Nereikia net karo: atvykus į išsvajotąją Vokietiją apima siaubas

„Refugees welcome“ (Pabėgėliai laukiami) – skelbia iškabinti transparantai prie įvažiavimo į migrantų palapinių miestelį Diuseldorfo pakraštyje. Teritorija aptverta, prie įėjimo stovi apsaugininkai, užrašas perspėja, kad pašaliniams įeiti draudžiama.

DELFI atvyko į Vokietijos Šiaurės Reino-Vesffalijos sostinės Eller rajoną. Šaulių aikštėje, priešais ginklo mylėtojų draugijos patalpas pastatytos 4 didelės palapinės. Laukiant sutarto susitikimo su Vokietijos Raudonojo kryžiaus Diuseldorfo skyriaus darbo su žiniasklaida koordinatoriumi Herbertu Spiesu, yra laiko apsižvalgyti.

Už tvoros, prie palapinių lūkuriuoja žmonės – tiek pavieniai, tiek grupelėmis. Vieni įsikniaubę į išmaniuosius telefonus, kiti šnekučiuojasi, rūko. Vyrų – daugiau nei moterų. Tarp jų zuja vaikai – važinėjasi dviračiais, pramogauja laikinai įrengtoje žaidimų aikštelėje.

Smalsios mergaitės ir stalo futbolas

Į tarp judrios gatvės ir geležinkelio bėgių esančios aikštės teritoriją atvažiuoja keli automobiliai, žmonės kalbasi su apsauga, sako, kad atvežė daiktų. Moteris su paaugle dukra rodo, kad turi kelis maišus drabužių, žaislų, tačiau jų į teritoriją neįleidžia. Galiausiai iš už tvoros išeina dvi 10-12 metų mergaitės. Joms moteris paduoda žaislus, ištraukia kelnes – viena mergaitė rodo, kad jai jos tiks ir pasiima jas, kitai atitenka pirštinės. Gestais pirmoji mergaitė rodo, kad norėtų kepurės, bet kepurės maiše nėra. Keli žodžiai anglų kalba, šypsenos, patapšnojimas per petį. Trumpas susitikimas baigėsi.

Kitas vokietis sutaria su apsauga ir pasikvietęs jaunus migrantus nusiveda juos prie automobilio. Iš jo ištraukiamas stalo futbolas, kuris nunešamas į palapinę.

Kol stebiu šią dovanos priėmimo mizansceną prie manęs prieina tos pačios dvi mergaitės, kurios ką tik gavo dovanų. „Hello“, – pasisveikina drąsesnioji. Angliškai pasisveikinu ir aš, klausiu iš kur jos atvyko. Atsakymas man neaiškus, pasitikslinu ar iš Irako, nes lyg ir nugirdau šią informaciją iš jas apdovanojusios vokietės. Tačiau mergaitės anglų kalbos žinios ribotos, išsiaiškinti iki galo nepavyksta. Kai pasakau, kad aš esu žurnalistė iš Lietuvos, jos abi tik išpučia akis, o kuklesnė įkalba pašnibždomis grįžti už užtvaro.

Gultas palapinėje ar viešbučio lova – loterija

Tada pasirodo Raudonojo kryžiaus emblema pažymėtu megztiniu vilkintis H. Spiesas. Atsiprašo, kad šiek tiek vėluoja – reikalų dėl pabėgėlių iki kaklo, telefonas dažnai skamba ir viso mūsų beveik pustrečios valandos trukusio susitikimo metu. H. Spiesas dirba su pabėgėliais nuo vasario, kuomet tapo akivaizdu, jog migrantų šalyje tik daugės. Tada buvo sukurtas specialus etatas komunikacijai pabėgėlių klausimais.

