aA
Vatikanui lietuviai – ir Jurgis Matulaitis, ir ypač Teofilis Matulionis – dažnai buvo žmonės-tiltai santykiuose su Rusija, portalui LRT.lt sako Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Pasak pašnekovo, Lietuvoje popiežius jausis kaip namie, nes augant socialinei atskirčiai, nelygybei ir skurdui, „virstame Lotynų Amerika – į tai jis mums durs kaip pirštu į akį“. O meno ir bažnyčios istorikė, diplomatė Irena Vaišvilaitė pastebi, kad popiežius Pranciškus akcentuoja paribius – ir valstybes, su kuriomis nesiskaitoma, ir įšaldytus, pamirštus konfliktus – nuo Kongo iki Ukrainos. „Ar būdami ES nariais galime ir save laikyti tokiu paribiu – klausimas mums patiems“, – sako ji.
Vladimiras Putinas
© AP / Scanpix

Popiežiaus vizitas

Buvusi Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino, o dabar – prie UNESCO I. Vaišvilaitė sako, kad popiežiaus vizitai dažniausiai yra ganytojiški, jis pirmiausia atvyksta pas tikinčiuosius. Tačiau individualiuose susitikimuose su valstybių vadovais aptariami ir tarptautinės politikos klausimai.

I. Vaišvilaitė nespėlioja, apie ką bus kalbama už uždarų durų šeštadienį, kai popiežius užsuks mandagumo vizito į prezidentūrą. Tačiau primena, kad popiežius Pranciškus ir prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pažįstami – jie jau buvo susitikę penkis kartus – ne tik daugiašaliuose renginiuose, bet ir prezidentei lankantis Vatikane su valstybiniu vizitu. Vizitų į Vatikaną vyksta ir Lietuvos premjerai.

Po tokių susitikimų platinamuose pranešimuose spaudai galima matyti, kokius klausimus Lietuvos politikai aptaria su Šventuoju Sostu. Popiežius akcentuoja Europos vienybę ir pamatines vertybes: taiką, žmogaus teises ir orumą, dialogo tarp skirtingų religijų stiprinimą. Aptariami migracijos, aplinkosaugos iššūkiai ir, žinoma, grėsmės regiono ir visos Europos saugumui, padėtis Ukrainoje. Popiežius Pranciškus ne kartą yra pareiškęs, kad smerkia „brolžudišką“ karą Ukrainos Rytuose, ragina sustabdyti tarptautinės teisės pažeidimus, prisidėti prie humanitarinės pagalbos Ukrainai.

Ž. Pavilionis, apsigynęs disertaciją apie Šventojo Sosto Europos politiką, portalui LRT.lt sako, jog vien tai, kad dar santykinai neseniai išrinktas popiežiumi Pranciškus atsižvelgė į mūsų norą ir sutiko atvažiuoti į Lietuvą, yra svarbi žinia. Pasak pašnekovo, vargu, ar tai nulėmė vien apvalios datos – vizitas rodo, kad popiežius supranta regiono situaciją ir išskirtinę Lietuvos vietą jame. Ž. Pavilionio nuomone, apsilankęs Lietuvoje, popiežius Pranciškus geriau pajus ir visą mūsų regioną, susitikimuose su juo ir pamaldose dalyvaus ir tikintieji iš Baltarusijos, Rusijos bei kitų kaimyninių valstybių.

Didžiausių problemų jokia valstybė neišspręs viena

I. Vaišvilaitė pastebi, kad kartais sakoma, jog popiežius Pranciškus nedaug keliauja po Europos valstybes, ir tai yra tiesa. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad Šventasis Sostas savo užsienio politiką daugiausia įgyvendina per daugiašalius formatus, tarptautines organizacijas, kurių daugelyje dalyvauja stebėtojo teisėmis (pvz., JTO ar ES) arba kaip visavertė valstybė narė (pvz., UNESCO Pasaulio paveldo konvencijoje).

Ambasadorė aiškina: popiežiaus Pranciškaus ir jo diplomatinės tarnybos nuomone, didžiausių pasaulio problemų nė viena valstybė negali išspręsti viena. Atsakas į tokius iššūkius, kaip tarptautiniai nusikaltimų tinklai, prekyba žmonėmis, migracija, gali būti tik bendras: pirmiausia valstybės turi kalbėtis, sudaryti tarptautinius susitarimus, nustatyti tarptautinius standartus.

