Ką reišia premjerės ir prezidento nebendravimas
„Kol nėra visiškai rimtų krizinių situacijų, tai gal dar kažkaip gali išgyventi, nors aš dabar žiūriu į mūsų ekraną ir matau Alvydą Medalinską, kuris yra Ukrainoje, ir įsivaizduoju, kas būtų Ukrainoje, jeigu Zelenskiui kas nors nepatiktų ir jis dėl asmeninių ambicijų sakytų: aš su tavimi nešnekėsiu ir nesusitikinėsiu. Puikiai suprantame, ką reiškia lyderių bendradarbiavimas, ką reiškia lyderių kontaktas.
Tai svarbūs klausimai, ir reikia rasti bendrus geriausius įmanomus sprendimus. Galų gale, mes puikiai suprantame, kad kartais tiesiog kitos nuomonės išklausymas gali parodyti ir kitą medalio pusę, ir tai gali būti labai svarbu, priimant vienus arba kitus sprendimus.
Aš pasakysiu taip: čia, turbūt, daug kas pečiais patraukys, antakius pakels ir, man atrodo, mes tai darome jau ne pirmą kartą, – šitas nesusitikinėjimo ir nebendravimo klausimas čia nėra iškilęs pirmą kartą, man atrodo, asmeniškumai kartais tiesiog turėtų būti padedami į šoną; vis dėlto, turi būti suprantama, kad jeigu tu esi premjeras ar prezidentas, tai, atitinkamai, tavo tam tikros ir pareigos“, – situaciją komentavo R. Urbonaitė.
Anot politologės, toks nebendravimas formuoja veikimą informaciniame vakuume.
„Tai tik išaugina klaidos tikimybę. Jeigu jiems viskas gerai, susidėliojus tokį modelį, tai klausimas, ar gerai valstybei? Aš manau, kad valstybei tai nėra labai gerai“, – teigė ji.
Kad lyderių bendradarbiavimas yra itin svarbus, sutinka ir A. Medalinskas.
„Prezidentas ir premjeras ar prezidentas ir ministrai, aišku, turėtų bendrauti. Kita vertus, žvelgiant konstitucine prasme, tas bendravimas turėtų būti abipusiu noru, nes, pagal Konstituciją, ir prezidentas, ir Vyriausybė yra vykdomosios valdžios atstovai, bet nėra prezidento viršenybės. Pagal tam tikrą hierarchiją prezidentas yra aukščiausioji figūra, toliau – Seimo pirmininkė, Vyriausybės vadovas, bet šiaip prezidentas negali, pavyzdžiui, pasakyti premjerei: ateikite čia ir dabar“, – aiškino politologas.
Anot jo, kadangi tokia taisyklė neegzistuoja, turėtų būti bendras susitarimas.
„Šitą mėnesį, kalbant apie užsienio politiką, kalbant apie NATO viršūnių susitikimą, kuris vyks ne kur nors kitur, ne Romoje, ne Londone, ne Paryžiuje, o Vilniuje, aš nepriimu tos pozicijos, kai man kas nors pasako, jog čia vis tiek spręs amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai ar dar kas nors. Vilniuje bus, ir jau rezultatai bus vertinami ne tik kaip NATO viršūnių susitikimo, bet ir kaip Vilniaus. Aš iš pačių ukrainiečių girdžiu šitą dalyką labai aiškiai, labai tikimasi. Šia prasme reikėtų maksimaliai sukoncentruoti pajėgas“, – teigė A. Medalinskas.
Urbonaitė: sistemą keičia ne įstatymų korekcijos
Seimas nusprendė kad savivaldybių tarybų nariai gaus kiek daugiau nei 700 eurų atlyginimo. Atrodo, kad skandalas jau užglaistytas ir nuramintas, tačiau panašu, kad tyla nekvepia – Andrius Tapinas toliau kapstosi po šią problemą ir vis atskleidžia naujų kaltinamųjų. R. Urbonaitė pasakė, kaip šio skandalo atgarsius vertina ji.
„Aš matau, kad partijos ir politinių partijų lyderiai labai norėjo su nauju priimtu reguliavimu padėti istorijoje tašką, bet čia ir yra didžiulė problema, kad politikai rimtas problemas bando išspręsti labai paprastais sprendimais ir jas, užuot rimtai išsprendę, užmaskuoja. Dabar, kas yra padaryta, tai užmaskuota; taip, aš nesakau, kad politika turi būti pigi. Jokiu būdu. Aš irgi esu už tai, kad politikoje būtų profesionalūs žmonės, kurie iš tikrųjų supranta, kur jie ateina, kurie žino savo funkcijas, kurie, galų gale, duodami priesaiką, supranta jos esmę, kurie žino, kas yra Konstitucijoj, ir visa kita. Dabar kas nutiko? O dabar nutiko būtent nieko“, – teigė politologė.