Akivaizdu, kad H. Spiesas šioje nuo rugsėjo pradžios veikiančioje laikinoje prieglaudoje lankosi neretai: apsauga pasisveikina neformaliai, kai kurie migrantai paduoda ranką, apsikeičia vienu kitu žodžiu – tai ne pirmas susitikimas, kai kurių istorijas jis jau žino. Tačiau visų pažinti neįmanoma – žmonių čia gyvena 200-300. Skaičius nuolat kinta. Vieni išvyksta, kiti atvyksta. Eller palapinių miestelis – laikina stotelė. DELFI apsilankymo dieną čia gyveno 244 žmonės.

Diuseldorfe tokių identiškų laikinų palapinių miestelių yra dar keli. Taip pat dalis migrantų apsistoja sporto salėse, mokyklose. Kam labiau pasiseka – apsigyvena bažnyčioms priklausančių patalpų kambariuose ar netgi viešbučiuose. Tačiau visa tai yra loterija – pasirinkimo pabėgėlis neturi.

„Yra sukurta bendra duomenų bazė, aktualiu metu matome, kur atsilaisvina 1, 10 ar 100 lovų. Kai pabėgėliai specialiais traukiniais iš Vokietijos pietų pasiekia Diuseldorfo arba Kelno/Bonos oro uostus, ten jie paskirstomi būtent pagal laisvas priėmimo vietas. Negali pasirinkti, nei į kokį miestą, gyvenvietę vykti, nei reikalauti viešbučio. Kartais netyčia nutinka net tokių kuriozų, kad atskiriamos šeimos. Tačiau taip nutinka netyčia, jei oro uosto priėmimo punkte vyras ar moteris atsiskiria nuo šeimos, pavyzdžiui, elementariai dėl to, kad nueina į tualetą. Kiti juda su srautu, jei nėra mokančių bendros kalbos, negali paaiškinti savanoriams kas nutiko ir išvyksta be artimojo toliau,“ – pasakoja H. Spiesas.

Nužudyto sūnelio nuotrauka, ašaros ir padėkos

Mums kalbantis pajuntame, kad patys tapome dėmesio traukos centru. Prie mūsų asmenukes darosi du jauni vyrai, nuo skalbimo mašinų atsitraukia ir dvi besišypsančios moterys. Jaunuoliai sako, kad yra iš Sirijos, bet tuo jų anglų kalbos žinios ir baigias. „Šiaip dažniausiai sirai šneka gerai angliškai, – pastebi H. Spiesas ir priduria, kad šiuo metu čia sirų mažai, prieš kelias dienas didelė grupė buvo perkelta į kitus pabėgėlių centrus.

Moterys, nors jų anglų kalba anaiptol neblizga, perima iniciatyvą. Sako, kad abi jos iš Irako. Viena ryši skarą, kita – ne. Paklausiu guvesniosios nedengtais plaukais, ar ji viena, ar su šeima. „3 babies, my 3 babies,“ – sako ji. Tiek pat rodo ir kita moteris. Abi turi po tris kūdikius? Pasirodo, kad angliškai „baby“ jos vadina visus savo jau paaugusius vaikus. Paklausus, ar gali parodyti, kaip čia gyvena, abi moterys nedvejodamos mus pavadina į svečius.

Koridoriumi, nuskubame prie sunumeruotų kabinų. Praskleidus užuolaidą patenkame į vieną patalpą, kurioje dvi dviaukštės lovos ir spinta. Čia gyvena skarotoji irakietė Rafida Abood. Iš lovų pakyla ir jos 11-ečiai dvyniai – Husseyinas ir Hassanas. Trečioji atžala – dukra Rukiey žaidžia kažkur su draugėmis. Paklausta apie vyrą, 40-etė motina pravirksta ir brėždama delnu po kaklu rodo, kad jos vyras buvo nužudytas Irake. Vyriausiasis sūnus – taip pat. Jei teisingai suprantame, iš Irako jos kelionė į Vokietiją truko 40 dienų. Moteris nori papasakoti daugiau, bet kalbos barjeras trukdo. „Dabar – gerai“, – galiausiai angliškai pasako ji ir priglaudžia savo dvynius nuotraukai.

