Į šį pasaulį V. Butautaitė atėjo kiek per anksti. Mamą ją pagimdė 6-tame nėštumo mėnesyje. Tuo metu V. Butautaitė tesvėrė tik 930 gramų.
Deja, pernelyg anksti gimusios naujagimės kvėpavimo sistema dar nebuvo pasirengusi funkcionuoti, tad jos plaučiai buvo dirbtinai ventiliuojami deguonimi. Spėjama, kad būtent per didelis jo kiekis iš mergaitės visam laikui atėmė regėjimą.
„Paauglystėje sakydavau, kad mano aklumas – gydytojų klaida. Tačiau vėliau supratau, kad tebuvo pasirinkimas „mirs arba gyvens“. Labai lengva kažką apkaltinti, tačiau gal pasirinkus kitokį veiklos principą aš nebūčiau išgyvenusi“, – dabar svarsto mergina.
Veikli ir bene visuomet optimistiškai nusiteikusi V. Butautaitė šiuo metu Klaipėdos universitete studijuoja dvasinį konsultavimą ir stengiasi įgyti magistro diplomą. Maža to, ji lanko dainavimo pamokas, rengia solinius koncertus ir priklauso muzikinio projekto „Chorų karai“ aklųjų chorui „Feniksas“. Taip pat ji savanoriauja „Jaunimo linijoje“ ir visai neseniai prisijungė prie pranciškoniško jaunimo organizacijos. Be to, dar ir kuria eilėraščius.
„Nuo to, kokį pasaulį susikursi, į kokią aplinką įsiliesi ir kokio požiūrio laikysiesi, priklauso ir tavo požiūris į problemas. Jei galvosi, kad Lietuvoje gyventi blogai, ar matai, ar nematai, prie ko prikibti visuomet rasi. Tačiau jei suprasti, kad bet kur galima atrasti gražių dalykų, problemų ir nekils“, – patikino V. Butautaitė DELFI sutikusi daugiau papasakoti apie save.
Vaikystę prisimena kaip nuostabų laiką
Mergina gimė Luokėje, mažame miestelyje Telšių rajone, tačiau to ne tik nesigėdija, bet ir labai didžiuojasi. Vaikystę ji pamena kaip vieną smagiausių gyvenimo etapų.
„Mano vaikystė buvo nereali. Atsimenu tai kaip pasaką. Man buvo viskas galima, galėjau laisvai žaisti, visur bėgioti, mane beprotiškai lepino ir mylėjo. Mano tėtis mane vežiodavo visur, kur užsimanydavau. Pavyzdžiui, Telšiuose lankiau ateitininkų būrelį, tad jis kiekvieną penktadienį ir sekmadienį mane vežiodavo į bažnyčią, kad tik ten galėčiau pabūti. Taip pat vežiodavo ir į muzikos mokyklą. Tai buvo labai geras laikas“, – pamena mergina.
Paklausta, ar nebuvo sunku jai, neregei, augti mažame miestelyje, V. Butautaitė patikino jokių sunkumų neprisimenanti.
„Man atrodo, kad man buvo priešingai – labai lengva. Turėjau daug draugų, su jais kartu žaisdavau, dariau viską, ką norėjau. Mokykloje iš manęs niekas nesijuokė, visi laikė sau lygia. Gal ir buvo kiek nepatogių situacijų paauglystėje. Pavyzdžiui, kai mokytojai palygindavo su bendraklasiais „Tu nedarai, o Vaida viską padaro, kaip tau nėra gėda.“ Tačiau dabar, bestudijuodama psichologiją, supratau, kad nei neregių, nei reginčių žmonių negalima lyginti. Tikiu, kad mokytojai taip elgėsi ne piktos valios vedami, gal net norėdami mane pagirti, tačiau malonu nebūdavo“, – patikino V. Butautaitė.
Vaidino sergančią, nes norėjo namo
Tačiau ilgai gimtajame Luokės miestelyje ji neužsibuvo. Konstatavus faktą, kad jai ten mokytis nebus patogu, mergina nebuvo priimta į pirmąją Luokėje buvusios mokyklos klasę, tad jai teko išvykti mokytis į Kauną.
„Iš pradžių pati ten veržiausi, nes mano mama ėjo kryžiaus kelius, kad tik mane priimtų, jai sekėsi labai sunkiai, tačiau pavyko. Tačiau tai išgirdusi tik pasakiau, kad jei jie manęs nenori, tai ir nereikia, važiuosiu į Kauną – buvau labai užsispyrusi. Tiesa, vėliau greitai tokio savo sprendimo pasigailėjau. Kasdien verkdavau, nes labai pasiilgdavau mamos ir namų. Paskui sugalvojau planą – pradėjau valgyti pieštukus. Man pakildavo temperatūra, todėl tėtis 200 kilometrų važiuodavo manęs pasiimti.
Tik šis planas greitai paaiškėjo. Po ne pirmo apsilankymo pas gydytoją, kuri vis nerasdavo man ligų, prisipažinau, ką darau ir pasakiau, kad nenustosiu, kol negrįšiu mokytis į Luokę. Netrukus po to dalyvavau Luokės talentų šou. Tuo metu jame dalyvavo ir vienas Seimo narys. Kai jis manęs paklausė, kokia yra mano svajonė, pasakiau, kad labai noriu sugrįžti mokytis į Luokę. Po maždaug savaitės man paskambino Luokės mokyklos direktorius ir pakvietė tai padaryti“, – vaikystės išdaigas prisiminė mergina.
