Lietuvoje jau porą metų
Moteris drauge su 15 metų sūnumi jau beveik dvejus metus gyvena Panevėžyje ir darbuojasi Bistrampolio dvare. Jai ši vieta – ramybės oazė, tačiau kiekviena diena prasideda nuo žinių apie karo veiksmus Ukrainoje sekimo.
„Jau greitai bus dveji metai, kai esu Lietuvoje. Kai tik prasidėjo karas, pasiėmiau sūnų ir atvažiavau. Sūnus pusiau ukrainietis, jo tėvas – lietuvis. Iš Lietuvos gavome žinutes su kvietimu atvažiuoti. Karo pradžioje buvo suirutė, panikavome, bet kai sulaukėme kvietimo, nusprendėme – reikia važiuoti“, – prisiminė Ruslana.
Pasirūpino ir pasiūlė darbą
Atvykusi į Lietuvą Ruslana iš pradžių apsigyveno Bistrampolio dvare.
„Čia gyvenome dešimt dienų. Už pragyvenimą mokėti nereikėjo. Labai tuo džiaugiausi, nes reikėjo pratintis prie kitokio gyvenimo. Bistrampolio dvaro žmonės labai geri, labai padėjo ukrainiečiams. Tuo metu į dvarą plūdo karo pabėgėliai. Čia juos priimdavo, pasirūpindavo jais. Pagalbos sulaukiau ir aš su sūnumi“, – dalijosi prisiminimais moteris.
„Padėjo surasti Panevėžyje gyvenamąją vietą. Be to, pasiūlė ir darbą. Mielai sutikau. Supratau, kad kolektyvas geras. Svarbiausia turėti darbą ir jaustis reikalingai. Sūnus mokosi lietuviškoje mokykloje – „Žemynos“ progimnazijoje. Mokosi lietuvių kalbos ir jam gana gerai sekasi. Baigęs aštuonias klases jis planuoja toliau mokytis 5-oje gimnazijoje bei galvoja apie studijas Lietuvoje. Nori įgyti specialybę“, – pasakojo Ruslana.
Negalėjo valgyti
Moteris neslėpė, kad apie grįžimą į Tėvynę galvoja nuo pat atvykimo į Lietuvą.
„Planuoju grįžti į namus tada, kai sūnus taps nepriklausomas nuo manęs. Nors ten, iš kur atvykome, buvo pakankamai ramu, bet jautėmės įsitempę, nes kai tik paskelbdavo oro pavojų, tekdavo bėgti į slėptuvę.
Sūnus buvo išsigandęs, visas drebėdavo. Panašiai jaučiausi ir aš. Kai atvažiavome į Lietuvą ir pasiekėme Bistrampolį, negalėjau valgyti.
Labai sublogau. Jaučiausi beviltiškai, nes nežinojau, kas bus toliau. Dabar situacija stabilizavosi – su sūnumi jaučiamės saugiai“, – prisipažino Ruslana ir sakė, kad jai dabar neramu dėl vyresnės dukros.
Dukra liko Ukrainoje
„26-erių metų dukra gyvena Ukrainoje. Kiekvieną dieną bendraujame per „Viber“ programėlę. Ji ištekėjusi, nenorėjo išvažiuoti. Ukrainoje liko ir sesuo, kuri šiuo metu gyvena išvaduotame Chersono mieste. Sesei sunku, nes šį miestą rusai nuolatos bombarduoja. Kalbinau ją išvažiuoti, bet ji nesutinka. Sako, kad jeigu subombarduos namus, vis tiek pasiliks, nes jaučia pareigą padėti savo sūnui“, – kalbėdama graudinosi Ruslana.
Netiki rusais, matė daug laidotuvių
Ruslana sako, kad netiki rusų pažadais, netiki, kad jie nutrauks karą, net jeigu neliktų Putino.
„Prieš porą metų netikėjau, kad Rusija užpuls Ukrainą. Mačiau, kas dėjosi karui prasidėjus, kaip žūsta vyrai. Man atrodo, kad karas greitai nesibaigs, nes Rusija didesnė už Ukrainą, bet mūsiškiai kovoja už savo šalį, už savo laisvę, ukrainiečių kova kitokia – prasminga, o rusai – gryni užkariautojai.
Buvau grįžusi į Ukrainą per atostogas, buvo liūdna, nes mačiau daug laidotuvių. Ir tai ne tik karo aukos, bet ir civiliai, kurie žuvo nuo bombų. Matyti tai – labai sunku, bet yra gera, kad mums besąlygiškai padeda ir ta pagalba mus, ukrainiečius, daro dar tvirtesniais“, – kalbėjo moteris ir pridūrė, kad kiekviena žinia iš Ukrainos jai labai svarbi.