Jos bičiulė irakietė Hanaa Salman jau timpčioja už rankovės – ragina, kad apžiūrėtume ir jos laikiną būstą. Norint patekti į jį reikia pereiti aštuonvietį vyrų kambarį, tuomet dar vienos šeimos kampelis ir tada jau patenkame į H. Salman šeimai skirtus kelis kvadratus. Dvi dviaukštės lovos, skirtos H. Salman, jos vyrui Talat ir dukroms – 13-etei Hwraa ir 6-etei Avean.

Moteris rodo dokumentus, jos šeima, skirtingai nei daug kitų migrantų, juos turi. 43-ejų moteris sako, kad spruko iš Bagdado, o už 4 žmonių kelionę ir pergabenimą valtimi iš Turkijos jie sumokėjo 12 tūkst. dolerių. Gestais ji rodo, kad nieko neturėjo, megztinis, kuriuo vilki – gautas čia iš labdaros. Bet dabar jau viskas gerai – visa šeima kartu? Pasirodo, kad ne – trečiasis „baby“, o tai yra keturiolikmetė dukra, pasiliko Turkijoje. „Skambina ir verkia, skambina ir verkia“, – sako moteris ir rodo paauglės nuotrauką išmaniajame telefone.

Ir tuo jos skausmas nesibaigia ir nesibaigs niekada – motina rodo 8-ečio berniuko nuotrauką ir pravirksta: „My baby. ISIS killed my baby... (Mano kūdikis. ISIS nužudė mano kūdikį)“ Bet vienas ašaras nutraukia kitos – į patalpą parlekia verkianti trylikametė dukra. Ji tikriausiai apsistumdė su kitais vaikais, rodo, kad gavo antausį. Motina apkabina dukrą, o aš bandau įkalbėti nebeverkti, o geriau nusišypsoti – bent jau nuotraukai. Triukas pavyksta.

H. Salman dar nori daug ką papasakoti, vis pabrėžia, kad vokiečiai labai geri. Maistas geras – rodo ant kėdžių maisto likučius lėkštėse, dar nepradarytus jogurtus. Traukia saldainius, kuriuos jiems padovanojo vokiečiai. „Jūs geras, jūsų žmonės geri“, – rodydama pirštu į H. Spiesą sako ji, bet priduria, kad gyvenimo sąlygos dabar nekokios. Patalpos perpildytos, miegant trūksta oro – sunkiu žiopčiojimu įkvepiant orą pavaizduoja ji. Dortmunde, kur buvo jų pirmoji apsistojimo vieta, buvo geriau.

Dieną naktį įjungta elektra, higienos trūkumas

Pamačius, kaip gyvena žmonės, ypatingų įtikinėjimų nebereikia. Mane nukrečia šiurpas vien nuo žinios, kad patalpose dieną naktį šviečia lempos – tokie saugumo reikalavimai.

„Darome, ką galime. Žmonės čia saugūs, pamaitinti“, – sako Raudonojo kryžiaus atstovas H. Spiesas. Tačiau jis sutinka, kad migrantams tokios gyvenimo sąlygos toli gražu neprimena siektos svajonės. „Kai kuriems iš jų žmonių kontrabanda užsiimantys asmenys primelavo, kad jie čia ras vos ne rojų, aukso kalnus – gaus butus ir automobilius. Nulupo nuo vargšų žmonių paskutinį kailį...“ – apgailestauja jis.

4 palapinės yra padalintos pagal funkcijas. Jose yra įrengti miegamieji, valgykla ir laisvalaikio praleidimo vieta, tualetai, dušai, skalbykla. Pagal nustatytus higienos reikalavimus, patalpose privalo būti bent vienas dušas dešimčiai žmonių.

