„Nuo to laiko, kai jis vėl Norvegijoje, apie savo sūnų nežinau nieko. Man niekas nieko nesako. Policijos atstovai tik patikino, kad visą informaciją apie tolesnę eigą jie nusiuntė mano advokatei, tačiau jokių žinių ji negavo. Jie šiuo metu tyli, spjovė ant visko“, – piktinosi į Lietuvą bandytą grąžinti sūnų praradusi Gražina Leščinskienė.
Abejoja mamos sėkme atgauti vaiką
Lietuvos ambasados Norvegijoje pirmoji sekretorė Jurgita Bilvaišienė DELFI patikino abejojanti mamos sėkme atgauti vaiką.
„Vienas komisijos posėdis jau buvo, jame G. Leščinskienei buvo apribotos vaiko globos teisės, dabar bus sprendžiama, ar tas teises reikėtų sugrąžinti. Advokatės manymu, jau daug teigiamos medžiagos buvo moters naudai buvo surinkta, bet dabar aplinkybės pasikeitė. Teigiamu jai sprendimu abejojama. Jei G. Leščinskienei bus pateikti kaltinimai dėl melagingo parodymo, labai blogai“, – patikino Lietuvos atstovė Norvegijoje.
Kol vyksta tyrimas, ji tikino nieko daugiau komentuoti negalinti.
„Bernevernet“ palygino su teroristais
Paklausta, ar palaiko ryšį su Lietuvos ambasada Norvegijoje, G. Leščinskienė patikino, kad šiuo metu su jų atstovais bendrauja jos advokatė.
„Žinau, kad ambasadorė turėtų pirmadienį dalyvauti mūsų teisme. Labiausiai man ramybės neduodami mintis: ką Lietuva gali padaryti? Kažko pasiekti galime tik su valstybės įsikišimu. Mane labai nuvilia žmonių pasisakymai, kad nepaisome Norvegijoje galiojančių įstatymų, leidžiame sau elgtis laisviau. Įdomu, kaip laisviau? Žmonės čia atvažiuoja dirbti ir uždirbti pinigų, kokie čia gali būti „laisviau elgtis“. Lietuvoje žmogus be darbo taip, gali sau leisti viską, bet į Norvegiją atvažiuoja rimti žmonės, kurie nori užsidirbti, pagerinti savo gyvenimo kokybę. Aš nesakau, kad nėra tų, kurie atvažiuoja ir geria, bet šeimos su vaikais... Nesu girdėjusi, kad taip darytų. Ypač žinodami, kad vaikus auginančios emigrantų šeimos prižiūrimos labai griežtai“, – sakė G. Leščinskienė.
Ji vis dar negali patikėti ir tuo, kad Švedijoje sulaikytas jos brolis su jos sūnumi buvo perduoti Norvegijai, o ne Lietuvai.
„Aš registruota Lietuvoje. Jie yra Lietuvos piliečiai. Aišku, kai sužinojau, kad mano sūnus yra Švedijoje, norėjau, kad grįžtų į Lietuvą, o ne į Norvegiją. Kiekvienas to norėtų. Pagal dvišalę sutartį, švedai turėjo automatiškai pranešti Lietuvos ambasadai, kad sulaikė du Lietuvos piliečius, bet tai nebuvo padaryta. „Bernevernet“ man primena teroristinę bendruomenę, kuri yra niekam nepavaldi ir niekam neatsiskaito. Esu nustebusi, kaip jie gali kontroliuoti kitos valstybės darbą“, – stebėjosi G. Leščinskienė.
Įtaria sąmokslą
G. Leščinskienė pasakoja, kad ji pati pakankamai greitai sužinojo apie dingusį sūnų, todėl paskambino į policiją ir pranešė, kad žino jo būvimo vietą.
„Bet jie paieškos neatšaukė. „Barnevernet“ tikrai nėra suinteresuoti atiduoti paimtus vaikus“, – apgailestavo moteris.
„Nerimas, kai gyveni Norvegijoje, visuomet yra, nes nuolat tenka bendrauti su ta tarnyba. Turėjome planų grįžti į Lietuvą, tačiau kaip pareiginga mama norėjau, kad jis pabaigtų mokyklą. Nespėjom...“, – apgailestavo moteris.
Pašnekovė tikina, kad per pusę metų, kai jos sūnus buvo atimtas, ji nesulaukė jokios informacijos iš Norvegijos vaikų teisių tarnybos, ką turėtų daryti, norėdama jį susigrąžinti.
„Paėmė ir viskas. Kiekvieną savaitę vaikščiojau į susitikimus, nuolat skambindavau, nors jiems labai sunku prisiskambinti. Visuomet juos apiberdavau klausimais, tačiau sulaukdavau tik atžagarių frazių „mes pagalvosime“, „pažiūrėsime“. Nieko konkretaus“, – patikino G. Leščinskienė.