Anot jos, problema nebuvo išspręsta.
„Sistemą keičia ne įstatymų korekcijos. Taip, jos gali suteikti papildomų instrumentų, bet sistemą palaiko ir sudaro žmonės. Politika priklauso ne nuo vieno arba nuo kito priimto įstatymo, o nuo žmonių. Jeigu tie patys žmonės, kurie figūruoja tose istorijose, tiesiog pereis prie kitos tvarkos, kai nereikės rinkti čekiukų, tai, palaukit, ar visuomenės, piliečiai gali pajusti nors kokį teisingumo jausmą? Šitoj istorijoj žmonės norėjo, kad kas nors būtų padaryta, kad teisingumo būtų daugiau“, – aiškino D. Urbonaitė.
Politologė iškėlė mintį – ar etikos, moralės klausimai jau nieko nelemia. „Partijos visiškai nieko nekalba apie tai, kas bus su tais žmonėmis, kurie jau ne pirmas mėnuo mums žinomi kaip tokių neigiamų istorijų figūros, ir jie vis dar turi mandatą. Mes kol kas nieko nematome ir partijos nieko mums nežada. Kai kurios partijos žadėjo, kad STT pradėjus tyrimus nariai turės stabdyti narystę partijoje. Jūs tą matote? Ir jūs, ir aš to nematome. Kitaip tariant, partijos, man toks jausmas, bando išsukti uodegą.
Pažiūrėkite, mes per tris mėnesius neturime nė vieno padėto mandato, išskyrus Jurgitos Šiugždinienės. Bet ir tai – su tam tikrom aplinkybėm, nors dėl dviejų kitų ministrų, ypač dėl kultūros ministro, man klausimų dar daugiau ir aš juos keliu, bet jau suprantu, kad reakcijos tikrai jokios nebus. O kam reaguoti? Man atrodo, kad tuo nauju reguliavimu bandoma paslėpti visa kita, ir, iš esmės, partijos rodo, kad jos nori tiesiog, liaudiškai pasakysiu, „pasiplauti“, – tikino moteris.
Savo požiūriu pasidalino ir politologas A. Medalinskas. „Aš šitą savivaldybių neskaidraus veikimo klausimą nagrinėjau maždaug prieš dešimt metų, daugiau dar, ir jau tada kalbėjau apie tuos dalykus, kas mane labai stebina. Suprantu, kad žmonės eina į savivaldą tvarkyti vietos reikalų ir tikrai labai daug yra patriotiškai nusiteikusių, bet, matant tuos milžiniškus srautus žmonių prieš savivaldybių rinkimus patekti į savivaldybę, kur mokama tik už darbo valandas komitetuose ir panašiai, tai, iš tikrųjų, buvo labai daug klaustukų.
Savivaldoje yra dar daugiau klausimų, mes tiesiog apsistojome prie vieno, kadangi Tapinas iškėlė, ir gerai, kad iškėlė tą klausimą, jis kabėjo jau dešimt metų. Tiesiog dabar atėjo laikas, buvo pajudinta ir viskas griūva. Visada būdavo, kad vieni žmonės neįtikėtinai praturtėdavo, pabuvę savivaldybėse, o kiti tvarkė ten reikalus, turiu omeny savivaldos reikalus, rūpinosi savo miestais ir gyvenvietėm“, – aiškino politologas.
Ar šis skandalas praskaidrins Lietuvos politiką?
„Iš dalies gali praskaidrinti. Tą 1000, kurį čia visi per tas korteles „pramušinėjo“ visi suprato kaip papildomą atlyginimą, tik klausimas, kokį tu parodai išradingumą: ar moki už kabrioletą Majamyje, ar nuvažiuoji į naktinį barą trečią valandą nakties susitikti su rinkėjais, kaip buvo paaiškinta. Čia yra kitas klausimas, kaip kas paaiškina. Visi kišo kaip tik galima tuos dalykus, dėl to paskutinę dieną ir bėgo į parduotuvę ko nors pirkti. Ta prasme, čia viskas aišku, čia buvo tokia praktika, į kurią visi užmerkė akis“, – aiškino A. Medalinskas.
Politologas taip pat pasidalino mintimis, ką jam parodė šis skandalas.
Anot A. Medalinsko, piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime ir valstybės institucijose praktikos mes neturime.
