Kaip ir tėtis, ją vertęs „žaisti žaidimus“, juokavo.
Bet kraujojančios sielos žaizdos kasdien vis gilėjo, dar visiškai vaikišką mergaitės kūną net užvaldė neapsakomas kaltės jausmas: „Reikėjo visada tylėti. Kentėti. Apsimesti, kad nieko nebuvo“.
Juk ja nepatikėjo ne tik mama – policijos pareigūnai, tyrę, nors gal labiau tik imitavę šio baisaus nusikaltimo tyrimą, pritariant prokurorams, nutarė ikiteisminį tyrimą nutraukti. Kaip tyliai jį pradėjo, taip ir tyliai baigė. Lyg nieko nebūtų nutikę.
„Tu esi melagė!“ – siaubingi žodžiai kone kasdien persekiojo mažą mergaitę.
Ir jeigu ne jos teta, kuri buvo girdėjusi mergaitės pasakojimą, apie šią istoriją turbūt būtume net nesužinoję – moteris suprato, kad mažametė tikrai nemeluoja. O motina net atliko savotišką testą, norėdama įsitikinti, ar mergaitė tikrai sako tiesą. Ir tada suprato, kad neklydo – ją tikrai prievartavo jos tėtis. Bent jį tokiu mažametė laikė, nors dar nežinojo, kad ją, vos dvejų metukų, vyras įsivaikino.
Mergaitės motina, nors ir neabejojo, kad sutuoktinis prievartavo savo dukrą, bet vis tiek ieškojo būdų, kaip mergaitei įteigti, jog ši sako netiesą. Išsigalvojo.
Ir vos ne meldėsi, kad apie tai daugiau niekas, o ypatingai policija, nesužinotų.
Juk vyras jai buvo svarbesnis nei pačios pagimdyta dukra.
Tylėti vertė ir tėvas: „Kas buvo, tas buvo, dukrele, jau nieko nepakeisi, bet ar tu dėl to nori prarasti šeimą?“.
Nors pareigūnai jau buvo nutraukę ikiteisminį tyrimą, tačiau netrukus iš vaikų globos namų, kuriuose mergaitė tuo metu buvo apgyvendinta, policijos tyrėjus pasiekė su mažamete bendravusios psichologės žinutė – specialistė nurodė, kad psichologinių konsultacijų ir vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, tyrimo metu mažametė tvirtino patyrusi seksualinę tėvo prievartą, nurodydama, kad savo ankstesnį pasakojimą buvo pradėjusi neigti, nes taip liepė ją prievartavęs tėvas.
Policija nutarė tyrimą atnaujinti, netrukus teismas leido slapta klausytis mergaitės artimųjų pokalbių telefonu. O šie net neįtarė, kad tokių būdų gali griebtis pareigūnai – juk prieš tai juos pavyko įtikinti, jog mažametė melavo.
Slapta įrašyti pokalbiai, ypatingai vienas, kai mergaitės motina kalbėjo su šios teta, tapo labai svarbiu įkalčiu – paaiškėjo, kad moterys žino apie prieš mergaitę ne kartą panaudotą seksualinę prievartą, o motina visais būdais bando dukrą užčiaupti.
Bet ši mergaitė nebuvo vienintelė, patyrusi seksualinį smurtą – jos tėvas jautėsi nebaudžiamas: vyras taip pat panaudojo seksualinę prievartą prieš kitą nepilnametę mergaitę. Savo dukros pusseserę. Ir net ne vieną kartą.
Tačiau drąsos pripažinti, kad yra iškrypėlis, vyras taip ir nesurado – kaip įmanydamas bandė kratytis kaltės, net pareiškė, jog mergaitė viską išsigalvoja ir nori jį išskirti su žmona, o jis esą buvęs griežtas tėvas, nes nepirkdavo visko, ko tik ši užsigeisdavo, taip pat nurodė, jog dukrai esą trūko dėmesio, todėl kalbėdama apie seksualinį smurtą pagaliau jo sulaukė...
