aA
Birželio pabaigoje duris užvers paskutine Vilniaus bohemos susibūrimo vieta vadinama Rašytojų sąjungos kavinė „Trečias brolis“, iki šiol geriau žinoma senuoju „Suokalbio“ pavadinimu. Tačiau meninkai iš jos pasitraukė jau anksčiau. „Legenda pergyveno patį „Suokalbį“, – prasitaria.
Alaus bokalas
© K.Šatūno nuotr.
Magiška trauka

Šiai vietai nereikėjo iškabos ir reklamos. Kažkada čia galėjai sutikti Juozą Aputį, Juozą Erlicką ar Sigitą Parulskį. Kažkada Tomas Arūnas Rudokas čia kurdavo eiles, kažkada... Dabar laikai pasikeitė. Vietoj gyvaisiais klasikais laikomų rašytojų ar kitų iškilių kūrėjų, Rašytojų sąjungos kavinėje, gyvavimą baigiančioje kaip „Trečias brolis“, bet iki šiol daugeliui labiau žinomoje „Suokalbio“ vardu, dabar rymo nepripažinti menininkai, jauni kūrėjai, o dažnai ir su kūryba nieko bendra neturintys asmenys.

Senieji "suokalbiečiai" sako, kad tikroji šios bohemos slėptuvės atmosfera mirė. Anksčiau čia žmonės esą susirinkdavę pakalbėti, gerdavę tik tarp kitko, o dabar – geria, lyg tarp kitko kalbėdami. Visgi ši vieta išlaikė keistą magišką žavesį, traukusį ir seniai jaunystę palydėjusius donžuanus, ne pirmo žydėjimo damas, ir jaunus studenčiukus, įdėmiai stebėjusius penktadieninę „Suokalbio“ gyvenimo šventę.

Vieta, pamiršta didžių kūrėjų, bet atrasta nepripažintų menininkų, kuriuos iki šiol karts nuo karto dar galėjai išgirsti skaitant savo poeziją. Naujai išleistos knygos, ypač pirmosios, taip pat dažnai sutinkamos ir palydimos būdavo būtent čia.

„Suokalbyje“ gerta daug – dažnai alkoholinis transas ir 7 ar 8 dešimtmečio muzika sumišdavo į vientisą dekadansinį lėbavimą, tačiau būtent tai daugelį gelbėdavo nuo vienatvės, depresijos, minčių apie savižudybę. Kaip prasitarė „Suokalbio“ šeimininku save vadinantis ponas Robertas – žmogus, aštuonerius metus stovėjęs už baro ir saugojęs trapią šios vietos ramybę – ši vieta dažnai atimdavo darbą iš psichiatrų, nes išsišėlę, atsipalaidavę žmonės čia palikdavo visas neigiamas emocijas.

„Suokalbio“ šeimininkas prasitarė, kad ši vieta ir joje besilankantys žmonės galėtų papasakoti daug istorijų – ne viso jos linksmos ar laimingai pasibaigusios, bet visos su tam tikra dvasia. „Ši vieta turėjo savo aurą, nors daugelis dabar tai bando neigti. Daug žmonių čia susipažino, įsimylėjo ar išsiskyrė, daug eilėraščių čia perskaitė ar šokių sušoko – Vilniuje niekur tokios vietos jau nebebus“, – aiškino ponas Robertas.

Jis pripažino, kad dirbti čia nebuvo lengva. Ramybė „Suokalbyje“ dažnai buvo trapi, o nelaimingi nutikimai nuskambėdavo plačiai. Bet šeimininkas prasitarė: tai buvę geri, atsiminimų verti metai – su šokiais ant stalų bei seno židinio, širdingais pokalbiais apie meilę bei jūra alkoholio.

„Suokalbyje“, ypatingai pastaraisiais metais, nebesirinkdavo Vilniaus bohema. Kūrėjai vis rečiau peržengdavo Rašytojų namų kavinės slenkstį. Bet čia ateidavo kiti – niekur nepritampantys žmonės, kurie su „Suokalbiu“ suaugo taip, kad tapo šios vietos simboliais. Ko gero, tik šioje vietoje didžiuma lankytojų pažinojo vieni kitus, vėliau atėjusius kviesdavo tiesiog prisėsti prie pirmo pasitaikiusio staliuko, vaišintis ne iš savo taurės ir šokti, šokti.