„Aš tik noriu pasakyti, kad kol kas pajudintas štai toks klausimas, bet aš nematau plataus klausimo pajudinimo. Ten, kur pajudinta, ten ką nors mes pakapstysim, užkapstysim, sutvarkysim. Bet turime žiūrėti plačiau, nes Lietuva visą laiką yra Europos Sąjungos valstybių dugne, kažkur ties Rumunija ir Bulgarija, pagal piliečių dalyvavimą valstybės gyvenime, ir man, kaip sąjūdžio žmogui, tą labai keista konstatuoti, nes kažkada buvome pavyzdys visam pasauliui, taip pat ir Europai, kaip piliečiai aktyviai dalyvauja. Dabar Ukrainoje tas pats dalykas vyksta. Jeigu mes nepasiekiame šio rezultato, žmonių susitapatinimas su valstybe, susitapatinimas su tomis šaknimis mažėja. Kadangi Ukrainoje tas susitapatinimas labai stiprus, mes matom, kaip ukrainiečiai gina savo valstybę. Tai labai rimtas klausimas, ir čia dar atskiras laidas galima daryti tuo klausimu“, – tikino jis.
Keista situacija dėl Žemaitaičio
Dar vienas vidaus politikos savaitės siužetas – tai R. Žemaitaičio antisemitizmo aktyvavimas. Kodėl R. Žemaitaitis dabar šią kortą išmetė ant stalo?
„Galima, aišku, svarstyti dėl tam tikro pasirinkimo. Tas laikas yra, vadinkime, įdomus dėl to, kad Lietuva irgi dėmesio centre, šiaip jau, dėl to paties NATO viršūnių susitikimo. Aš nežinau, aš neįlįsiu į jo galvą. Tai tikrai jo sąmoningas pasirinktas laikas, kada apie tai kalbėti. Ką aš noriu pasakyti – <...> kaip jis tą informaciją pateikia, man leidžia daryti prielaidą, kad tai nėra tiesiog noras iškelti tam tikrą klausimą diskusijai. Retorinės visos priemonės, kurios naudojamos, jos yra ne tiesiog sausas informacijos pateikimas. Jos yra provokacija, spalvų tirštinimas, emocijų kėlimas. Iš politinės komunikacijos pusės aš tikrai galiu tą pasakyti, nes ėjau ir specialiai žiūrėjau, kaip formuluojamas tas pranešimas. Akivaizdu, kad jis pajuto, jog ir tų patiktukų, reakcijų labai nemažai, kad tai rezonuoja, bent jau socialiniuose tinkluose. Taip pat, aišku, politikoje. Kadangi jam, turbūt, nėra taip jau labai svarbu reputacija plačiąja prasme, labiau taikosi į tam tikras nišines auditorijas, jis dabar, natūralu, tą ir naudoja, provokuoja“, – nuomone dalinosi R. Urbonaitė.
Politologė atviravo, kad ji pati peržiūrėjo socialinių tinklų komentarus.
„Aš pati pažiūrėjau kai kuriuos komentarus. Taip, visi džiaugiasi. Na, ne visi džiaugiasi, bet kai kurie džiaugiasi, kad kai kas pagaliau prabilo „tikrais faktais“ ir taip toliau. Kitaip tariant, žmonės, kurie jau turėjo tam tikrus įsitikinimus, gauna tarsi patvirtinimą. Tai natūralu. Su tokiais ir žaidžiama, <...>, bet, visgi, noriu priminti vieną dalyką – tai nėra šiaip politikas, kažkur bandantis dar tapti politikos veikėju. Tai, vis dėlto, yra Seimo narys. Aš Seimo nario atsakomybę truputėlį kitaip suprantu. Mes jų turime visokių, aš tą irgi suprantu, bet, kai Seimo nariai gauna mandatą dirbti, tarnauti, na, aš norėčiau kitokios atsakomybės, nors, aišku, mes visi, kaip piliečiai, turėtumėm turėti atsakomybę. Apie visus čekiukus ne vienas tūkstantis žmonių žinojo, ne tik tie, kurie tuos čekiukus nešė, ar ne?
Man tai irgi buvo naujiena, bet suvokimas, kad daug kas žinojo ir vis tiek toleravo bei tylėjo... Ir ką mes dabar turime? Aš manau, kad mūsų, kaip piliečių, tolerancijos kartelės kartais per daug iškeltos arba mes, iš kitos pusės, neturime tokios sistemos, kad tu, kaip pilietis, jaustumeisi galintis padaryti tam tikrą veiksmą ir pokytį. Štai kas svarbu. Aš visą laiką sakau, kad piliečiai demokratijos mokosi, pirmiausia, savivaldoje. Jeigu jos ten nėra, tai mes tą asfaltinę demokratiją turėsime visais lygmenimis. Štai čia yra giluminiai dalykai“, – teigė politologė.
Anot D. Urbonaitės, ši istorija tik dar kartą įrodo, kad mūsų tolerancijos kartelė kartasi turėtų būti pakelta kur kas aukščiau.
„Man atrodo, kas pas mus įsigalėjo tas vadinamasis nebaudžiamumas, kai tu jau darai, ką nori, faktiškai, o atsakomybės – jokios. Štai čia ir yra problema nuo aukščiausių ministrų iki eilinio piliečio“, – teigė ji.
