Gavėnia yra stiprus laikas. Palaimintas, dovanotas laikas... Tau, dėl Tavęs ir apie Tave! Nuo vaikystės žinom varginančius, nuobodžius ir apsunkinančius Gavėnios dalykus - negalima linksmintis, privalu pasninkauti, reikia melstis. Žinoma, šitoje perspektyvoje Gavėnia tampa kažkuo, ką reiktų kažkaip iškęsti arba... įšokti tiesiai į Velykų rytą.
Tiesa padarys Jus laisvus! Nieko nėra atviriau už pelenų trečiadienio tiesą. Tą tiesą, kurią ignoruojam, nuo kurios bėgam, kuri gąsdina: „Atmink žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“.
Galimi du keliai: „carpe diem" - pirk, naudok, išnaudok, rodyk jėgą, nepagarbą, gyvenk malonumais ir vien dėl jų, bėk nuo aukos, nuo atsakomybės. Arba yra kitas kelias – priimk viską kaip dovaną, kuri patikėta tau ir tik tau: tavo džiaugsmui, tavo atsakomybei, tavo rūpesčiui.
Gavėnios tyla ir pasninkas
Tyla nėra garsų nebuvimas ar negirdėjimas. Tyla yra pasitraukimas nuo triukšmo... To, kuris nejučia, po truputį atima ramybę (kai mums aiškinama, kokiais turime būti, kokius grožio ar sėkmės standartus atitikti). Tik nurimus ir atsiribojus nuo visko, kas mąsto už tave, kalba už tave, sprendžia už tave, gyvena už tave - gyventi, mąstyti ir spręsti pradedi Tu!
Keletas mano bičiulių pasninkauja 365 dienas per metus. Jie – vegetarai. O ir mėsos pakeitimas žuvimi ir gausybe jūros gėrybių kažin ar yra tai, kam esame kviečiami. Mėsos atsisakymas yra tik mažytis, bendram pasninkui jungiantis, ženklas. Gal greta to penktadieniais ar visą Gavėnią derėtų riboti save atsisakant to, be ko gyvenimas atrodo neįmanomas: kavos, cigarečių, saldumynų... Kokia to prasmė? Sveikata? Sutaupytas laikas ar euras? Būtų pernelyg paprasta.
Gyvename laikmečiu, kai gaji vizija, jog viską privalai turėti (būtinų įgyti daiktų, pažinti žmonių). Tačiau kuo ilgiau gyvename, tuo aiškesnė tampa tiesa: ne viskas gyvenime yra taip, kaip nori ar planuoji. Saulė ir vėjas nepaklūsta tavo norams ir kaprizams. Kitas žmogus ir jo gyvenimas nėra tavo nuosavybė. Kiti nebūtinai privalo elgtis pagal tavo nuotaiką. Iš kur tiek liūdesio, pykčio, smurto, ašarų ir nusiminimo? Gal todėl, kad įpratome gauti viską čia ir dabar?
Žmogus negali būti vienas, jis nėra sala, ir nėra pasaulio centras. Gyvenimo kelionėje yra bendrakeleiviai – ne daiktai, o kiti žmonės! Bet ne kaip daiktai, o dovana. Tik tyloje gali save ir kitus žmones pamatyti kitaip: kitas irgi nori gyventi, kitam skauda, kitas trokšta, kitas irgi yra - ŽMOGUS! Tik tokiame santykyje su kitu, tu pats tampi žmogumi. Gal tai ir yra Gavėnios išmaldos esmė: duoti ne tai, kas atlieka, o save, nuo (iš )savęs.
Tyla veda prie esminių dalykų suvokimo. Ji gali būti bauginanti, nes kalbės ir primins apie netikrą gyvenimą, apie kito ašarą, apie laiką veltui... Išpažintis yra nauja pradžia, atsiprašant, susitaikant su Dievu, su savimi ir su kitu žmogumi. Išpažintis yra ir tai, kad Dievas gydo ir keičia gyvenimus per kitus žmones.
Didžioji (Šventoji) Savaitė – Tavo asmeninio gyvenimo atspindys
Kasmet, metai iš metų, švenčiame Velykas. Keturiasdešimt dienų Gavėnios, Didžiosios Savaitės rimtis ir džiaugsmingas Velykų rytas. Tos pačios apeigos ir sveikinimai tie patys. Tačiau kiekvienais metais yra kažkas visiškai naujo, ko anksčiau nebuvo. Tai - tavo gyvenimo atradimų ir praradimų ryšulėlis.
Taigi, Šventosios Savaitės įvykių šventime, mes įprasminame, naujai pažvelgiame į savo asmeninio gyvenimo patirtį. Per biblinę atmintį mes pirmiausiai patiriame, kad tie tikėjimo įvykiai, kuriuos minime, buvo ne tik istoriniai dalykai, bet jie įvyko dėl manęs. Atėję į Didžiosios Savaitės įvykius su savo gyvenimo patirtimi, mes esame kviečiami naujai pažvelgti į kasdienybę, atpažinti, kaip mūsų gyvenimo įvykiai darniai įsipina į visą išganymo istorijos planą. Visos gyvenimo patirtys yra svarbios ir vertingos. Tame yra didžiulė prasmė. Gyvenimas yra duotas tik tau, jo niekas kitas negalės nugyventi.
