Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ sutiko parodyti dar neapgyvendintus socialinius būstus Vilniaus mieste, tačiau portalui DELFI.lt pavyko pamatyti realiai gyvenamą būstą ir sąlygas jame, pasikalbėti su žmonėmis.

Gerai vertinami miegamieji rajonai ir suremontuoti butai

Anot „Vilniaus miesto būstas“ vadovo Tado Balsevičiaus, Vilniaus miesto savivaldybės būsto fonde esantys butai, kurie yra siūlomi išsinuomoti asmenims ir šeimoms, yra tinkami gyventi ir atitinka statybos bei specialiųjų normų (higienos, gaisrinės saugos ir kitų) reikalavimus, šiuose būstuose atliktas remontas. Įstaigos atstovai parodė du, minėtus reikalavimus atitinkančius, būstus, esančius Žirmūnų ir Viršuliškių mikrorajonuose.

Tik privažiavus prie pastatų, matosi švari daugiabučių namų aplinka, tvarkinga laiptinė, o pačių butų viduje – dar kvepia dažais. Būstai suremontuoti, sudėtos naujos grindys, dažytos sienos, yra tualetas, dušas, dujinė viryklė ir kriauklė virtuvėje.

Patalpos, esančios Žirmūnų mikrorajone, mažesnės – 24,50m, skirtos vienam asmeniui, turinčiam negalią, o Viršuliškėse – 63,38m, skirtos kelių asmenų šeimai. Nors butų dydis gerokai skiriasi, juose gyvenantys asmenys mokės analogiškas sumas – 42 eurus per mėnesį. Taip pat savo išlaidomis turės padengti komunalinius mokesčius, įsigyti reikiamus baldus. Nepaisant to, tikrai ne kiekvienas, net ir vidutines pajamas gaunantis, vilnietis galėtų išsinuomoti tokios būklės butą.

Realybė – girtaujantys gyventojai ir pelijančios sienos

Organizacijos „Caritas“ socialinio projekto žvakelių dirbtuvių padalinio gamybos vadovė Tereza Vrublevskaja gyvena socialiniame bendrabučio tipo būste, esančiame Gerosios Vilties gatvėje. Pas ją atvykome vakare, apie 18 val. Pats pastatas ir jo vieta gerokai skiriasi nuo rodytų „Vilniaus miesto būsto“ – apsilaupusios namo sienos, ant laiptų sėdintys ir replikų praeiviams nevengiantys jaunuoliai, o netoliese esantis Vilniaus priklausomybės ligų centras neteikia drąsos grįžti namo tamsiu paros metu.

Besišypsanti moteris mus pasitiko penkto aukšto laiptinėje. Tik pamačiusi, uždavė klausimą: „Ar nebaisu buvo?“. Baisu. Nuo pat pirmojo aukšto nosį riečia nemalonūs kvapai, trupančios sienos aprašinėtos keiksmažodžiais, o einant pro vieną iš aukštų girdimi riksmai verčia paspartinti žingsnį. Pati Tereza sako, kad jau priprato ir džiaugiasi, kad gyvena būtent šiame aukšte: „Geri kaimynai: negirtauja, nesimuša, tik mano draugai bijo per laiptinę iki mano buto eiti.“ Su kaimynais moteris bendrauja gana dažnai, nes virtuvė, trys tualetai ir viena dušo kabina skirta visam aukštui. Prausykla ir dušas atrodo moderniausiai, mat neseniai suremontuoti: pakeistos plytelės, pastatytos naujos kriauklės, perdažytos sienos. „Dušą ir prausyklą visai neseniai suremontavo, bet tualetų taip ir nepabaigė, tik langus įdėjo. Tai ir sienos supelijusios, tinkas trupa“, – pasakojo Tereza.

Būsto laukė šešis metus

Tereza mus pakvietė į vidų. Tik atidarius duris mus pasitiko katinas. „Mes panašaus likimo. Jį kieme, benamį, rado vaikai ir atnešė man. Iš pradžių nenorėjau jo imti, bet pagailo. Taip ir gyvenam dabar dviese“, – pasakojo Tereza. Pats kambarys mažas, bet labai jaukus: dideli plastikiniai langai, nosį kutena švelnus smilkalų kvapas, vidury kambario stovi spintelė su kompiuteriu. „Kompiuterį nusipirkau visai neseniai, kainavo 100 Eurų, kuriuos taupiau apie pusę metų“, – džiaugėsi mūsų pašnekovė.

Prašymą gauti socialinį būstą Tereza pateikė dar 2008 metais. „Pamenu, reikėjo užpildyti eilutę, kurioje klausė, kokia dabar gyvenamoji vieta. Tai ir nurodžiau, kur tuo metu buvau apsistojus: po daugiabučio balkonu“, – patikino moteris. Tereza Vrublevskaja atitiko visas sąlygas socialiniam būstui gauti: užaugo vaikų namuose, neturėjo gyvenamosios vietos ir pastovių pajamų, tačiau eilėje teko pralaukti net šešerius metus. „Nuolat vaikščiojau į savivaldybę ir klausinėjau, kada bus suteiktas būstas, tačiau atsakymo taip ir nesulaukdavau. 2014 metais galiausiai gavau šį būstą, kuriame gyvenu jau tris metus“, – džiaugėsi pašnekovė.

