Jis kartu su dėde Sergejumi mane ir kitus Lietuvos tremtinių kapus tvarkančios ekspedicijos narius iš bendrijos „Lemtis“ ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos sutiko pavėžėti į atokiau nuo kaimo esančias Kurtujaus kapines.
Sergejus tuo ir užsiima – dirba vairuotoju. Tuo metu Aleksejus savo ateities su Talnikais nebesieja. „Tiesiog nebėra čia darbo“, – paaiškino jis.
Kiti darbingo amžiaus kaimo gyventojai mėnesiui ar keliems važiuoja į įvairias apskrities vietas. „Kas į šachtas, kas į naftos gręžinius – kur kas įsitaiso ir turi pažinčių“, – pasakojo Sergejus.
Gyvena meškos
Aleksejus pasakojo, kad maždaug tokiu atstumu, kokiu nutolome nuo Talnikų, jau braidžioja meškos.
„Praeitą žiemą vieną vyrą, gyvenantį troboje miške, 20 kilometrų nuo kaimo sudraskė gyvą“, – prisiminė jis.
Tačiau nei jam, nei dėdei Sergejui šis įvykis, atrodo, nebuvo kažkuo išskirtinis.
Meškų čia netrūksta. Jos ypač pavojingos, jei neužmiega žiemą.
„Pavyzdžiui, nespėja išsikasti sau olos arba išsikasa, bet aplink ją pavaikšto žmonės, tada ji jau nebeguls ten. Ir vaikšto žiemą ieškodamas maisto, o uogų nebėra, net žolės nebėra, tai ir suryja kokį žmogelį“, – pasakojo Sergejus.
Sibiro kaimų gyventojams taip pat reikia saugotis šernų, briedžių. Kiti taigos gyvūnai, pasak vietinių, žmonėms pavojaus jau nebekelia.