I. Vaišvilaitė atkreipia dėmesį, kad svarbiausia Šventojo Sosto misija – taika pasaulyje. Todėl Vatikanas aktyviai įsitraukia į diskusijas bei iniciatyvas dėl ginklų ribojimo, pastaruoju metu labai aiškiai grįžta prie branduolinio nusiginklavimo temos, kuri svarbi, nors ir gali atrodyti utopinė.

Ž. Pavilionis pabrėžia, kad popiežiai vykdo vadinamąją metapolitiką, kuri yra aukščiau kasdienės politikos. Tai šimtmečių, jei ne tūkstantmečių politika, turinti labai gilias šaknis ir žiūrinti labai toli į priekį – dėl to kartais mums, iš trumpalaikės, kasdienybės perspektyvos, net sunkiai suvokiama.

Pasak jo, paprastai skirtingų popiežių vykdoma užsienio politika per daug nesiskiria, nes remiasi amžinosiomis vertybėmis: žmogaus orumu, bendruoju gėriu, solidarumu. Popiežiai stengiasi pasaulį keisti nuo mažų dalykų.

Svarbiausi dalykai akimis nematomi?

Pasak I. Vaišvilaitės, jeigu tik gali ir yra kviečiamas, žinoma, popiežius Pranciškus stengiasi prisidėti ir prie vietinių, dvišalių konfliktų sprendimo.

Vienas geriausiai žinomų pastarojo meto pavyzdžių – pagalba atnaujinant JAV ir Kubos diplomatinius santykius. Vatikano pastangos gerinti žmogaus teisių padėtį Kuboje buvo žinomos jau seniai. Bet praėjus vos kelioms valandoms po to, kai 2014 m. gruodį Raulis Castro ir Barackas Obama pasirašė susitarimą dėl santykių normalizavimo ir (tuomet dar tik galimo) embargo nutraukimo, Vakarų spaudoje pasipylė pranešimai ir apie tai, kad popiežius Pranciškus Vatikane tarpininkavo slaptoms Havanos ir Vašingtono atstovų deryboms. Netrukus ir Šventasis Sostas oficialiai patvirtino, jog „suteikė moderatoriaus paslaugas, kad palengvintų konstruktyvų dialogą delikačiais klausimais, randant abiem pusėms priimtinus sprendimus“.

Vaišvilaitė sako, kad kilęs iš Lotynų Amerikos popiežius Pranciškus puikiai žinojo, kaip šis žemynas susiskaldęs ir kokį vaidmenį jo politikoje atlieka Kuba. Todėl mėginimas nutraukti šalies izoliaciją, ją integruoti, Vatikano akimis, buvo vienas iš būdų mažinti įtampas visame subkontinente.

Ne visi Vatikano bandymai tarpininkauti sprendžiant konfliktus būna sėkmingi. I. Vaišvilaitė primena, kad Vatikanas per savo nunciatūrą ir kartu su kitomis ispanakalbėmis valstybėmis bandė tarpininkauti vyriausybės ir opozicijos dialogui Venesueloje, bet, nepaisant didelių pastangų, atrodo, nepavyko.

Visgi, pasak I. Vaišvilaitės, būtina prisiminti, kad Vatikanas – tai ne vien popiežius. Jo vizitai ar pasisakymai labiausiai matomi, tačiau daugeliu užsienio politikos klausimų pontifikas veikia per savo diplomatinę tarnybą. Pavyzdžiui, nors pats popiežius Pranciškus nėra lankęsis Baltarusijoje, politinius kalinius šioje šalyje lanko jo nuncijus (pasaulietine kalba – ambasadorius) Minske.

Ambasadorė pabrėžia: dažnai, ypač jautriausiais klausimais, diplomatija veikia neviešai. „Popiežius nėra politikas, kuriam reikia rinkėjų paramos ar kažkokios reklamos. Yra dalykų, kurie geriau daromi viešai neapsiskelbiant, ką darai, o paprasčiausiai darant – jis turi tą laisvę“, – atkreipia dėmesį I. Vaišvilaitė.

Ar popiežius atsimena Ukrainą?