Pats kambarys, pasak Terezos, buvo suremontuotas: sudėtos grindys, ištapetuotos sienos, įdėti plastikiniai langai. „Kai įsikėliau, kambarys buvo visai tuščias, be jokio baldo. Tas kelias spinteles ir lovą susirinkau per tris gyvenimo metus čia – ką pirkau, ką padovanojo“, – dėsto Tereza. Kambariu, sako, nesiskundžianti ir laiko jį savo namais, tačiau guodžiasi, kad tarp kambarių labai plonos sienos, tad viskas girdisi, kas dedasi gretimame bute, o ir laiptinė bei tualetas reikalauja remonto. Bendras patalpas kartu su kaimynais minimaliai pasiremontuoja, tačiau čia gyvenantys žmonės neturi tiek pinigų, kad pasidarytų kapitalinį remontą.

Girtaujantys tėvai ir sunkumai išėjus iš vaikų globos namų

Tereza augo Naujojoj Vilnioj su girtaujančiais tėvais, kol galiausiai, neapsikentusi, pati pasiprašė į vaikų globos namus. „Pamenu, kad mama kartais ateidavo aplankyti, tačiau tėvas – niekada. Dabar jau abu yra mirę. Buvau nuvykusi į tėvo laidotuves, nuėjau prie senojo namo, kuriame su šeima gyvenome vaikystėje. Radau užrakintas duris. Kodėl ir kam jis atiteko nelabai ir domėjausi, matyt kažkam labai reikėjo“, – kalbėjo nusivylusi moteris.

Sulaukusi 18 metų Tereza iš vaikų namų išėjo be nieko. „Man niekas nepaaiškino, kaip ir kur gyventi, kokių dokumentų reikia, į ką kreiptis. Jeigu ką sužinodavau, tai iš aplinkinių žmonių. Pasakydavo, kaip dokumentus susitvarkyti, kokių išmokų galiu tikėtis, taip ir apie socialinį būstą sužinojau“, – prisimena Tereza. Moteris sako nežinojusi, kad jos likimo vaikams priklauso tam tikros išmokos, suteikiančios pagrindą gyvenimo pradžiai. Kaip ji teigia, iš valstybės turėjusi gauti 5000 litų, kurie yra išduodami kreipiantis iki 25-erių metų, tačiau Tereza pavėlavo ir kreipėsi metais vėliau, tad nieko negavo. „Turiu jaunesnę seserį, jai kiek lengviau. Pati daugiau domisi, aš iš savo patirties papasakoju, ką reikia daryti, tad ir išmoką gavo, su dokumentais nebuvo problemų. Ji dabar taip pat laukia eilėje socialiniam būstui gauti“, – teigė pašnekovė.

Išėjusi iš globos namų moteris dirbo įvairiausius darbus. Buvo ir padavėja, ir kiemsarge. Gyveno ten, kur papuolė. Kartais išsinuomodavo būstą, tačiau būdavo, kad visą algą tekdavo atiduoti nuomai, o pačiai dar visą mėnesį reikėjo pragyventi. Anot pašnekovės, gyvenimo nepalengvino ir antstoliai: „Dauguma panašaus likimo žmonių skolų prisidaro už nesumokėtas baudas. Dažniausiai tai būna baudos už važiavimą be bilieto. Aš jų nemokėdavau, nes neturėdavau pinigų. Taip vis kaupės kaupės, kol galiausiai buvau perduota antstoliams.“

Bandymas kabintis į gyvenimą

Tereza pasakoja, kad nuolat bandė išsikapstyti iš smaugiančios padėties: „Susirasdavau darbą, išsinuomodavau būstą ir eidavau pas antstolius. Su vienu pavyko susitarti, kitiems dviem pasakiau, kad mokėsiu skolas. Tačiau kai gaudavau algą, beveik visą ją nuskaičiuodavo. Taip prarasdavau motyvaciją, mesdavau darbą ir toliau gyvendavau kur papuola. Ir taip nuolat, kaip užsuktas ratas.“

Galiausiai Tereza sužinojo apie organizacijos „Caritas“ žvakelių dirbtuves. „Ten ateina arba savanoriai, arba uždarbiauja žmonės, atėję iš nakvynės namų. Aš buvau tas antrasis variantas. Pradirbau ten pusę metų, kol tapau gamybos vadove. Nors pareigose esu pakilusi, niekas manęs vadove nelaiko. Ateinantys žmonės tapo mano draugais, tad dažnai aš užsibūnu iki vakaro, palaukiu, kol atsidarys nakvynės namai, kad žmonės lauke nešaltų“, – kalba moteris. Nors iš skolų dar neišbrido, tačiau dabar pavyksta tvarkingai jas mokėti: „Dabar mano skolas tvarko „Carito“ buhalterė, tad kiekvieną mėnesį vis truputį sumoku. Tačiau dar liko trys metai iki galutinio išsimokėjimo. Tikiuosi, tada galėsiu lengviau atsipūsti.“

Terezos gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau bendrauja ji labai šiltai, kartas nuo karto nusišypso. Iki laimės jai tetrūksta, kad kas nors suremontuotų daugiabučio laiptinę ir tualetą: „Dabar laukiu, kol išsimokėsiu visas skolas. Norisi daugiau sau leisti ir nusipirkti ką nors gražaus.“