„Higiena yra didžiulė problema, – pastebi H. Spiesas. Ne veltui visur iškabinėtos instrukcijos vokiečių, anglų, arabų kalbomis ir netgi su paveikslėliais. – Musulmoniškuose kraštuose jie nėra pratę prie sėdimų klozetų, stojasi ant klozeto, nuolat sulaužo dangčius. Atrodo, kalbame, aiškiname, bet galiausiai vis tiek – trukt už vadžių, vėl iš pradžių.“

Pabėgėliai turi susitvarkyti savo gyvenamas patalpas, o bendrojo naudojimo tvarko pasamdyta valymo bendrovė. Maistą, kuriame, gerbiant religinius įsitikinimus, nebūna kiaulienos ir jautienos patiekalų, taip pat tiekia užsakymą gavusi firma. Raudonojo Kryžiaus ir socialiniai darbuotojai dirba trimis 8 valandų pamainomis. Yra įrengtas priimamasis, kuriame nuolat budi darbuotojai, į kuriuos laikini gyventojai gali kreiptis.

Kišenpinigius išleidžia internetui

Kiekvienas migrantas yra aprūpinamas stogu virš galvos, lova, maistu, gauna higienos priemones, aprangą iš labdaros, nuolatinį viešojo transporto bilietą. Kas mėnesį suaugusiajam mokami ir vadinami kišenpinigiai – 120-125 eurai. Suma 5 eurais kažkodėl skiriasi priklausomai nuo to, ar atkeliauja iš Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės ar iš Diuseldorfo miesto kišenės. Taip pat vieniems išmokama dalimis kas savaitę, kitiems pervedama mėnesio išmoka į atidarytą banko sąskaitą.

„Su tais pinigais jie gali daryti, ką nori. Gali važiuoti į miesto centrą ir pramogauti, bet jie to nedaro. Didžioji dalis pinigų išleidžiama internetui. Belaidžio interneto čia nėra, žmonės turi naudotis mobiliuoju internetu. Taigi jie nuolat perka telekomunikacijų bendrovių papildymo korteles, bet interneto kiekis ten ribotas – jei su giminėmis nori pabendrauti „Skypu“, labai greitai išnaudojami limitai. Telekomunikacijų bendrovės galėtų prisidėti prie pagalbos ir padėti užtikrinti belaidį internetą“, – sako H. Spiesas.

Pašnekovas patvirtina, kad tikrai ne visiems pabėgėliams trūksta pinigų. Pasak jo, skurdesni atvykėliai yra iš Balkanų. Jie dažnai būna pardavę savo turtą ir pinigus sumokėję žmonių kontrabandininkams. Tuo tarpu sirai dažnai būna pinigus persivedę į sąskaitas. Vieno siro atvykėlio pirmas klausimas buvo, kur jis gali nusipirkti džinsus, labdaros jis atsisakė. „Atiduokite tiems, kam to labiau reikia“, – pabėgėlio žodžius perteikia H. Spiesas.

Pirmą dieną daug reikalų, paskui – varginantis laukimas

Šnekučiuojantis H. Spiesas atkreipia dėmesį ir jauną vyrą ir jo rankose laikomą voką. Dažniausiai tokios spalvos voke būna blogos žinios – pranešimas, kad Vokietija atsisako suteikti pabėgėlio statusą ir reikalauja palikti šalį per 7 dienas. Gali būti, kad šio jauno vyro svajonės žlugo. Ar jis grįš į tėvynę? Galbūt, tačiau neatmestina, kad vyras paliks Vokietiją, bet bandys laimę kitoje ES šalyje. Vėl prisistatys kaip karo pabėgėlis, išmes dokumentus ir pan. Dabar, kai fiksuojami pirštų atspaudai, gali būti greitai pričiuptas, tačiau dėl didžiulio kiekio prašymų visgi tikrinimo procedūros gali ir užtrukti. Kiek laiko jis čia išbuvo? Nepaklausus galima tik spėlioti – įprastai pabėgėlio statuso suteikimo klausimas svarstomas 5-6 mėnesius, dabar viskas turėtų eitis greičiau, nes Vokietija įstatymais paspartino procedūras.

Kaip ten bebūtų, H. Spiesas papasakoja, kaip slenka migrantų dienos tokioje prieglaudoje. Pasakojimas gana trumpas.