Ž. Pavilionis mano, kad Vatikanas galėtų aktyviau dalyvauti Ukrainos reikaluose. Jo nuomone, ukrainiečiai prisimena, kaip Jonas Paulius II visą savo energiją skyrė sienų įveikimui ir Europos suvienijimui, ir pasigenda aktyvesnio popiežiaus Pranciškaus įsitraukimo. Tačiau pašnekovas tikisi, kad galbūt Vilniuje pavyks jį įtikinti – Ž. Pavilionio nuomone, prezidentė ir aukščiausio rango pareigūnai su popiežiumi Pranciškumi daug kalbės apie Rytų frontą.

Pasak Ž. Pavilionio, Vatikano parama būtų svarbi ir Ukrainos bažnyčios vienijimosi bei autokefalijos klausimu, tačiau kol kas jos, bent jau aktyvesnės ar viešesnės, pasigendama. „Matyt, Vatikanui nesinori pernelyg susipriešinti su Rusija, kuri labai jautriai reaguoja į Ukrainos stačiatikių nepriklausomybės siekį. Šventojo Sosto parama Ukrainai šiuo klausimu galėtų trukdyti ilgalaikiam Vatikano siekiui pačią Rusiją nukreipti Europos keliu“, – pastebi Ž. Pavilionis.

O I. Vaišvilaitės nuomone, popiežius Pranciškus išnaudoja savo moralinį autoritetą ir tarptautinę įtaką, remdamas Ukrainą. Ji neabejoja, kad, palaikydami santykius ir su Ukraina, ir su Rusija, popiežius ir jo diplomatinė tarnyba nuolat kalba apie padėtį Ukrainoje, apeliuodami ir į gerą valią, ir į tarptautinius susitarimus, siekdami susitarti. Kiek vaisingai – jau kitas klausimas.

Pasak I. Vaišvilaitės, aiškiausia Šventojo Sosto užsienio politikos prioritetų indikacija – popiežiaus didžiosios šventinės kalbos Urbi et Orbi Romos miestui ir pasauliui. Jose pontifikas visada įvardija konfliktus, kurie jam kelia didžiausią susirūpinimą. Ambasadorė primena, kad nuo pat 2014 m. popiežius Pranciškus mini Ukrainą kiekviename tokiame pasisakyme. „Tai yra vieša deklaracija – viešesnės nebebūna“, – sako ji ir priduria, kad tokiose kalbose įvardijus klausimus popiežius ir jo atstovai visuomet kelia dvišaliuose formatuose.

Lietuvai pažįstami metodai

Popiežiai neretai kritikuojami už kontaktus su diktatoriais, kad ir Baltarusijos, Rusijos ar Kubos vadovais. Ž. Pavilionis primena, kad popiežius dar vadinamas pontifiku – išvertus iš lotynų kalbos, „tiltų statytoju“. Vienas iš Vatikano metapolitikos tikslų – sutaikyti visus krikščionis, tiesti tiltus į kitas konfesijas ar net kitas religijas.

Tai vadinama ekumenine politika, kuri ypač sustiprėjo po Antrojo Vatikano susirinkimo 1962–1965 m. Ž. Pavilionio nuomone, ji Lietuvai seniai pažįstama: „Mūsų kunigaikščiai tai darė, mes seniai tuos tiltus tiesiame“, – sako Ž. Pavilionis. Jis primena, kad ATR valdovai įkūrė unitų – Ukrainos graikų katalikų – bažnyčią būtent mėgindami suvienyti katalikus ir stačiatikius.

Pasak Ž. Pavilionio, kad ir kas dabar valdytų, tarkime, Kubą, popiežius tiki ir tuo, kad krikščioniškas pasaulis gali susivienyti. Ilguoju laikotarpiu Vatikanas bando daryti viską, kad ir Rusiją paverstų iš tiesų krikščioniška valstybe, kokia dabar ji, Ž. Pavilionio įsitikinimu, nėra: tikrieji krikščionys nekelia ginklo prieš artimą.

Aišku, dabar, matant Kremliaus veiksmus, sunku įžvelgti tokią galimybę. „Tačiau žiūrint šimtą metų į priekį, kodėl netikėti, kad galime veikti kartu?“ – klausia Ž. Pavilionis. Štai Vilnius jau tapo traukos centru rusų disidentams, kurie mąsto apie savo šalies ateitį Europoje, išugdėme „3000 baltarusiškų sielų su europietiškais diplomais“, kodėl neinvestavus į tokius žmones?