„Juk ji buvo prisipažinusi, kad melavo, atsisakė savo parodymų, sakė, jog pavydėjo, nes aš esą labiau myliu jaunesnę jos sesutę, būnu piktas, neduodu pinigų“, – vyras taip pat aiškino, kad dukra palaikė pernelyg artimus ryšius su motina, teta, pussesere ir kitais giminaičiais, kurie mergaitei esą ir suformavo tokį „mąstymą“.
„Mąstymą“ apie patirtą seksualinę prievartą.
Bet pareigūnų surinkti įrodymai rodė ką kitka. Kai tyrėjai vyrą iš naujo apkaltino seksualiniais nusikaltimais, nuo jo pagaliau nutarė nusisukti ir sutuoktinė – moteris aiškino, kad jau dukra jai atleido, vis labiau garsiai kalba apie savo patirtus išgyvenimus.
Savo dukrą seksualiai prievartavęs vyras laisvę išvys tik po septynerių metų – tai žymiai mažesnė bausmė, nei sankcijoje numatytas vidurkis, bet ji yra pakankama, kad vyras apmąstytų savo elgesį, nusprendė baudžiamąją bylą išnagrinėję teisėjai. Jie taip pat nutarė, kad vyras savo dukrai privalės sumokėti 8 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimą, o kitai mergaitei – savo dukros pusseserei – 7 tūkst. Eur.
Prieš mažametę ir nepilnametę seksualiai smurtavusio vyro asmens duomenys negali būti skelbiami – taip būtų galima atpažinti nuo jo nukentėjusias mergaites. Dėl to Delfi.lt neskelbia ir duomenų, kokiame Lietuvos mieste tai įvyko, koks teismas nagrinėjo šią siaubingą baudžiamąją bylą ir kurio policijos komisariato pareigūnai buvo patikėję, kad mažametė išsigalvojo pasakojimą apie ne kartą patirtą seksualinę prievartą.
„Pirmas kartas, kai tėtis prie manęs lindo, buvo prieš dvejus metus – prisimenu, kad jau buvo vakaras, mama tada buvo darbe, aš jau ruošiausi eiti miegoti, kai tėtis pasiūlė ateiti į jo ir mamos kambarį pažaisti žaidimą, – nedrąsiai, bet taisyklingai dėliodama mintis pasakojo mažametė mergaitė. – Aš sutikau. Tada tėtis uždarė duris ir liepė nusirengti. Aš nusirengiau „maikę“ ir likau tik su „triusikais“...“
Mergaitė nesuprato, koks tai „žaidimas“. Net nenutuokė, kad tokių gali būti.
„Aš tylėjau, nes bijojau“, – mergaitė ne kartą pakartojo, kad tai, ką darė su ja tėtis, ji taip ir nesuprato, kūnas buvo net sustingęs iš baimės, o jai tuo metu „labai skaudėjo“.
„Po to jis liepė apie tai niekam nesakyti“, – pridūrė mergaitė.
„Antras kartas buvo dienos metu – tada, kai namuose nieko nebuvo ir aš grįžau iš lauko į tualetą, – siaubingą pasakojimą tęsė nukentėjusioji. – Tėtis vėl pasiūlė žaisti žaidimą, sakė, kad jeigu aš su juo pažaisiu žaidimą, gausiu 5 eurus. Tada supratau, koks tai bus žaidimas.“
Mergaitė nesipriešino – dar nebuvo sulaukusi tokių metų, kad suvoktų, jog gali prieštarauti, nesutikti.
Viskas pasikartojo. Ir vėl labai skaudėjo: „Man reikėdavo būti kaip „ropotojai“ – ant keturių ir nejudėti.“
„Kai viskas baigėsi, jis man liepė apsirengti, davė 5 eurus ir išleido į lauką“, – apklausos metu kalbėjo mažametė.
Bet tai nebuvo paskutinis kartas.