Legenda pergyveno „Suokalbį“

Poetas Liudvikas Jakimavičius prisipažino perėjęs daugelį bohemiško pasilinksminimo vietų. „„Suokalbis“ seniau buvo kitoks. Kažkada kūrėjų ten knibždėte knibždėjo, bet vėliau jų vietą užėmė prašalaičiai. „Suokalbio“ legenda padarė tai vietai meškos paslaugą. Staiga tapo madinga vaikščioti į „Suokalbį““, – tvirtino poetas, pastaruoju metu retai beužsukdavęs į Rašytojų sąjungos kavinę.

Jis pripažino, kad dabar ten kita publika ir kitos žaidimo taisyklės. „Manau, „Suokalbio“ dvasia prigeso prieš kokius 7 metus. Tiesa, pavienius rašytojos ten vis dar galima sutikti, bet retai. „Suokalbio“ garsas pergyveno patį Suokalbį““, – tvirtino poetas, pripažinęs, kad Vilniuje nebėra vietų, kuriose būtų gera.

Buvusios bohemiškos Vilniaus kavinės, kaip ir nemaža dalis jose laiką leisdavusių šviesuolių, jau išėjusios nebūtin, bet vis dar brangios – kaip praėjęs jaunystės laikas, nebesugrįšiantys draugai ir tvyrojusi skaidraus liūdesio atmosfera. Nors dažnas meno ar literatūros pasaulio atstovas vengia žodžio bohema, tačiau patyliukais žino – šis vardas, apsisukus ratui, vėl grįšta prie tų pačių žmonių. Nes bohema – ne tik kavinės, bendraminčiai, lėbavimas ir kūryba. Bohema – tai ilgesys: prarasto laiko, pasikeitusių kartų ir dažnai – jaunystės.

Poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas, kalbėdamas apie praėjusį laiką, dingusias kavines, išsibarsčiusius draugus, pripažino, kad tai liūdna tema. Pasak poeto, branginusio senąsias Vilniaus kavines bei juose sutiktus žmones, šiuo metu kavinių kultūra sužlugdyta. „Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje nebėra kavinių su tradicijomis. Dingusi senoji atmosfera, pasikeitę interjerai, o dažnai ir legendinės kavinės tiesiog nušluotis nuo žemės paviršiaus“, – liūdnai kalbėjo kūrėjas.

A. A. Jonynas prisiminė, kad net sovietmečiu, kad ir kokie šlykštūs buvo tie laikai, tam tikros vietos egzistavo dešimtmečius, turėjo savo lankytojų ratą. „Dabar to nebėra. Reikia naujų traukos vietų, tačiau jos vis neatsiranda. Tam, kad atsirastų tokios vietos, reikia laiko, noro ir sugebėjimo laikytis tradicijų“, – apgailestavo poetas.

Senbuviai pasitraukė

Pasak A. A. Jonyjo, keliaujant po svečias šalis tenka dažnai matyti, kad pasaulis, ypač senoji Europa itin saugo savo palikimą. Paryžiaus, Briuselio ir Berlyno kavinėse saugoma kiekviena šlovingą praeitį menanti detalė, kavinės šimtmečius išlieka toje pačioje vietoje, nepakitusiu interjeru ir dvasia. Žmonės žino, kad kaskart sugrįžę ras tą pačią vietą, tuos pačius veidus, tą pačią atmosferą. „Pas mus to nėra, ir labai trūksta. Nežinau, kas kaltas dėl tokio mūsų skurdo. Galbūt laikmetis, žmonių abejingumas, gal – valdžia.

Neišsaugojome istorinių, legendinių vietų. Privatizavimo vajus nušlavė visas bent kiek dėmesio vertas ir atsiminimus kirbinančias vietas“, – prisiminimais dalijosi A. A. Jonynas.