Pirmoji diena būna įtempta. Žmonės iš Diuseldorfo arba Kelno/Bonos oro uostų atvežami naktį į prieglaudą. Jiems suteikiama lova. Ryte laukia pusryčiai, o tada prasideda būtinosios procedūros. Į palapines atvykę policijos pareigūnai registruoja migrantus, jų dokumentus, jei jų nėra procedūra užsitęsia. Tada atvykėliai patenka į medikų ir rentgenologų rankas – reikia apsidrausti, kad tankiai gyvenamose patalpose neplistų užkrečiamos ligos, tokios kaip tuberkuliozė. Tuomet socialiniai darbuotojai padeda užpildyti dar daugiau dokumentų dėl pašalpų ir pan. Kiekvienas gyventojas gauna laikiną adresą pagal palapinių miestelio buvimo vietą. Pavyzdžiui: Heidelberger g. 4, palapinė Nr.1, kambarys 9. Šiuo adresu turi atkeliauti laiškas su atsakymu, ar suteiktas pabėgėlio statusas, ar teks grįžti į tėvynę.

„Aiškaus termino nėra, tad kiekviena diena gali būti lemtinga. Kiekviena diena yra kupina laukimo, vilčių ir baimės. Žmonės neturi ką veikti, čia nėra nei televizoriaus, nei laikraščių. Todėl ir matome sėdinėjančius, rūkančius, iš kampo į kampą vaikštančius žmones. Gerai, kad Diuseldorfo gyventojai paaukojo kelis stalo futbolo ir stalo teniso komplektus, vaikams – dviračių. Taip pat esame labai dėkingi savanoriams, kurie atvyksta čia ir organizuoja vokiečių kalbos pamokas visiems norintiems ir dailės ar kitokius užsiėmimus vaikams. Vaikai apskritai yra šviesulys tokiose prieglaudose – jų neslegia suaugusiųjų rūpesčiai“, – sako H. Spiesas, kuris su praeinančiu išsišiepusiu mažyliu susidaužia delnais „duok penkis“.

Nėščiųjų persileidimai, mintys apie savižudybę

Stresas ir depresija yra nuolatiniai migrantų palydovai. „Mūsų darbuotojai akylai stebi – kas praleido pietus, kas neišlenda valandų valandas iš savo kampo, nesikelia iš lovos. Tai pirmieji signalai, kad žmogui negera,“ – pasakoja Raudonojo kryžiaus atstovas. Pastebėjus tokius požymius siunčiamas kvalifikuotas žmogus, galintis prakalbinti nelaimėlį, bando jam padėti.

Pasak H. Spieso, dažniausiai pasitvirtina, kad žmogus prislėgtas. Atrodytų keista, bet karą, rizikingą kelionę per jūrą išgyvenusį žmogų Vokietijoje ima persekioti mintys apie savižudybę. Ne vienas toks atvejis pasitaikė. Kažkada žmogus pasiekia savo ribą – karo metu patirtos psichologinės traumos arba tiesiog nežinomybė net ir saugioje šalyje tampa nepakeliama našta. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad fiksuojami dramatiški nėščiųjų persileidimo skaičiai.

„Nereikia net karo – žmonės iš Balkanų pardavė būstą ir apskritai viską, išleido pinigus žmonių kontrabandininkams, ir staiga supranta, kad greičiausiai bus grąžinti atgalios, juos apima siaubas, ką gi reikės daryti?!“ – migrantų baimes perpasakoja H. Spiesas.

Albanas: ir be karo mano šalyje esu miręs

Tokios rizikos ant savo pečių nėra užsikrovęs albanas Ardenalas Ferhati. 32-ejų vyras į Vokietiją atvyko kaip turistas, vizos jam nereikėjo. Jis neslepia, kad išvyko su mintimi prašytis prieglobsčio. Puikiai angliškai kalbantis vyras iš Balkanų sako, kad savo šalyje yra baigęs psichologijos studijas, tačiau dėl politinių priežasčių ir didžiulio masto korupcijos jam nėra jokių perspektyvų tėvynėje, neįmanoma gauti darbo.