„Trečias kartas buvo taip pat tėvų miegamajame – tada aš sėdėjau ant lovos ir žaidžiau, kai atėjo tėtis ir nusirengė, – tęsė mergaitė. – Aš sakiau, kad nenoriu, bet tėtis vis tiek liepė tai daryti.“
Už tai, kad įvykdė tėvo reikalavimus, mergaitė buvo „apdovanota“: „Jis man liepė persirengti ir davė telefoną, leido pažaisti žaidimų – paprastai tai jis drausdavo.
Tie trys kartai kaip reikiant pakeitė mergaitės gyvenimą. Ji bijojo, kad kurią nors vieną dieną tėtis vėl ateis ir dar kartą paprašys „pažaisti žaidimą“.
„Aš jausdavausi šlykščiai... Tėtis ant lovos paklodavo rankšluostį“, – sakė ji.
Apie savo patirtą seksualinę prievartą ji pasakojo ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjui, šioje apklausoje dalyvavo ir psichologė, padėjusi mergaitei kuo paprasčiau išsakyti savo mintis, taip pat ją morališkai palaikydama. O bendrauti su psichologais jai teko ne kartą – jie turėjo įsitikinti, kad ši tikrai kalba tiesą. Ir tada vyko įvairūs žaidimai – mergaitė turėjo įgauti drąsos, kad papasakotų apie tai, ką patyrė.
Ir, kaip pažymėjo ilgai su ja bendravę specialistai, mergaitei iš tiesų atrodė, kad tai, ką su ja daro tėtis, yra žaidimas.
„Jis sakė – einam į kambarį žaisti žaidimo, – aš tikrai tuo metu galvojau, kad tai yra žaidimas“, – mergaitės žodžius citavo viena psichologė.
Anot jos, prievartai kartojantis, mergaitė ėmė tuo abejoti, nes jautė fizinį ir emocinį diskomfortą: „Man nelabai atrodė tai žaidimas, nes man skaudėjo, buvo šlykštu, kai jis mane liesdavo.“
Kilę stiprėjantys neigiami jausmai paskatino mergaitės atsiskleidimą – apie galimai patirtą seksualinę prievartą ji papasakojo savo mamai.
„Aš nusprendžiau mamai pasakyti, nes nebegalėjau to daryti, nes šlykščiai buvo ir biškį baisu“, – nelabai mokėdama nusakyti žodžiais, ką su darė tėtis, mažametė net tai pademonstravo...
Pasak psichologės, supratusi, kad tėtis su ja „žaidžia“ visai ne „žaidimus“, mergaitė labai pasikeitė, bet ilgą laiką tylėjo. O ir pasikalbėti apie tai nebuvo su kuo – kai nesupranti, kas vyksta, ir kalbėti nelabai yra apie ką.
Bet tada, kai surado drąsos, nutarė pasakyti mamai. Ilgai ruošėsi šiam pokalbiui – kartą, kai kartu važiavo pasisvečiuoti pas tetą, mergaitė mamai užsiminė, jog norės pasikalbėti. Ši, atrodo, į tai net neatkreipė dėmesio – vėliau, kai jau buvo tetos namuose, pasakė tai, ko motina net nenorėjo girdėti.
O juk kalbėdama ji siekė tik vieno – kad tėtis daugiau prie jos nelįstų. Nieko daugiau.
„Kai atvažiavome pas giminaitę, dukra mane pasikvietė į vonios patalpas ir pasakė, kad tėtis prie jos lindo, (...), ji sakė, kad tėtis taip darė du ar tris kartus mūsų miegamajame, kai manęs nebuvo namuose“, – vėliau pareigūnams prisipažino mažametės motina.
Anot jos, šį pokalbį girdėjo ir draugė, kurią mergaitė vadindavo teta.
„Tada jos buvo mano namuose, kai priėjusi mergaitė motinai pasakė, kad nori kai ką jai pasakyti, – prisiminė ji. – Ji dukrą nusivedė į vonios patalpą. Netrukus išgirdau, kaip mano draugė suriko: „Kas lindo? Tėtis?“. Nuėjau paklausyti, apie ką jos kalba, ir išgirdau, kaip mergaitė ėmė pasakoti, kad tėtis prie jos lenda. Tada mergaitė pradėjo verkti ir nuėjo į kambarį. Nuėjau prie jos pasikalbėti, bandžiau klausti, ji viską ir papasakojo, kaip tėtis prie jos lindo namuose.“
Kas po to dėjosi šeimos namuose, šiandien nepapasakos nei mergaitės motina, nei tėvas, tik aišku, kad jų sąžinę turėtų slėgti didelis kaltės jausmas – jie vertė mergaitę tylėti ir niekam apie patirtą skriaudą nepasakoti.