Kūrėjas prisiminė laikus, kai Rašytojų sąjungos kavinėje jautėsi tarsi namuose, bet tai – praeitis. „Šios vietos aura jau seniai pakitusi. Prasidėjus triukšmingiems šokiams, pradėjus plūsti svetimi žmonės, rašytojai iš „Suokalbio“ pasitraukė. Tiesa, dieną čia dar buvo galima užtikti nemažai pažįstamų, tačiau vakarais jie – reti svečiai. Vakare kavinė sausakimša, bet žmogaus jau nematai. Į šią vietą renkasi publika, kuri kažkada pretendavo į menininkus, o dabar nebepretenduoja į nieką. Spaudoje daug rašoma apie nuvaldomą kūrėjų siautėjimą „Suokalbyje“, tačiau užėję vakare retai pamatysite pažįstamą rašytojo, poeto veidą“, – kalbėjo A. A. Jonynas, į Rašytojų sąjungos kavinę beužsukantis tik dienos metu ir tik puodeliui kavos.

Prarastasis Vilnius

Į prisiminimus nuklydęs A. A. Jonynas tvirtino, kad prarastasis Vilnius buvęs visai kitoks. Būdavo gera žinoti, kad nuėjęs į „savo“ kavinę būtinai sutiksi keletą žmonių, su kuriais tau visuomet jauku. Net Rašytojų sąjungos kavinė pačioje gyvavimo pradžioje buvusi jaukiu, gal kiek uždaru klubu, kuriame visuomet sėdėjo vienas ar kitas kūrėjas, jaunesnis ar vyresnis kolega, plunksnos brolis. Čia galėjai žaisti šachmatais arba visą dieną prasėdėti su vieninteliu kavos puodeliu. Tai buvo vieta, iš kurios menininko niekuomet neišprašydavo, nes tam tikru laiku tai buvo – namai.

Anot A. A .Jonyno, anuomet bohema daug bendravo, mylėjo, žinoma, gėrė. Kartais tai išvirsdavo ir į pernelyg audringą lėbavimą. Bilietas į bohemą buvo eilėraštis, prozos kūrinys ar kitas kūrybinis pasirodymas. Susipažįstama būdavo greitai, akimirksniu tapdavai klano nariu. Anuometė bohema mėgo diskutuoti, aptarti, dalytis. Kiekviena publikacija būdavo aptariama, naujos knygos – išnarstomos po kaulelį.

Pasak poeto, bohemiškos erdvės Vilniuje driekėsi Senamiesčio ir Naujamiesčio link. Itin daug jaukių, mielų vietų buvo galima užtikti Gedimino (anuomečio Lenino) prospekte einant dabartinio Seimo link.

Aplink šiandienį Seimą buvo itin gausu mokslinių, meno centrų bei įstaigų, kurių darbuotojai dažnai susibėgdavo kavinėse. Legendinė kavinė „Rūta“ priglobdavo daugeli konservatorijos šviesuolių, architektų ar rašytojų. Netoliese glaudėsi anuomet legendinis „Tauro rago“ baras. Tai buvęs tarsi bunkeris prie Tauro kalno, į kurį vesdavo dažno bohemos atstovo kelias. „Neringoje“ rinkdavosi patriarchai – Bronys Savukynas, Vytautas Sirijos Gira, Eduardas Mieželaitis. Ten užsukdavo senosios kartos šviesuoliai, kuriems „Neringa“ buvo tapusi itin artima.

Gedimino prospekte buvo dar dvi itin patrauklios atviros erdvės: „Dainavos“ ir „Palangos“ restoranai. Ten grodavo orkestras, vykdavo šokiai, rinkdavosi itin daug mielų žmonių. „Palangoje“ tarsi namuose kasdien galėjai sutikti Paulių Širvį ar kokį kitą literatūros, meno ar mokslo grandą.