„Albanijoje tokiu atveju tu irgi esi miręs, nors ir nevyksta karas. Tu pralaimi kovą dėl išgyvenimo. Aš vokiečiams sakau, kad jūs mane pražudysite, jei išsiųsite namo“, – pasakoja A. Ferhati.

Jam antrina ir 20-etis Lolzimas Kurmehoi bei 17-etis Armondo Golconi, greitai mus apspinta ir jo šeima – mama, tėvas, sesuo. Visi juokiasi, domisi, apie ką kalbame, bet patys nemoka angliškai. Kai prašau nusifotografuoti, kvatodamiesi išsilaksto. Vėl sugrįžta ir bando man pasakyti, kad Albanijoje labai blogai. „Jei išsiųs, teks grįžti, bet tada kils didžioji depresija“, – juokdamasis, bet rimtai maždaug penkiolikos čia apsistojusių albanų vardu kalba A. Ferhati.

Jis teigia, kad nors sąlygos šiame palapinių miestelyje yra sudėtingos, tačiau jam vis tiek geriau nei Albanijoje: „Gyvename aštuoniese mažoje patalpoje. Sunku, bet aš nenukabinu nosies, stengiuosi prasiblaškyti. Esu katalikas, tad kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią. Man patinka nuvažiuoti prie centrinės geležinkelio stoties ir tiesiog mieste išgerti kavos. Noriu kuo greičiau išmokti vokiečių kalbą, todėl mieste ieškau kalbos kursų. Einu ir į pamokas, kurios vyksta čia, bet man čia per lėtas tempas, žmonės, kurie mokosi, yra per daug skirtingo gebėjimų lygio.“

Teks paklusti moteriai arba policijai

Lankantis šiame palapinių miestelyje pataikau ir į tokią pamoką, kuri vyksta salės kampe. Savanorės moterys kantriai dėsto pačius vokiečių kalbos pradmenis keliolikai mokinių. Joms talkina arabų kalbos vertėjas, su kai kuriais susikalbama angliškai. „Vokiečių kalba – sunki“, – tokias replikas su atodūsiais laido tiek mokiniai, tiek mokytojos.

Raudonojo kryžiaus atstovas H. Spiesas pabrėžia, kad šios savanorės daro milžinišką paslaugą, nes kalba yra raktas į integraciją, būtiniausia priemonė perteikiant vokišką kultūrą, taisykles. Vienas pirmųjų darbų yra žmonėms paaiškinti, kad jie yra Vokietijoje ir teks laikytis šios šalies taisyklių. Aiškinama, kad čia moterų ir vyrų, seksualinių mažumų teisės yra lygios ir pan. Tai tenka kartoti ne kartą.

Viena iš problemų dėl kultūrinių skirtumų – požiūris į moteris. Pavyzdžiui, jei tarp migrantų kyla konfliktas, vyrai susimuša, tuomet tenka įsikišti ir prieglaudos darbuotojams, tarp kurių dominuoja moterys. „Mūsų požiūriu, tokia darbuotoja čia – viršininkė. Tačiau pabėgėliai vyrai dažnai tik nusijuokia ir nekreipia dėmesio į moterį darbuotoją, kuri reikalauja nutraukti konfliktą. Bet tuomet per kelias minutes čia atvyksta policija. Pabėgėliai turi suprasti, kad arba paklus moteriai, arba teks susidurti su pareigūnais“, – sako H. Spiesas.

Jis taip pat pasakoja, kad tokiame gyventojų skruzdėlyne greitai pasimato ir konfliktai šeimoje – vyrų smurtas prieš žmonas, tėvų – prieš vaikus. Tada atvyksta pareigūnai, vaikų teisių specialistai. H. Spiesas kartoja, kad atvykėliai turi suprasti, kokios šalyje yra taisyklės.