Pačiai išsigydyti tas negyjančias žaizdas.
„Tada, kai jau viską buvau papasakojusi mamai, tėtis, kai kartu važiavome pasiimti knygų į biblioteką, manęs prašė apie tai niekam nepasakoti, kadangi jis nenorėjo prarasti šeimos – aš jam pažadėjau apie tai niekam nesakyti“, – prisipažino mergaitė.
Ji taip pat atviravo, kad tuo metu ja tikėjo tik pusseserė – nepilnametė mergaitė, prieš kurią jos tėvas taip pat panaudojo seksualinę prievartą.
„Visi kiti mane vadino melage, todėl nutariau policijoje pasakyti, kad apšmeižiau tėtį“, – mažametė teigė, kad visiems žmonėms, kuriems buvo užsiminusi apie seksualinį smurtą, buvo priversta paneigti savo pasakojimą.
„Pasakiau, kad viską išsigalvojau, nes man atsibodo, jog visi klausinėjo apie tai, kas įvyko“, – sakė mergaitė.
Ji nesulaukė užuojautos net iš savo močiutės – ir ji vertė ją pasakyti, kad „nieko nebuvo“, esą tada viskas savaime išsispręs ir visi toliau „gyvens laimingai“.
„Manimi tikėjo tik pusseserė, – pakartojo ji. – Tikėjo, nes ji pati man pasakojo, kad ir jai panašiai buvo su mano tėčiu, jis irgi prie jos lindo.“
Sunku įsivaizduoti, kas tuo metu dėjosi mergaitės galvoje – atstumta ir niekam nereikalinga, o dar ir kalta, kad bando sugriauti „idealios šeimos“ gyvenimą. Ne dukra, o velnio išpera!
„Jaučiau, kad ir mama manimi netiki, taip pat ir teta, – man atrodė nesąžininga, kad aš kalbu tiesą, o tėtis – meluoja, o mama tiki juo, o ne manimi“, – sunkiai tramdydama emocijas kalbėjo mergaitė.
O šis tėtis labai bijojo pakliūti į kalėjimą – jis stengėsi užčiaupti visus, kuriems mergaitė buvo prasitarusi apie patirtą seksualinį smurtą. Jis net nuvažiavo pas savo sutuoktinės draugę ir šią vos ne ant kelių atsiklaupęs prašė policijai pasakyti, kad mergaitė meluoja.
„Taip, iš pradžių ir aš pati nelabai tikėjau mergaite, todėl, kai mane iškvietė į apklausą, tyrėjams ir pasakiau, kad tada, kai ji buvo mano namuose, nieko apie patirtą seksualinę prievartą nekalbėjo, nors iš tikrųjų viskas buvo priešingai“, – šiandien dėl savo elgesio atgailavo moteris.
„Aš labai išsigandau, dukra nepatikėjau, nes gyvenau su žmogumi, su kuriuo negalėčiau tikėtis tokių veiksmų“, – dėl to, kad patikėjo sutuoktiniu, o ne dukra, ėmė atgailauti ir mergaitės motina. Tik ji, deja, puikiai suprato, kokiam purve murkdosi jos artimiausi žmonės – dukra, kai grįžo iš bibliotekos, kurioje buvo su tėvu, šiai prisipažino, jog gailisi, kad prabilo ir pažadėjo viską paneigti.
„Tėtis liepė man nieko nepasakoti, nes jis nenori prarasti šeimos“, – mergaitės žodžius citavo motina, kuri iš karto nesuprato, apie ką dukra kalba.
„Apie tai aš jau esu tau pasakojusi“, – atsakė jai mažametė.