Dar viena legendinė prarasto Vilniaus stotelė – „Literatų“ kavinė. Ji pasakojimais apipinta dar nuo lenkmečio laikų. Apšiurusi, bet iki skausmo pažįstama. Viskas joje buvę sava: ta pati barmenė, aplinka, lankytojai. Toje vietoje susitikdavo vyresniosios ir jaunesniosios kartos kūrėjai. Būdamas paprastas studentas galėjai drąsiai prisėsti prie staliuko ir padiskutuoti su žinoma rašytoju.

Senamiesčio kavinėse rinkdavosi kiek kita publika. Parodų rūmų kavinėje burdavosi dailininkai, aktoriai, muzikai. Ten prie vieno staliuko galėjai pamatyti Augustiną Savicką, besišnekučiuojantį su pradedančiu tapytoju.

Kavinių tuštėjimo metas prasidėjo dar „perestroikos“ laikais. Keitėsi politinė, o ir ekonominė santvarka, – kito publika. Atsirado turtingų žmonių, pinigais besišvaistantys skustagalviai ir kietų kumščių savininkai pradėjo stumti senąją publiką. Po to atėjo nevaldomas kapitalizmo siautėjimas. Senosios kavinės tyliai sunyko. Pasikeitė ne tik kartos – išnyko tradicijos, nebeliko vietų, kur studentas su klasiku galėjo prie bendro stalo pasidalyti kūrybinėmis idėjomis.

Barbarų žingsniai

Poetas L. Jakimavičius prisipažino, kad jam Vilnius pats gražiausias buvęs 8-ame dešimtmetyje. Tuomet nebuvo vitrinų ir plastmasės, mieste, nors aptriušusiame ir pilkame, gyveno tikri žmonės. Žinojai, kur ką gali sutikti, pakalbinti. Vietų, kuriose galėjai jaukiai pabūti, nebuvo daug, bet jos buvo savos, be jokios skubos.

Vilnius tuomet turėjo savo aurą, žmonės, ženklus, kurių dabar nebeliko, todėl dažnai mieste gali pasiklysti. Pasak poeto, nūdienos Senamiestyje nebegyvena žmonės – jame tėra pilka masė. L. Jakimavičius įsitikinęs, kad mes tarsi barbarai sunaikinome vietas, kuriose mėgo vakaroti „valkataujančių“ kūrėjų karta: Jurgis Kunčinas, Aidas Marčėnas ar Sigitas Parulskis. Prancūzijoje ar Italijoje dar ir dabar rasi staliuką, prie kurio kavą gėrė Jeanas-Paul Sartre'as, Ernestas Hemingway ar Nikolajus Gogolis, mums ši tradicija – svetima.

Poetas įsitikinęs, kad mes patys, mūsų pinigai sunaikino senamiesčio bendruomenę, tuos, kurie teikė miestui šarmo.Tiesa, kartais jie buvo nevykėliai, girti ar nelabai gražūs. Visgi jie buvo šilti miesto dvasios kūrėjai. Iš Senamiesčio dingo „Žibutė“, „Bačka“ – parduotuvėlės ir kavinukės, kuriose dirbo šilti žmonės, mojantys iš tolo nuolatiniams lankytojams ir net neklausdami žinantys, ko norėtum.

Išvaiko L. Armstrongas

Laikinąja sostine vis dar vadinamo Kauno menininkai guodžiasi dar anksčiau nei vilniečiai negrįžtamai praradę širdžiai mielas vietas. Sovietmečiu populiariausios Kauno bohemos kavinės koncentravosi Laisvės alėjoje. Atkūrus nepriklausomybę, drabužių parduotuve virto legendinė “Tulpė”, kažkadaise perėmusi tarpukario bohemos simbolio – “Konrado kavinės” – tradicijas. Dabar tai liudija tik užrašas ant grindinio. Neliko ir “Laumės” kavinės, kurioje šiuo metu – batų karalija. Buvusioje “Astroje” miestiečiai pasimėgaudami valgo “Chili” picas.

