Tyrimo vadovas dr. Gintaras Šumskas konstatavo, kad visi penki komponentai, pagal kuriuos buvo sudarinėjamas indeksas, buvo skirti tam, kad pamatuotų pagrindinį tikslą, gerovę, galimybes, patrauklumą gyventi savivaldybėse.
Du komponentai buvo susieti su saugumu – fizinis ir socialinis saugumas. G. Šumskas paaiškino, kad vertinant socialinį saugumą buvo aiškinamasi, kokia dalis gyventojų yra priklausomi nuo socialinės paramos schemų, kokia yra ilgalaikio nedarbo statistika.
Fizinio saugumo rodiklis aprėmė tokius dalykus kaip aplinkos tarša, saugumas – pradedant saugumu keliuose, šeimose ir gatvėje – nusikalstamumą, smurtą šeimose.
Pasak tyrimo vadovo, vienas pagrindinių komponentų yra gydymo paslaugų prieinamumas, tai yra rodiklis rodantis proporcijas kiek vienam gyventojų tenka bazinių paslaugų gydytojų – bendros praktikos gydytojų, odontologų ir slaugytojų.
Gyvybingos ekonomikos rodiklį tyrėjai labiau siejo su galimybės. Jie vertino tiesiogines investicijas vienam gyventojui, įtraukimą į darbo rinką. Vertinant demografinį rodiklį buvo žiūrima į rajono, savivaldybės demografinę situaciją per savivaldybės senėjimo koeficientą, buvo įtrauktas ir migracijos elementas.
Vertinant kokybiško švietimo aspektą buvo vertinamas mokymo paslaugų prieinamumas, švietimo sistemos pajėgumas įtraukti vaikus į būrelius, buvo vertinami baigiamųjų egzaminų rezultatai, ir kaip baigę mokyklas abiturientai įstoja į kolegijas ir universitetus.
Išskyrė keturias Lietuvas
Apibendrindamas rezultatus tyrimo vadovas išskyrė, kad kalbant apie socialinį saugumą išsiskiria šiaurinis Lietuvos pasienis, kur esančios savivaldybės atsilieka nuo likusiųjų. Ta pati situacija yra ir pietiniame šalies pakraštyje.
„Didieji miestai ir aplinkiniai regionai pagal socialinį saugumą yra geresnėje situacijoje. Tą būtų galima aiškinti ekonominiais aspektais. Juose yra daugiau įsidarbinimo galimybių, ir socialinės apsaugos schemos ten yra mažiau apkrautos“, – sakė G. Šumskas.
Pasak jo, pagal fizinį saugumą tuose vėluojančiuose regionuose situacija yra geresnė. Tai lemia toks kriterijus kaip grynas oras. Tačiau rezultatams įtakos turėjo toks kriterijus kaip gydymo paslaugų prieinamumas.
„Pristatymo stadijose mums teko pabendrauti su regionų atstovais. Buvo pripažinta, kad regionai bando kurti sąlygas, bet gydytojams nėra didelio noro ten važiuoti“, – sakė G. Šumskas.
Pasak jo, kalbant apie gyvybingą ekonomiką, vien vertinant ekonomikos elementą, Vilnius yra stipriai atsiplėšęs nuo kitų regionų, net ir kitų didžiųjų miestų.
Švietimo situacija, pasak tyrimo vadovo, yra pasidalinusi tolygiau. Keliose mažose savivaldybėse, jo teigimu, nemažą svorį turėjo abitūros egzaminai. Tačiau jis siūlė nevertinti situacijos Neringoje, nes jos abiturientai greičiausiai egzaminus laiko Klaipėdoje.
Kelios mažosios savivaldybės matuojant indekso sudėtinę dalį nemažą svorį turėjo abitūros rezultatai. Ypač Neringą, šitą regioną reikėtų išimti iš bendros diskusijos. Greičiausiai baigiamaisiais metais greičiausiai jie išsilaiko egzaminus Klaipėdoje.
Apibendrindamas situaciją tyrimo vadovas konstatavo, kad bendrą paveikslą būtų galima padalyti į keturias Lietuvas. Jis konstatavo, kad daugeliu parametrų Vilnius yra stipriai atsiplėšęs. „Jis žaidžia kitoje lygoje“, – sakė G. Šumskas.
Antroje vietoje pagal situaciją yra likę didmiesčiai – Kaunas, Klaipėda su žiedinėmis savivaldybėmis ir keliomis kurortinėmis vietovėmis.
„Didžioji dalis savivaldybių svyruoja aplink aukso vidurį. Ir paskutinė grupė – vėluojančios savivaldybės“, – sakė G. Šumskas, kuris teigė, kad jų padėtį gali lemti tiek centrinės valdžios politika, tiek pačių bendruomenių įsitraukimas.
Jis taip pat pastebėjo įdomią tendenciją. Sugretinus su Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimo apie nepotizmo riziką duomenimis, pastebėtas dėsningumas, kad didžiausią riziką šioje srityje patiriančias savivaldybės atsidūrė tarp tų, kurios ir pagal gerovės indeksą yra tarp vėluojančių.