Tada, kai policija jau buvo atnaujinusi ikiteisminį tyrimą ir slapta klausėsi mergaitės artimųjų pokalbių, vienas slapta įrašytas jos motinos ir draugės pašnekesys pareigūnams atskleidė, jog vis dėlto mažametė nemeluoja.
Draugė: – „Aš einu už teisybę, nei už tavo vyrą, nei už mergaitę. Prie ko čia aš turiu į tavo vyro pusę stot? Man mergaitė pati balkone sakė, kad (...) labai daug... (...) Aš jos klausiau, atėjau į balkoną, kad niekas negirdėtų, ir sakau: „Pasakyk, saulute, kaip viskas įvyko?“. O ji: „Teta, aš pasakiau nuo dūšios. Mane... Taip, virš dvejų metų. Paskutinis kartas buvo, kai jūs išvažiavote į Šventąją. Tada paklausiau, ar tu tikrai nemeluoji, o ji atsakė: „Tikrai, teta, nemeluoju, taip buvo.“ Ir nurodė, kad jai skaudėjo.“
Moterys apie tai kalbėjosi ne kartą. Kito pokalbio metu daug reikšmės suteikė mergaitės motinos žodžiai draugei.
Motina: – Bandžiau dukrą vakar prigaut, kad, ta prasme, kameros buvo sudėtos, kad aš nunešiau viską į policiją, man parodė tas kameras ir kad nieko nebuvo. Kaip jinai, žinok, pradėjo verkti, kaip jinai ten „aš sakau teisybę, tos kameros nieko nematė“. Aš jai sakiau, kad su tavim gražiai šneku, o ji pradėjo iš karto į ašaras: „Aš sakau teisybę, kad tu manim netiki“. Tada jai pasakiau, kad, kaip aš galiu tavim, vaikeli, patikėti, kai tu šitaip prisimelavus, o jinai: „Aš teisybę tau sakiau, tu netiki manim, netiki manim.“. Tada jos klausiau, gal tave kas primokino, tik bijai pasakyti?, o ji: „Ne, manęs niekas neprimokino“. Sakau, ar tikrai neprimokino, o jinai sako: „Tikrai neprimokino manęs“.
Šio pokalbio metu mergaitės motina taip pat išsidavė, kad vis tiek netiki dukra ir visais būdais stengiasi įrodyti, jog ši meluoja.
„Tai va, žiūrėsim, kaip čia bus, nežinau, kaip kitaip ją dar prigaut, kaip ją kitaip gąsdinti“, – pareigūnai užfiksavo savo draugei pasakytus motinos žodžius.
Tuo metu šeimos namuose tvyro tikra įtampa, kaip tik tuo metu iš užsienio trumpam buvo grįžusi mergaitės teta, kuri kartą, kai mergaitė grįžo iš mokyklos, norėjo iš pirmų lūpų išgirsti, ar tikrai, ką jos mama kalba pašnibždomis, yra tiesa.
„Mačiau, kad ji yra labai nuliūdusi, todėl nutariau tiesiai šviesiai paklausti – ji man viską papasakojo, ką tėtis su ja darydavo, – policijoje prisipažino mažametės teta. – Tada paklausiau, kodėl ji apie tai anksčiau nesakė, o mergaitė buvo labai suglumusi: „Tai buvo žaidimas – man taip sakė tėtis, taip pat ir dėl to, jog bijojau“. Mačiau, kad mergaitė labai blogai jaučiasi, kalbėdama ji verkė.“
Kad mergaitę artimiausi šeimos nariai, taip pat ir prieš ją seksualiai smurtavęs tėvas, bandė paveikti ir visiems laikams nutildyti, patvirtino ir ekspertai, bendravę su mergaite. Anot jų, būtent todėl mažametė išsižadėjo savo pirmojo liudijimo ir ėmė neigti tai, ką buvo pasakojusi. Bet tada, kai buvo uždaryta į globos namus, ji pasijuto atstumta, palikta ir niekam nereikalinga – mergaitė grįžo prie pirminių nurodytų aplinkybių apie patirtą seksualinę prievartą ir šios pozicijos laikėsi toliau.