Kaune užsidarius populiariausioms kavinėms ir restoranams, poetas Kęstutis Navakas įžvelgia pakitusią atmosferą. “Ar Kauno žmonės suvokia, kad gyvajai kultūros atminčiai “Tulpė” buvo ne mažiau svarbi, nei Arkikatedra? Ar “Romuvos” pavertimas eiline girdykla tikrai suvoktinas kaip jos kultūrinė konversija? O “Senojo Tresto” virtimas gigantišku teismu turbūt užbaigs simbolinį trikampį su šalimaiss esančiu kalėjimu bei “Akropoliu”, – samprotavo K. Navakas.

“Senamiestyje liko tik “Skliautas”, – kalbėjo poetas. – Suburžuazėjęs, bet liko”. Ši kavinė atsidarė palyginti neseniai – 1993 metais, bet būtent joje dažniausiai renkasi poetiškos sielos žmonės. K. Navakas įsitikinęs, kad be tokių susibūrimo taškų Kauno menininkus visiškai sunaikintų vienatvė, jiems sunkiau sektųsi kurti. “Interneto epochoje idėjų kaita, rodos, gali vykti ir tiesiogiai nebendraujant, bet tokiu būdu prarandama nepamainoma vertybė – žmogiškoji šiluma”, – neabejojo kūrėjas.

“Skliauto” savininkai Daiga ir Ąžuolas Gaižučiai pasakojo, kad kavinę kasdien aplanko meno žmonės. “Tarp jų yra daug įdomių asmenybių, su kuriais malonu filosofiškai padiskutuoti, bet mums svarbu, kaip išsilaikyti, todėl nesirengiame mažinti kainių, – pasakojo D. Gaižutienė. – Be to, tai padarę priviliotume ir tuos, kurie save tik priskiria menininkams, bet iš tikrųjų yra tik alkoholikai”.

“Skliauto” lankytojai akcentuoja ypatingą aurą, gaubiančią šią erdvę. “Niekas niekada nesužinos, ką tu čia veikei ir su kuo atėjai”, – kalbėjo Ą. Gaižutis.

Savininkas nepataikauja piliečių treninginėmis kelnėmis skoniui. Du tokie kartą užėjo į kavinę, užsisakė alaus ir prisėdo prie staliuko. Vyrukai buvo gerokai įkaušę, bet netriukšmavo. Ą. Gaižutis pasielgė taip, kaip ir kiekvieną kartą. Suskambo džiazo legendos Louiso Armstrongo kūrinys. Plikagalviai išėjo neišgėrę nė pusė bokalo.

Juokingos tendencijos

Prancūzijos asociacijos “Pateikime meną be sienų” (“Osons l‘Art sans Frontieres”) narys dailininkas Anatolijus Michailovas (Klošaras), kalbėdamas apie Kauno menininkų kavines, dar kategoriškesnis. “Mieste neliko ne tik erdvių, kuriose anksčiau būdavo gera, bet ir tikrosios bohemos, – kalbėjo Klošaras. – Bohema – tai laisvieji menininkai, bet pasakykite, kiek žinote Kaune tokių, kurie nepriklauso jokiai organizacijai? Jie arba išmirė, arba išvažiavo į Vilnių, kuriame bohema išnyko anksčiau”.

Klošaras sakė, kad norėdamas kur nors pasėdėti, eina į Rotušės aikštę, atsisėda ant suoliuko ir surūko pypkę. “Kur galėčiau dar nueiti, jei nėra kur. Nebent į “Skliautą”, – svarstė dailininkas.

Klošaras įsitikinęs, kad Lietuvos bohema neturi tokių gilių tradicijų, kaip senosios Europos menininkai, todėl ir nyksta. “Lietuvos dailė švenčia tik 100 metų jubiliejų, o barų savininkai iš menininkų tikisi uždirbti daug pinigų, – samprotavo jis. – Štai Prancūzijos miestuose gausu kavinių, kurios nepasikeitė nuo tada, kai jose lankėsi Pablas Pikaso, Polis Sezanas, Vincentas Van Gogas”.

