Pradėkime nuo šiuo metu problematiškiausio klausimo – motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo. Vis nerimsta skandalai dėl nėštumo metu padidinamų atlyginimų, verda nauji - dėl seniau atliktų autorinių darbų, honorarai už kuriuos atkeliauja motinystės atostogų metu, o „Sodra“ reikalauja grąžinti „permokėtas“ pašalpas.
Skandalų ištakos yra sujauktoje motinystės rėmimo sistemoje – nėra iki galo aišku, ar motinystės pašalpa yra draudimo išmoka, ar socialinė pašalpa, o gal „padėka“ už pagimdytą kūdikį?
Sistemoje surasime ir vienų, ir kitų bruožų, o savo argumentacijoje valdžia griebiasi to kas jai naudinga. Juk jeigu draudiminis įvykis – motinystės atostogų metu prarandamos pajamos, atrodytų teisinga, kad motinai turint kitų pajamų, sumažėja jos draudiminė išmoka.
Tačiau esant tikram draudimui, nekiltų problemų dėl pasididintų atlyginimų. Vargu ar draudimo kompanija persekiotų jus todėl, kad nuo gaisro draudėtės vienai sumai, o vėliau tą sumą padidinot ir įmokas sąžiningai mokėjote nuo didesnės sumos.
Tačiau skirtingai nuo gaisro, motinystė yra norimas dalykas. Už tyčinį padegimą draudimo įmonė išmokų nemoka, tačiau motinystės pašalpos mokamos už įvykį, kurio riziką „valdo“ apsidraudęs asmuo. Tad „Sodros“ draudimas netinka motinystei (juolab, kad įmokas moka ir nevaisingi asmenys, turintys nulį rizikos). Autorinių atlyginimų įtraukimas dar labiau sujaukia „sistemą“.
Įminti pačios sukurtą motinystės pašalpų mįslę valdžia privalo jau ateinančių metų pradžioje, kuomet bus vykdoma „Sodros“ reforma.
Visgi „vaikų politika“ neturėtų apsiriboti vien „Sodros“ išmokomis – ji turi būti nuosekli ir kryptinga, apimti visus vaikų augimo etapus. Kadangi valdžia turi daug įsipareigojimų švietimo bei sveikatos srityse, o rišlios politikos kol kas nėra, ateityje galime laukti vis naujų „stichinių nelaimių“: po kelerių metų tragiškai truks darželių, vėliau – mokinių ir studentų krepšelių, paskui ir darbo vietų, o dar vėliau ir karstų (jeigu juos, neduok Dieve, teiktų valstybė).
Valdžios nuoseklumas įžvelgiamas tik viename: greičiau negu vaikus, ji didina valstybės skolos dydį, tad kiekvienam vaikui užkabinamas skolos svarelis. Ji nesiima žingsnių, priderančių išmintingai ir toliaregiškai valdžiai. Netgi tų, kurie valdžiai nieko nekainuoja ir dar leistų sutaupyti ateityje.
Pavyzdžiui, norint įveikti darželių trūkumą, būtina paprastinti įvairius aplinkos, saugos, higienos normų reikalavimus. Taip pat turi būti sudarytos lygios sąlygos valstybinėms ir nevalstybinėms analogiškas paslaugas teikiančioms institucijoms.
Jeigu būtų griežtai ir principingai pritaikyti visi reikalavimai veikiantiems darželiams, absoliučią daugumą jų reikėtų uždaryti.
Jungtinėse valstijose įžvalgūs tėvai pradeda kaupti pinigus vaikų išsilavinimui nuo pat vaiko gimimo. Valdžia, prisiėmusi atsakomybę finansuoti geriausius studentus, taip pat turi nedelsiant pradėti kaupti pinigus būsimiems mokinių ir studentų krepšeliams finansuoti. Ateinančiais metais turi būti sukurta schema, kaip ir kiek reikia kaupti, o krepšelių rezervas turi atsispindėti jau 2011 m. valstybės biudžete.
Būtų gerai, jeigu valdžia neteiktų pažadų, kurių negali įvykdyti ir taip neklaidintų tėvų, o prie kiekvieno pažado pateiktų kuklią, bet aiškią strategiją. Nesupraskit šito kaip raginimo paternalizmui. Kol mokslas ir gydymas yra bemaž išimtinai valdžios rankose, ji jau dabar privalo planuoti, kaip sumokės už vaikų mokslą ir gydymą. Kitaip valstybė bus kaip asociali motina, prisigimdžiusi daug vaikų, bet nesugebanti jais pasirūpinti.