Tikina neprisidėjusi prie pagrobimo
Ją taip pat piktina ir tai, kad ji kaltinama pati suorganizavusi savo sūnaus pagrobimą. G. Leščinskienė teigė, kad apie tai nieko nežinojo, kol jai nepaskambino ir visko nepapasakojo mama.
„Brolis žinojo, kada susitiksiu su sūnumi. Taip sutapo, kad jis kaip tik tądien planavo važiuoti į Lietuvą. Kai norėjome Gabrielių susigrąžinti teismo keliu, sutvarkiau visus dokumentus, kad jis galėtų keliauti su mano sūnumi, nes ruošiausi tam, kad grįšime į Lietuvą. Bet brolis netikėjo, kad teismas priims teisingą sprendimą. Vaikai savo tėvams Norvegijoje grąžinami tik vienu atveju iš šimto, tad jis ėmėsi kitų veiksmų“, – tikino ji.
Yra žinoma, kad berniukas iš G. Leščinskienės brolio buvo atimtas vos atsidūrus Švedijos kelto kajutėje.
„Aš manau, kad Gabrielius tiesiog buvo pastebėtas kamerose, kadangi buvo paskelbta pasaulinė jo paieška“, – kodėl nutiko taip, kad iš visus įgaliojimus kartu keliauti turėjusio vyro berniukas buvo atimtas, svarstė moteris.
Pagarsėjus Gabrieliaus istorijai, pasigirdo įvairių spekuliacijų, esą galbūt jos brolis kelte nebuvo visiškai blaivus, todėl iš jo berniukas ir buvo atimtas, tačiau šiuos sklandančius gandus G. Leščinskienė vadina laužtais iš piršto.
„Gandų visada yra ir bus. Man labai nepatinka, kad informacija pakreipiama visai ne ta linkme“, – sakė moteris.
Pareiškė įtarimus
DELFI primena, kad ambasada Švedijoje paprašė šios šalies pareigūnų paaiškinti, kodėl Lietuvai skubiai nebuvo suteikta informacija dėl nepilnamečio jos piliečio G.B. perdavimo Švedijos vaikų globos tarnyboms.
Užsienio reikalų ministerija pranešė, jog ambasada dėl to kreipėsi į Švedijos užsienio reikalų ministeriją, policiją, socialines tarnybas. Ministerija savaitgalį teigė stebinti padėtį dėl Lietuvos piliečių šeimų, kurių vaikai atimti Norvegijoje ir kitose šalyse.
Praėjusį pirmadienį Norvegijoje dingęs ir Švedijoje surastas septynerių metų G.B., kurį laiką buvo prižiūrimas Švedijos vaikų teisių apsaugos tarnybos. Pagal dvišalę Lietuvos sutartį su Švedija vaikas turėtų būti perduotas Lietuvai.
Norvegijos policijos duomenimis, vaikas dingo per susitikimą su biologine motina Moldės mieste. Ji buvo apklausta dėl vaiko pagrobimo, jai pareikšti įtarimai melavus pareigūnams.
Į pareigūnų akiratį pakliuvo dėl savo kaltės?
Berniuko mama DELFI jau anksčiau pasakojo, kad pati save įvarė į kampą. Įsikūrusi Norvegijoje ji atsivežė ir sūnų. Kaip pastebėjo, vaikas pradėjo dažniau šlapintis. Dėl to ji kreipėsi į specialistus, kurie „pradėjo rūpintis, nurodydami, kad tai negalima keisti gyvenamosios vietos, tai mokyklos, tai tas, tai anas“.
Pasak G. Leščinskienės, ji vaiką dvi dienas pavėlavo atvesti į mokyklą ir nežinojo, kad reikia perrašyti prašymą. Tarnybos atkreipė dėmesį ir į tai, kad berniukas uosto rankas. Tai buvo įvardyta keistu seksualiniu elgesiu. „Daug tokių smulkmenų buvo prirašyta, vyko pora vietinių teismų, o paskutinio išvadoje paaiškinta, neva paimamas todėl, kad nebūtų grąžintas į Lietuvą“, – sakė DELFI pašnekovė.
Paklausta, ką dabar darys, prieš 4,5 metų į Norvegiją uždarbiauti atvykusi lietuvė apsiverkė: „Aš jau jų nekenčiu, po šiandien nebežinau, ką daryti. Esu stresinėje padėtyje“.
Sūnų į šalį atsivežė prieš 3,5 metų, čia jis pradėjo lankyti darželį. Viskas tarsi buvo neblogai, tačiau dėl padažnėjusio sūnaus vaikščiojimo į tualetą kreipėsi į specialistus, kurie nukreipė į psichologinę tarnybą, tada „automatiškai įsijungė vaikų teisės, pradėjo visokius tyrimus atlikinėt, važiuot į namus, kalbėtis su vaiku“.
Vyresnė jos dukra auga Lietuvoje.
