūs,...

„Paskutinis skambutis“ praėjo ramiai, tačiau tuo viskas dar nesibaigia (522)

Sekmadienį Vilniuje vykusioje masinėje protesto akcijoje „Paskutinis skambutis“ susirinko apie 6...

Kad pritrauktumėte šio milijardieriaus dėmesį, jums reikia iškristi iš mokyklos (38)

Kadaise sėdėjęs kalėjime už automobilių vagystę, Tally Fofana dabar sulaukia paramos iš...

Ir Jasikevičius, ir Adomaitis turi prastų naujienų (68)

Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą mūšis tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“...

Kaunietis pasipiktino ligoninės darbu: numirėliui juk nėra kur skubėti (23)

„ Kas vyksta Kaune “ redakciją pasiekė Kauno klinikinės ligoninės administracijos darbu...

Šapoka: bandoma pažadinti Marxo šmėklą priešinsis bet kokiam pinigų mokytojams didinimui (490)

Finansų ministras Vilius Šapoka LRT TELEVIZIJOS laidos „ Savaitė “ studijoje teigė, kad...

Karieta su žirgais ir žiedlapiai iš sraigtasparnio: ištaigingos mafijos vadeivos laidotuvės pagaliau atvėrė akis namai – prabangūs iki absurdo (76)

Romos policija ėmėsi griauti aštuonis prabangius namus, pastatytus, kaip įtariama, mafijos klano,...

Vilniaus priemiestyje, magistralėje, žuvo mikroautobuso partrenktas jaunuolis (26)

Sekmadienio vakarą, apie 20.20 val., Vilniaus r., sostinės priemiestyje Raisteniškėse,...

Apžvalgininkas: premjeras nesuvokia, kad jis nėra Venesuelos policijos generolas (766)

Vargu, ar premjeras Saulius Skvernelis tikėjosi, kad nepatenkintų dėl etatinio apmokėjimo...

Į Paryžių nuvykęs lietuvis rado iki šiol skaniausius desertus, dėl kurių alpsta visas pasaulis: vieneto kaina – 2,5 euro (59)

Turbūt nėra tokių žmonių, kuriems nepatiktų desertai , tačiau dar smagiau juos valgyti, kai...