Verbų sekmadienis – drąsa gyventi
„Atėjus laikui, Jėzus drąsiai nukreipė savo žvilgsnį į Jeruzalę“, – stipriausia Verbų sekmadienio žinia. Labai dažnai mąstome, kad vargšą Jėzų įviliojo į pinkles, kur Jam buvo paruošta baisi Kryžiaus mirtis. Jėzus nuolankiai vykdė Dangiškojo Tėvo valią. Į Jėzaus asmenį įsiliejo visas žmonijos klastingumo, žiaurumo, blogio ir pasaulio kančios skausmas. „Osana“ ir „Ant Kryžiaus Jį“ – skaitome Verbų sekmadienio Kristaus kančios istorijoje.
„Būk pasveikintas“ – už savo jaunystę ir grožį, už tai, ką tu gali duoti man, už tavo jėgą ir šaunumą. Ir „būk sunaikintas, būk pamirštas“ – už tavo klaidą, už negalią, už tai, kad esi nebenaudingas. Šios frazės kaip aidas skamba mūsų gyvenimo patirties atmintyje, klausantis Verbų Kančios istorijos. Žmogaus ir pasaulio nuotaikų švytuoklė, kurią taip skausmingai pajaučiame savo gyvenime. Kaip išlaikyti pasitikėjimą, džiaugsmą ir viltį? Ženk drąsiai ir toks, koks esi, į tai, kas tave baugina ir gąsdina. Drąsiai nukreipk žvilgsnį į ateitį, atsimindamas savo garbingumą ir išskirtinumą ir pamatyk, kad už pačią baimę, nieko baisiau nėra. Kai kam tai gali būti sunku ar nepakeliama. Todėl Verbų sekmadienį mes ir žengiame iškilmingoje Verbų procesijoje ar tik mintimis, su Jėzumi ir paskui jį į gyvenimą. Ta parsinešta pašventinta Verba primins man: aš visko nežinau, aš negaliu visko kontroliuoti, aš neturiu ateities garantijų ir atsakymų dėl kito žmogaus ar gyvenimo įvykių, bet aš nebijau. Aš gyvensiu GYVENIMĄ.
Didysis Ketvirtadienis – dalintis duona ir savimi
Didysis Ketvirtadienis – paskutinės vakarienės su mokiniais ir Eucharistijos įsteigimo vakaras. Išmokti valgyti su kitu, švęsti kartu, pakviesti kitą prie stalo, vadinasi dalintis su juo savimi ir savo gyvenimu. Tai - didžiulis ir sunkus iššūkis bei kvietimas šiandieniniam žmogui. Užimtam, skubančiam ir turinčiam daugybę darbų. Valgymas kartu yra sakralus laikas: ne tik duona, bet ir gyvenimu dalijamės. Štai kodėl tėvas, kurio kasdienybė pažymėta atsakomybe už šeimos narius, duoną riekdavo ir dalindavo šeimynykščiams.
Kai Jėzui atėjo metas drąsiai žengti link Kryžiaus, Jis susėdo su mokiniais prie vakarienės stalo, kad tai, kas bus atlikta ant Kryžiaus, duonos ir vyno simboliais parodytų. Be Jėzaus duona tampa nelygybės ir atskirties ženklu: ant vienų stalo jos - sočiai, kitas gi nieko neturi. Jėzus, esantis duonos ir vyno pavidaluose, yra pagrindinis Didžiojo Ketvirtadienio įvykis. Šią tikėjimo paslaptį susirenka švęsti tie, kurie be Jėzaus jau patyrė ištuštėjusį gyvenimo prasmės ir alkio jausmą, kurie patyrė, ką reiškia save dalinti.
Todėl Šv. Mišios yra valgymas kartu. Ne tos duonos, kuri mus skiria, o paties Jėzaus esančio duonoje, kuris mus vienija. Susirenkame į Mišias kad, kaip šeimos rate, ramybę, viltį ir gyvenimo džiaugsmą atgautume tame, kuris Komunijoje liko dėl mūsų, dėl kiekvieno asmeniškai. Duona ir vynas, kuriuose pasiliko Jėzus amžiams, yra pačių mūsų gyvenimai.
Didysis Penktadienis – tik Kryžius
Tą penktadienio popietę, kai likęs pasaulis gyveno savo ritmu, Jeruzalės gatvėmis praėjo žmogus nešinas kryžiumi. Kaip vienas iš daugelio pasmerktųjų, kaip ir šiandien su savo gyvenimo kryžiaus našta praeis mūsų nepaliesdamas ir neatkreipdamas dėmesio. Tą Penktadienį įvyko kažkas, kas naujai įprasmino viską, kas buvo, kas yra ir kas bus.
