Tokių patirčių A. Paulausko istorijoje buvo ne viena. Jis iki šiol atsimena garsiai nuskambėjusius rinkimus 1997-aisiais, kai pirmajame ture visus konkurentus lenkė bemaž dvigubai, o antrame nuo prezidentu tapusio Valdo Adamkaus atsiliko vos per 0,74 proc.
„Reikėjo laiko atsigauti, permąstyti. Susitvarkyti su savimi“, – tuometinę situaciją prisimena A. Paulauskas.
Politikas interviu Eltai prisiminė savo bandymus tapti šalies vadovu, palygino dabartinius rinkimus ir pasidalino būdais, padėjusiais jam įveikti nesėkmių kartelį.
– Kaip jums atrodo ši prezidentinė rinkiminė kampanija?
– Man ji šiek tiek blankoka. Ypač paskutinieji debatai – ar jau kandidatai pavargo? Ne tai kad neatsako į klausimus, bet atsirado daugiau teatrališkumo, kalbėjimo į lankas. Ir ne vien šis akcentas. Sakyčiau, ta rinkimų kampanijos finansavimo tvarka stipriai suvaržo lėšų pritraukimą. Jeigu girdime, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose per kiekvienus rinkimus kampanijai skirtos lėšos didėja, tai čia pas mus atvirkščiai. Pačiam, kai 1997 metais teko dalyvauti, buvo mano pirmieji rinkimai, ir mes išleidome per 2 mln. litų. O dabar didžiausias indėlis yra 350 tūkst. eurų. Kitas dalykas, diskusinių laidų, kur būtų galima pajusti konfliktą – nėra. Aš tuo metu ir su Vytautu Landsbergiu, ir su Valdu Adamkumi (debatavau. – ELTA). Tai buvo debatai vienas prieš vieną. Žmonės man iki paskutinės minutės skambina – buvę partiečiai, pažįstami ir klausia, už ką balsuoti. Tai įsivaizduokite – žmonės iš skirtingų vietovių klausia. Tikrai jiems sunku apsispręsti.
– Tai gal geras ženklas, nes pastaruosius dvejus rinkimus...
– ...kaip ir buvo aišku, už ką. Na, tuomet irgi blogai. Aš net kritikavau. Sako, kodėl dalyvauji? Sakau, kad būtų prezidento, o ne prezidentės rinkimai. Visi jai pataikauja kaip jau įvykusį faktą.
– Rinkimai praktiškai pasibaigė. Kaip sekmadienį galėtų jaustis kandidatai?
– Dalis kandidatų, jeigu jie nepametė galvos ir nesusirgo žvaigždžių liga, daugiau mažiau jau žino rezultatą. Visu pirma – apklausos. Galima jų nepripažinti, tikėti, kad būsi antrame ture, bet vis tiek, jeigu žmogus nesusipykęs su realybe, mato savo galimybes. Aš paskutinį kartą kovojau dėl antros vietos su Zigmantu Balčyčiu. Aš šitą žinojau ir dėl to koviausi. Pirmuose rinkimus koviausi su V. Landsbergiu, kadangi V. Adamkaus dar nebuvo. Nekovojau su kitais, jie buvo neįdomūs. Paskui, kai atsirado V. Adamkus, pradėjau kovoti ir su juo. Kiekvienas jaučia, su kuo gali kovoti, ir dėl to vyksta kova, dėl vietos, dėl procento. O kaip jaučiasi? Manau, galvoja: „O, pagaliau baigėsi“. Nebereikės lakstyti, šnekėti, bus galima išsimiegoti.
– Kaip jūs matote rengiamus referendumus?
– Dėl Seimo narių mažinimo, – kai tik ateina nauja politinė jėga, tai būtinai šitą siūlys. Aš irgi tuo sirgau, kai atėjau į politiką. Pasiskaitykite mano 1997 metų programą, pamatysite, bus tas pats. Kadangi, kai važinėji po rinkimus, girdi: jūs tinginiai, nelankote posėdžių. Žodžiu, parlamentarizmas neturi tradicijų Lietuvoje, žmonės į Seimo narius žiūri kaip į veltėdžius. Kai klausiau, koks turėtų būti atlyginimas – žmonės sakė, kad turime dirbti išvis be atlygio. Tai atrodo, kad jei nebūtų parlamento, sutaupytume pinigų. (...) Jau buvo vienas mėginimas mažinti – 1996 metais. Visos partijos yra persirgusios šia liga, yra pabandžiusios (sumažinti Seimo narių skaičių. – ELTA).