Mergaitės tėvą nuteisę teisėjai pažymėjo, kad taip ir nebuvo nustatytos priežastys, dėl kurių mažametės parodymai nebūtų paremti jos realia patirtimi, taip pat nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima jais tikėtis ar remtis, o pasakojimas, atitinkamai jos amžiui ir pažintiniams gebėjimams, yra nuoseklus, išsamus ir vaizdingas detalėmis.
„Įvykių metu mergaitė dėl savo amžiaus ir menkos gyvenimiškos patirties nesuprato ir vis dar nesuvokia su ja galimai atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl negalėjo jiems adekvačiai priešintis“, – teismo teigimu, gebėjimą adekvačiai priešintis tėvui sunkino ir tai, jog jis yra šeimos narys – suaugęs asmuo, nuo kurio mergaitė buvo priklausoma.
„Mergaitė negalėtų savarankiškai išsigalvoti byloje nagrinėjamų įvykių, nepajėgdama suprasti seksualinio pobūdžio veiksmų esmės, o duomenų, kad kiti asmenys būtų darę jai poveikį išgalvoti seksualinę prievartą, negauta – net jei tiriamoji būtų anksčiau mačiusi seksualinio pobūdžio vaizdų (per televizorių ar telefone), ji nepajėgtų panaudoti jų turinio, siekdama apkaltinti kitą asmenį ją seksualiai prievartaujant, kadangi ji nesupranta tokių veiksmų esmės (nei kas tai yra, nei ką tai reiškia tiek aukai, tiek smurtautojui)“, – nurodė teismas.
Apkaltinamaje nuosprendyje taip pat pabrėžiama, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose paprastai seksualinės prievartos liudytojų nebūna.
„Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai, – nurodė teismas. – Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus.“
Ir mergaitės liudijimas nebuvo suabsoliutintas – byloje buvo pernelyg daug duomenų, kurie patvirtina jos tėvo kaltę, be to, psichologės nurodė, jog joms nekilo įtarimų, kad mergaitė galėjo būti išmokusi, ką sakyti, kadangi į užduotus klausimus atsakydavo nuosekliai, detaliai, vienodai.
„Nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo, kaip seksualinis prievartavimas, padarymu mergaitė tėvo melagingai apkaltinti negalėjo“, – pabrėžė teismas.
Šioje byloje nukentėjusiąja buvo pripažinta dar viena mergaitė – mažametės pusseserė. Paaiškėjo, kad vyras savo automobilyje su draugu nugirdė dvi nepilnametes mergaites – prieš vieną jų seksualiai smurtavo mažametės tėvas, o prieš kitą – šio bičiulis.
Mergaitės sakė, kad vyrai vertė jas vertė vartoti alkoholinius gėrimus.
„Mes atsisakėme, bet jie pradėjo grasinti, galop mums pasakė, kad jeigu mes negersime, tai jie mus išveš į mišką, padarys avariją ir mes visi mirsime, taip pat sakė, jog mus išprievartaus, – kalbėjo viena mergaičių. – Iš pradžių buvo juokinga, bet po to supratome, jog jie nejuokauja, nes tas vyras tai pasakė rimtu veidu, o ir automobilio galinės durelės buvo užrakintos. Tada mes išsigandome ir išgėrėme jau pusę nugerto butelio. Mačiau, kad mano draugė po to buvo apsvaigusi, o aš kai išgėriau, man buvo bloga, norėjau kuo greičiau eiti namo.“
Bet nė vienai jų nebuvo paprasta atsikratyti į tėvus tinkančių vyrų draugijos – šie nutarė pasinaudoti jaunais kūnais. O tas, kuris prievartavo savo dukrą, prieš nepilnametę mergaitę seksualinę prievartą panaudojo ne tik tąkart, bet ir po kelių dienų, nes tada ji gyveno tuose pačiuose namuose. Už tai vyras nepilnametei atsilygino – nupirko elektroninių cigarečių skysčio.