Evangelijos geroji naujiena yra parašyta Jėzaus Krauju. Tai tikra kančia – tikras skausmas ir tikros žaizdos. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, – sakė Jėzus. Kryžiaus atpirkimo įvykis ne už abstrakčią žmoniją – už tave asmeniškai. Kabodamas ant Kryžiaus savo širdyje Jėzus turėjo tavo vardą. Tame gimsta mūsų atpirkimas. Šitame įvykyje viso pasaulio blogis ir kančia praranda savo naikinančią galią.
Labai dažnai daug tikrų prasmės dalykų pasislepia. Ir mes patys, to nenorėdami, paslepiam save, savo liūdesį, savo skausmą, kančią, vienatvę, gyvenimo išbandymus, po skaudžia šypsena, juoko kauke. Aš tampu nebe aš. Tada reikia stabtelėti tikrosios tiesos akimirkai.
Didžiojo Penktadienio vakarą bažnyčioje – tik Kryžius. Nepaslėptas po puošniais rūbais, iškilmingom eisenom. Negaudžia vargonai ir varpai. Dievo didybę rodo tai, kas svarbiausia – Meilė ant Kryžiaus. Kristuje kenčiančio Žmogaus ir Dievo prigimtis.
Tą vakarą į bažnyčią ateiname su savo gyvenimo kryžiais. Pamatome, kad tai, kas vadinama gyvenimu, neatsiejama nuo išbandymų, sunkumų ir kančios. Suprantame, kad Jėzaus Kryžiuje kančia įgauna prasmę mūsų gyvenimui. Kitaip pažvelgiame ir į kito žmogaus kančią. Gyvenimas mums kančios dosniai dovanoja. Ypač, jei stengiesi mylėti, dalintis gerumu ir žmogiškumu. Tačiau ir nebėgi nuo jos. Gyvenimo didybė yra tame, kad priimam jį visą, su visom jo spalvom ir įvykiais.
Naktis ir rytas
Didžiojo Šeštadienio šventimas prasideda tamsoje ir tyloje skambančiu išpažinimu: Kristus yra alfa ir omega, pradžia ir pabaiga, Jo yra amžiai, metai ir dienos.
Žvelgiant į pasaulio bauginančius įvykius, atrodo, kad sparčiau ir labiau į savęs sunaikinimą dar niekada istorijoje nesame ėję. Tačiau juo labiau siautėja pyktis, juo labiau, atrodo, atėjo tamsybių žmonių siautėjimo valanda, tuo labiau tu pamatai, pajauti, kaip viena gerumo ir meilės akimirka griauna didžiules skausmo ir kančių sienas.
Tamsioje bažnyčioje nuo Velykinės žvakės uždegamos mažos žmonių žvakutės. Giedamas Velykinis šlovinimas, kuriame neignoruojamas žmogaus trapumas ir pasaulio kančia. Prieš akis prabėga metų skaudžios patirtys, praradimai, akimirkos, kai gyvenime patyrei ar sukėlei skausmą ir liūdesį sau ar kitam. Velykiniame šlovinime giedama apie Šventą naktį ir svarbią akimirką, kada Kristus nušviečia pasaulį savo gailestingumo ir malonės šviesa. Naujai nušvinta ir tavo gyvenimo vilties ir gerumo akimirkos, parodydamos, kokios jos - jokių sunkumų nesunaikinamos.
Bažnyčia ir tikintieji negyvena iliuzijomis. Jie žino pasaulio gyvenimo taisykles ir standartus. Pasaulis ir žmonės visada buvo ir bus laisvi pasirinkti gyvenimo, laimės ir ateities kelią. Ir tai - visų prigimtinė teisė. Todėl per Krikšto pažadų atnaujinimą tikintieji dar kartą išpažįsta norą, kad nepaisant visko, jų gyvenimuose būtų jaučiama ir regima daugiau nei gali akys pamatyti.
Tą naktį prie tikinčiųjų prisijungia būrelis naujų krikščionių narių. Suaugusiųjų, kurie savo gyvenime pažino Jėzų, per įvykius, per širdies balsą ir per kitų krikščionių gerumą. Vyksta suaugusiųjų krikštas. Velykų ryto žinia – tuščias kapas.
Krikščionis yra šio pasaulio žmogus. Gal klystantis ir ieškantis, bet regintis amžinybės prasmę. Dievo malonės yra didesnės už pasaulio blogį. Savo gyvenimo kasdienybe, apsisprendimais, veiksmais ir santykiu su kitu žmogumi krikščionis liudija anapusybės tikrovę. Netikinčiam žmogui tai rėžia ausį, bet Krikščioniško gyvenimo tiesa tokia: tai, ką matau - tik pradžia, viskas, ką patiriu yra svarbu, ką darau, yra prasminga, mano buvimas yra norėtas, o tuščias Jėzaus kapas – mano likimas, nes esu pakviestas amžinajam gyvenimui.
„Taigi krikštu mes esame kartu su Jėzumi palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas ir numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom. 6,4).
Palaimintų švenčių visiems.