Užsienyje tokios kavinės laikomos edukacine jaunųjų menininkų erdve. “Tai žinant man kelia juoką meno elito formavimosi tendencijos Vilniuje, kai baigusios dailės studijas merginos siekia susirasti turtingą vyrą, kuris kažkada joms nupirks galeriją, – šypsodamasis kalbėjo Klošaras. – Kaip ta bohema atsiras, kai toks žmonių požiūris?”

Išnyko pažįstami veidai

Kauno bohemos dinozaurą Gintarą Patacką irgi palietė permainų vėjai. Jis tapo su “Kauno grūdų” vadovu Tautvydu Barščiu siejamo restorano “55 laipsniai” simboliu. Už tai, kad G. Patackas apsilanko šioje kavinėje, jis nemokamai vaišinamas kava. Čia jis ir kuria, ir bendrauja su kitais lankytojais. Tačiau pats restoranas neturi tos dvasios, kurią skleidė “Tulpė” arba “Laumė”.

“Yra dar keli restoranai, kur nemokamai gaunu kavos”, – neslėpė G. Patackas. Gal nostalgijos, o gal įkvėpimo pagautas G. Patackas sukūrė eilėraštį apie “Skliaute” auginamas papūgas.: “Narvelyje tupi papūgos/ Du rožiniai paukščiai balti”.

Tačiau “Skliauto” jis nelaiko bohemos susirinkimo vieta. “Neseniai ten buvau užėjęs ir nepamačiau nė vieno pažįstamo veido, – kalbėjo G. Patackas. – Sėdėjo daugiausia jauni žmonės, bet ant jų nebuvo lentelės su užrašu “menininkas”.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mažeika: lietuviai turės atsisakyti senų automobilių, plastikinių indų ir lauko tualetų (168)

Aplinkos ministerija , praėjus 4 mėnesiams po to, kai iš aplinkos ministro pareigų buvo...

Iš aikštelės su BMW iškritusios moters būklė sunki: liudininko teigimu, ji buvo keleivio vietoje (381)

Iš prekybos centro „Europa“ automobilių stovėjimo aikštelės su BMW iš trečio aukšto...

Nauja tvarka Seime: kiekvienam parlamentarui steigiamos trijų Seimo nario padėjėjų pareigybės (60)

Atsižvelgiant į pernai gruodį priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, Seimo statute...

Kaunietis parodė, kiek erkių surado grįžęs iš miško: kartais nurenka net 300 (23)

Kauno marių regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas Mindaugas Kirstukas gamtoje ir...

Šią savaitę siautę gaisrai užgesinti, tačiau pavojus išlieka didelis

Šią savaitę Lietuvoje siautusius gaisrus pavyko užgesinti, tačiau gaisrų pavojus išlieka...

Vilniaus gatvės perpildytos – kiekvieną dieną „karštuose“ taškuose eismą reguliuos pareigūnai (1)

Nuo balandžio mėnesio pradžios visame Vilniuje, siekiant užtikrinti saugias eismo sąlygas,...

„Žalgirio“ kovingumo sužavėti „Fenerbahče“ krepšininkai: jie privertė mus atidirbti savo atlyginimus (2)

„Bang bang! Jis mane nušovė. Bang bang!“, – tokia daina ketvirtadienį suskambo...

Gyvai / GARSIAI! Lietuvos elektroninės muzikos legendos Manfredas bei Vidmantas Čepkauskas-V – apie festivalį „Alfavilnius“

Klubas „Opium“ balandžio 25-28 dienomis vilniečius ir miesto svečius kviečia į trečiąjį...

Aistis Mickevičius apie nišinių kvepalų madą: kartais man graudu žiūrėti, kaip žmonės painioja tam tikrus dalykus

Kai ruošiamės ypatingai progai ir norime savo aprangos eilutę paįvairinti nauju kvapu ar tiesiog...

Universitetą į teismą padavęs indas: baigiu parašyti knygą apie baisią patirtį Lietuvoje savo nuotrauką įvertino trim milijonais  (375)

Nepatenkintas studijų kokybe Klaipėdos universitete (KU) Indijos pilietis Myilsamy Murugasamy...