Ž. Pavilionio nuomone, investicija į žmones ir yra didžioji geopolitika. Jis primena, kad ir Jonas Paulius II savo revoliuciją pradėjo investuodamas į žmogaus orumą. Vėliau ir jis, ir tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas suprato, kad tai ir yra sovietų Achilo kulnas: jei investuosi į žmogaus stiprybę ir dvasią, jis sukils prieš žudantį ir naikinantį režimą. Diplomato nuomone, tą patį daro ir popiežius Pranciškus, tik labiausiai pabrėždamas skurdą.

Beje, Ž. Pavilionis primena, kad santykiuose su Rusija Vatikano diplomatija dažniausiai remdavosi lietuviais, kurie šiame regione irgi yra savotiški žmonės-tiltai. Ir J. Matulaičio, ir ypač palaimintojo T. Matulionio misija buvo susijusi su savotišku Rusijos „atvertimu“.

Įtaką supranta net V. Putinas

Tačiau kodėl nekatalikiškos šalies nedemokratiniams vadovams turėtų rūpėti, ką jiems nori pasakyti popiežius ar jo vietininkai?

I. Vaišvilaitė primena, kad popiežius yra ne tik formali katalikų bažnyčios galva. Popiežius – autoritetas 1,3 mlrd. pasaulio katalikų, o jie – svarbiausia paties popiežiaus autoriteto tarptautinėje politikoje dedamoji. „Kas tas Vatikanas – pusė Lazdynų mikrorajono? Bet iš tiesų tai – daugiau nei milijardas krikščionių, tad popiežiaus įtaka pasaulio politikoje yra milžiniška“, – sutinka ir Ž. Pavilionis.

Pasak jo, net ir V. Putinas supranta, kad popiežius – dvasinis vadovas žmonėms, į kurių širdis ir jis pats beldžiasi kiekvieną dieną. Popiežius socialiai orientuotas, matomas net socialiniuose tinkluose ir populiarus ne tik tarp katalikų. Be to, „susitikęs ar kalbėdamas su vieninteliu žmogumi, popiežiumi, kalbi su didžiuliu Vakarų, transatlantinio, o dabar vis daugiau – ir Afrikos bei Azijos pasauliais“.

I. Vaišvilaitė pritaria, kad popiežiaus vaidmuo svarbus net ten, kur katalikų bažnyčia nėra stipri. Daugybė valstybių palaiko santykius su Šventuoju Sostu net ir neturėdamos arba turėdamos visiškai mažas katalikų bendruomenes, tarp tokių – nemažai islamo valstybių, nekalbant apie protestantiškas.

Žiūrėti į pasaulį kito akimis

I. Vaišvilaitė atkreipia dėmesį, kad Jonas Paulius II akcentuodavo tautiškumą (ne nacionalizmą), kaip pašaukimą ir kartu atsakomybę savo tautai ir bendruomenei. Žinoma, tam nemažai įtakos turėjo ir jo gimtosios Lenkijos bei Rytų Europos istorinė patirtis.

O popiežius Pranciškus kalba apie paribius. Jis ateina iš kitos tautinės ir tapatybinės tikrovės – Lotynų Amerikos, kurioje labai stiprus kolonijinis palikimas, visuomenė nebuvo lygiateisė, valstybės – socialiai susisluoksniavusios.

Apie Lietuvą irgi esame įpratę kalbėti kaip apie paribį, kuriame susitinka Rytai ir Vakarai, katalikybė ir stačiatikybė, dabar dar – ir ES, NATO bei tai, kas yra už jų. Bet, pasak I. Vaišvilaitės, popiežius Pranciškus supranta paribius ne kaip pasienius, o kaip tai, kas laikoma nereikšmingu, nurašoma, „kaip automatiškai suglamžomas ir išmetamas senas kvitas ar kitas bereikšmis popierėlis“. Taip mes elgiamės su žmonėmis, socialinėmis ir etninėmis grupėmis, tais, kuriuos laikome problemomis.

