Žurnalistė antradienį grįžo iš Kyjivo ir sako, kad tai, kas ten vyksta, yra tiesiog beprotiškai skausminga.
„Tos emocijos yra plataus spektro: nuo tragedijos iki netgi humoro, nes ir dabar ukrainiečiai puikiai sugeba juokauti, tai yra tiesiog fantastiška. Emocijos keistos. Prieš išvykstant iš Kyjivo, aš sėdėjau automobilyje ir galvojau: štai aš išvykstu, aš užfiksavau vaizdus, pabendravau su kariais, politikais, o ukrainiečiai lieka, Kyjivo gyventojai lieka ginti savo namų. Sunku protu suvokti realybę, kad tai vyksta. Prieš trejus metus atostogavau Kyjive ir dabar matyti tai, kas ten vyksta, yra be proto skausminga“, – sako žurnalistė.
Žurnalistė taip pat papasakojo, kaip dabar atrodo Kyjivas.
„Yra keletas subombarduotų vietų. Tai yra keli daugiabučiai, toks daugiabučių kvartalėlis, šalia vaikų darželis, kuris nukentėjo nuo raketų smūgių, taip pat yra viena mažesnė parduotuvė, kitas didelis prekybos centras, valdomas lietuvių bendrovės, jo patalpos, kur buvo sporto kompleksas, yra visiškai subombarduotas. Taigi Kyjivas, centras, jeigu tik ne blokpostai, įtvirtinimai, atrodytų visiškai normaiai, bet ta emocija sklando ore: tu supranti, kad tai didžiulė šalies tragedija, tačiau gyventojai yra kupini vilties, stengiasi gyventi normalų gyvenimą“, – pasakoja D. Pankūnė.
D. Pankūnė Kyjive lankėsi kartu su ten vykusiais politikais. Ji sako, kad vienas pagrindinių politikų delegacijos tikslų buvo nugabenti humanitarinę ir kitą reikalingą pagalbą.
„Tuo pačiu vizito tikslas buvo išreikšti ir paramą, nes Ukrainos politikai, aukščiausi politikai labai kviečia užsienio delegacijas, užsienio parlamentarus atvykti, pabūti, jiems ši parama yra beprotiškai svarbi“, – pasakoja D. Pankūnė.
„Iš pat pradžių delegacija atvyko susitikti su Aukščiausiosios Rados pirmininku Ruslanu Stefančiuku. Jis papasakojo, kaip jiems sekėsi, priėmė lietuvius, labai džiaugėsi lietuvių parama, dėkojo už ją, taip pat pakvietė atvykti ir Viktoriją Čmilytę-Nielsen, vėliau delegacija susitiko su Kyjivo meru Vitalijumi Klyčko. Dėl saugumo sumetimų jis nebendravo tiesiogiai su žurnalistais, bet pabendravo su Seimo nariais, kuriems patikino, kad Kyjivo niekas neokupuos. Jis sakė, kad net jeigu ir būtų toks bandymas, rusų pajėgos patirtų gėdą“, – sako pašnekovė.
Paklausus, kaip sekėsi važiuoti link Kyjivo ir ar sunku buvo ten patekti, žurnalistė tikino, jog buvo sunku.
„Taip, važiavome periferiniais keliais, nes pagrindinis kelias nuo Rivnės miesto, kur nakvojome pirmą naktį, iki Kyjivo, yra sugadintas, nes yra susprogdintas tiltas pačų ukrainiečių pajėgų.“
Kyjive buvusi žurnalistė taip pat tikina, kad visa kelionė buvo sunki ir emociškai, nes šis karas palietė toli gražu ne tik ukrainiečių tautą.
„Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad važiavau rami lyg į kokį regioninį parką pasivaikščioti, ne. Širdis spurdėjo, buvo neramu ir dėl saugumo, nors aš žinojau, kad tiek, kiek galima, tas saugumas mums bus užtikrintas, nes visgi vykstu su politikais, bet buvo sunku emociškai, nes karas palietė mus emociškai, net ir ten nesilankydami, mes visi nerimaujame dėl to, kas vyksta Ukrainoje, lygiai taip pat ir man. Aš kas kelias dienas einu prie ambasadų, uždegu ten žvakutes, pasikabinau vėliavą savo balkone. Man buvo emociškai sunku, bet tuo pačiu svarbu ir pačiai nuvykti ir savo akimis pamatyti karo realybę.“
Žurnalistė sako, kad teko patirti ir ką reiškia bėgti slėptis į rūsį.
„Mums teko kelis kartus bėgti į rūsį. Tai buvo viešbutyje Rivnėje, pirmą naktį. Vos įžengę į viešbutį, buvome labai pavargę, nes atvykome tik antrą nakties, penktą jau kėlėmės. Tik atvykus, kai nusiėmiau paltą, išgirdome sirenas ir mes, lietuviai, nesame įpratę, taigi paskubomis, greitai nubėgome. Mums buvo parodyta, kur eiti į tą rūsį, kur būsime saugūs, o patys ukrainečiai, viešbučio darbuotojai daug ramiau ėjo, ir daug ramiau į tai reaguoja, bet tai yra žmogiška, nes žmonėms kas penkis kartus per dieną reikia leistis į rūsį“, – pasakoja D. Pankūnė.