– Tris kartus bandėte tapti šalies vadovu. Kokie sentimentai yra šiandien, rinkimų dieną?
– Taip, įdėta daug pastangų, jėgų. Kai kuria prasme lygini, kas buvo tuomet, kas vyksta dabar. Kas yra geriau, kas naujo, kokios temos buvo tuo metu, kokios dabar. Reikėtų pasakyti, kad temos paprastai nesiskiria. Aš jau apie regionų politiką kalbėjau per pirmus rinkimus 1997-aisiais.
– Kada nusprendėte, kad užteks siekti prezidento posto?
– Kaip sakoma – niekada nesakyk niekada. Tokio pažado sau dar nesu davęs, bet, aišku, kad daug ką lemia ir sveikatos dalykai, ir nuovargis, ir situacija šalyje, atsiranda naujų politikų.
– Kaip politikui susitvarkyti su savo ambicijomis, norais, kurių negali realizuoti pralaimėjęs? Kaip išgyventi nesėkmę, ypač jeigu ji buvo „per plauką“, kaip kad jums?
– Aš pralaimėjau 0,04 proc. (patikslinimas: 0,74. – ELTA). Bet tą dieną balsadėžėse aš laimėjau. Tuomet buvo toks balsavimas paštu. Tai V. Adamkus laimėjo paštu ir kai sudėjo bendrą skaičių – laimėjo viską. Tai čia iš tikrųjų reikia laiko atsigauti, permąstyti. Reikia laiko susitvarkyti su savimi. Čia buvo man sunku, nes įsivaizduokite – pirmą turą laimiu beveik 48 proc. (patikslinimas: 45,28 proc. – ELTA). Ir tai Kariotiškėse visas sąvartynas buvo nuklotas neatplėštais vokais. Mes pusę maišo surenkam tų vokų, padarau spaudos konferenciją, plėšom vokus ir 8 iš 10 balsavo už mane. Išmesti net neatplėšti vokai. Nesąžiningi buvo rinkimai. Tai kai esi įsitikinęs, kad ta pergalė labai arti – ir staiga „bac“, sustoja kompiuteriai, kažkas sugenda ir sako – ne, pralaimėjai. Tai čia reikėjo laiko, laiko permąstyti.
– Ką išgyvenote?
– Nesu toks silpnas, kad jau ten reikėtų vaikščioti depresuojant, nes visa ta komanda, kuri buvo, ji liko. Ir ji skatino – kuriam partiją. Ir toliau dalyvaujame politikoje ir bandome įgyvendinti tuos tikslus, kurių nepavyko. Tai iš karto buvo tikslas. Ir galvoju, kad būtent to tikslo turėjimas ir padeda žmogui atsigauti, atsistatyti jėgas. Jeigu neturėtum tikslo, atrodytų, kad pragarmėjai į dugną, būtų sunkiau atsistatyti. Bet čia iškart užvirė darbas, pradėjom rašyti įstatus, dokumentus ruošti, šaukti visuotinį (susirinkimą. – ELTA). Nes rinkimai buvo sausį, o balandžio mėnesį įkūrėme partiją. Tai visada svarbu turėti tikslą. Net koncentracijos stovykloje išgyveno tie, kurie turėjot tikslą. Jeigu (pralaimėjęs rinkimus. – ELTA) vaikščios ir skųsis, kad kažkas blogai, kažkas nesąžiningai elgėsi, per daug puolė, kažkas nepalaikė, ieškos kaltų, tai žmogus gali ir susirgti.
– Ar nėra likusios nuoskaudos, kad taip ir netapote prezidentu?
– Jeigu žiūrint istoriškai, tai prezidentu buvau. Tai man ambicijos čia jau patenkintos (juokiasi).