Popiežius Pranciškus sako, kad ir pasaulinėje politikoje yra tokių paribių – lengvai nustumiamų grupių ar valstybių, su kuriomis nesiskaitoma, kurioms sakoma „pakentėkite“, nes pasaulio politikoje jos nereikšmingos. Paribių pavyzdys yra ir įšaldyti, užmiršti konfliktai, kuriais susidomima pusmečiui ar metams, o paskui nebekalbama, nors jie ir lieka neišspręsti. „Ką jūs žinote, kas vyksta Konge, Zimbabvėje, Burundyje, Nikaragvoje?“ – beria pavyzdžius I. Vaišvilaitė ir pastebi, kad ir apie tai, kas vyksta Ukrainoje, žino ne visi, net ir Europoje.

Ar būdami ES nariai galime ir save laikyti paribiu, popiežiaus Pranciškaus vartojama prasme, anot I. Vaišvilaites, – klausimas mums patiems. Tačiau ambasadorė pastebi, kad paribių pilna pačioje Lietuvoje. Pasak jos, Šventasis Tėvas tikriausiai norėtų, kad pagalvotume, ką patys išstumiame į paribius savo artimoje aplinkoje ir visuomenėse. Tai krikščioniškoji antropologija – žiūrėti į pasaulį kito akimis.

Panašiai, tik aštriau, kalba ir Ž. Pavilionis. Jo nuomone, popiežiaus Pranciškaus žinutė Lietuvai „nebus tokia geopolitiška“ kaip ta, kurią popiežiui galbūt siųs Lietuvos politikai. „Manau, jis mums kaip pirštu į akį durs į socialinę atskirtį ir nelygybę“, – pranašauja Ž. Pavilionis. Gali būti, kad popiežius kalbės ir apie pabėgėlius – kita tema, kuri nėra labai populiari Lietuvoje.

„Popiežius čia jausis kaip namie, nes mes virstame Lotynų Amerika“, – perspėja Ž. Pavilionis, patikslindamas, kad turi omenyje Lietuvoje didėjančią socialinę atskirtį, nelygybę ir skurdą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ūkio ministras apie maisto kuponus: nežinau, iš kur atsiranda tokios idėjos (164)

Ar kainų mažinimą pagrindiniu tikslu išsikėlusi vyriausybė savęs neįvarė į kampą? „ Delfi...

Panevėžį drebina kūdikio netektis: po ligoninės išvadų – neįtikimos ir šokiruojančios detalės (57)

Kūdikio Respublikinėje Panevėžio ligoninėje spalį netekusios Ilonos iš mažo miestelio...

Orai: naktys darysis vis šaltesnės (1)

Labai norėtųsi, kad reiškiniai atmosferoje pasikeistų ir savaitgalio orų prognozė...

Į Maroką sugrįžti nenorėtų: vietiniai dedasi šventais, o išdarinėja velniai žino ką (71)

Manau, visi nors kažką girdėję apie Marakešą žino tą chrestomatinę situaciją, kai žioplam...

Moters gyvenimas priminė košmarą: kai tokie artimieji, tai ir priešų nereikia (5)

Vieni vaikystę prisimena su nostalgija, kiti – su baime. Šiurpia istorija pasidalinusią Aušrą...

Nuo likimo nepabėgęs Adomaitis: žinojome, kad bus problemų (40)

Vienas geresnių sezono rungtynių sužaidęs Vilniaus „Rytas“ atitinkamos satisfakcijos negavo...

Kinija demonstruoja savo paslaptingąjį „J-20“ (101)

Kinijos karinės oro pajėgos Žuhajuje vykusioje tarptautinėje aviacijos parodoje pademonstravo savo...

Vilniaus naktinių klubų gražuolės turi savo taisykles: geria kavą, prašo vaikinų palydos ir maskuojasi juodai (60)

Ne paslaptis, kad naktiniai klubai – kaip atskiras pasaulis. Tai, kas juose vyksta po vidurnakčio,...

Kalėjimų sistemoje bręsta naujas skandalas (66)

Skandalas Kauno tardymo izoliatoriuje. Nukentėjusysis tvirtina, kad prieš pat teismo posėdį į...

Iš emigracijos grįžusi lietuvė ir toliau renkasi mokėti mokesčius Britanijai (236)

Laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje (ES) leidžia per savo karjeros metus lengvai...