Gąsdina artėjanti žiema

Apskritai, Raudonojo kryžiaus darbo su migrantais filosofija remiasi lygybe, neatsižvelgiant į kilmę, lytį, religiją. „Todėl mes esame prieš policijos iškeltus reikalavimus atskirti žmones pagal tautybę ar religiją, moteris nuo vyrų ir pan.“, – sako jis ir pabrėžia, kad būtina užtikrinti tvarką, bet atskyrimo politika nepadės žmonėms suvokti, kad ateityje šioje šalyje teks sugyventi su labai įvairialype visuomene.

Raudonasis kryžius todėl stengiasi pasirūpinti būtiniausiais žmonių poreikiais, bet neskatina religinių apraiškų. Patalpose nėra maldos kambario, pabėgėliai turi praktikuoti savo religiją kaip išmano, gali vykti į bažnyčias ar mečetes. „Bandė pas mus įsiprašyti salafistai, kurie norėjo dalinti duoną ir skaityti Koraną musulmonams. Neįsileidome jų. Kaip ir neįsileistume kokio krikščionio pamokslininko. Tai yra šiuo metu privati pačių įvairiausių žmonių teritorija, religijoms išskirtinės vietos čia nėra“, – paaiškina jis.

Dar vienas pavyzdys – sunkiai kontroliuojamos Diuseldorfo gyventojų gerumo apraiškos. „Pati matėte, ateina žmonės su maišais drabužių. Nori juos tiesiog išdalinti. Negalime to leisti, nes gali kilti nepasitenkinimas, kad kažkas gavo, kažkas negavo. Labdara yra priimama specialiuose priėmimo punktuose. Arba kitas atvejis: atveža žmogus dėžę šokolado – negalime jos priimti, nes atsakome už žmonių sveikatą, tiesiog negalime iš bet kokio prašalaičio priimti dovanų. Žmonės nori gero, bet turi suprasti, kad mes turime palaikyti tvarką“, – sako jis.

Iššūkių, kaip tvarkytis su pabėgėlių srautu ir iš to kylančiomis pasekmėmis, yra begalė. Nevyriausybinės organizacijos, savanoriai padeda labai daug, tačiau lieka dar daug klaustukų. Pavyzdžiui, kur reikės padėti visus šiuos žmones, kai užeis šalčiai. Dabartinė palapinė yra šildoma – 1 tūkst. litrų dyzelio užtenka 2-3 dienoms. Tačiau jei paspaus rimtesnis šaltukas, to neužteks.

Tai bus artimiausių mėnesių galvos skausmas.

Šiaurės Reino-Vestfalijos sostinės Diuseldorfo oficialiais rugsėjo 20 d. duomenimis, vien mieste yra apgyvendinti apie 5750 migrantų. Planuojama, kad iki metų pabaigos šis skaičius išaugs iki 7 tūkst. Miestui trūksta apie 3900 būstų, kuriuose būtų galima tinkamai apgyvendinti žmones. Vokietijos Migracijos tarnybos duomenimis, vien šiemet, sausio-rugpjūčio mėnesiais, Vokietija sulaukė daugiau nei 250 tūkst. prašymų suteikti pabėgėlio statusą. Daugiausiai prašymų sulaukė šios federacinės respublikos žemės: Šiaurės Reinas-Vestfalija (47517), Bavarija (39096) ir Badenas-Viurtembergas (28492). Pagal dar 1949 m. Taunuso Kėnigšteino kurorte pasirašytą susitarimą tarp žemių, vadinamąjį „Königsteiner Schlüssel“ („Kėnigšteino schema“), tokiais atvejais išlaidas prisiima kiekviena žemė pagal galimybes. Jos apskaičiuojamos remiantis formule – dvi dedamąsias lemia mokesčių surinkimas, o vieną – gyventojų skaičius. Todėl ir 2015 m. daugiausiai pabėgėlių teks priimti Šiaurės Reinui-Vestfalijai.