Savarankiškai gyventi turėjo išmokti vos būdama 16-os
Luokėje ji mokėsi nuo 8 iki 10 klasės. Tiesa, kaip pati sako, anksti suprato, kad reikia keliauti toliau. Taip mergina atsidūrė Šiauliuose, kur baigė konservatoriją.
Būtent Šiauliuose ji ir žengė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius.
„Lengva nebuvo, nes viską reikėjo daryti pačiai. Tačiau ilgainiui supratau, kad neįmanoma yra tik tol, kol tampa įmanoma. Pasakiau sau, kad daugiau man niekas nepadės ir išmokau pasirūpinti savimi pati“, – patikino V. Butautaitė.
Tiesa, ilgai ji neužsibuvo ir Šiauliuose. Baigusi konservatoriją persikėlė į Vilnių, kur baigė muzikos pedagogo bakalauro studijas, o šiuo metu Klaipėdos universitete savo žinias gilina dvasinio konsultavimo srityje.
Siekia magistro laipsnio
„Sugalvojau, kad savo gyvenime noriu kažką pakeisti. Vilniuje gyvenau ketverius metus, kol studijavau, tačiau pasidarė nebeįdomu būti toje pačioje vietoje. Aišku, man buvo gaila susirastų draugų, bet supratau, kad noriu studijuoti būtent dvasinį konsultavimą. To moko tik Klaipėdoje. Pagalvojau, tiek to, užpildysiu dokumentus, kas bus, tas bus. Kartu su manimi tuo metu buvę draugai manęs klausinėjo, kodėl taip elgiuosi, bet nusprendžiau surizikuoti. Studijuoti mane priėmė, todėl išvažiavau“, – pasakoja mergina.
Ji neslepia – Klaipėda ją iš karto sužavėjo.
„Man be proto patinka Klaipėda, net nebežinau, ar noriu grįžti į Vilnių. Nesakau, kad niekada negrįšiu į sostinę, bet šiuo metu to nenoriu“, – šyptelėjo V. Butautaitė.
Mokytis reikia dvigubai ilgiau
Paklausta, kodėl pasirinko būtent dvasinio konsultavimo studijas, ji patikino mananti, kad atrasti raktą į žmogaus širdį, ko ji ir nori, galima tik išstudijavus psichologinius ir religinius dalykus.
„Man labai patinka žmonės, patinka jiems padėti. Manau, kad studijos padeda žmogui subręsti, augina žmogų kaip asmenybę. Žinoma, yra sunkumų, bet man studijos labai patinka. Pastebėjau, kad dėl studentų labai stengiasi dėstytojai, nori, kad viskas būtų aišku ir paprasta. Štai, pavyzdžiui, neseniai įvykdė kažkokį projektą, todėl dabar visą medžiagą galiu nusiskaityti ir vėliau ją programa man įskaito”, – apie mokymosi procesą pasakojo mergina.
Anot V. Butautaitės, pasiruošti atsiskaitymui ar paskaitai jai dažnai užtrunka dvigubai ilgiau nei viską matantiems bendrakursiams, tačiau dėl to mergina nesijaučia nė kiek prastesnė.
„Jie ruošiasi paskutinę naktį, aš – iš anksto, tad rezultatas būna toks pat. Be to, man visuomet labai patiko mokytis“, – atviravo mergina.
Kadaise pati ieškojo psichologinės pagalbos
Ji pripažino – jai visuomet patiko ne tik mokytis, bet ir padėti žmonėms. Būtent dėl to ji dirba savanore „Jaunimo linijoje“.
„Kadaise pati skambindavau „Jaunimo linijai“ ir kitoms tuo metu veikusioms psichologinę pagalbą teikiančioms tarnyboms, bet ne todėl, kad buvo sunku. Dabar suprantu, kad man tiesiog trūko dėmesio, norėdavau su kuo nors pasikalbėti, jaučiausi vieniša“, – atviravo V. Butautaite.
Šiuo metu mergina padeda ir tokiems kaip ji, ir, kaip pati sako, gelbėja gyvybes.
„Dažniausiai pagalbos ieško žmonės, kurie yra labai vieniši. Daugumai jų tiesiog reikia pasikalbėti arba jie ieško gyvenimo prasmės. Būna ir tokių, kurie turi daug problemų, nesugeba su jomis susitvarkyti, bet nenori jomis apkrauti artimųjų. Yra ir pakankamai nemažai žmonių, kurie ketina nusižudyti“, – kokias problemas jai tenka spręsti, pasakojo mergina.
Padeda pasiklydusiems mintyse ir problemose
Paklausta, kaip pavyksta tai padaryti, V. Butautaitė patikino tikrai neduodanti atsakymo į klausimą, kodėl verta gyventi. Ji sakė besistengianti įsiklausyti į skambinančiojo kalbas ir padėti jam pokalbio metu surasti atsakymą į šį klausimą.
Anot merginos, dar nebuvo situacijos, kai norėtųsi į šalį mesti ragelį ar nuleisti rankas, nes situacija – beviltiška.
„Manau, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, kiekvienam, kuris skambina, reikia pagalbos, todėl negalima nenorėti kalbėti. Norėti padėti yra būtina. Jei jauti, kad daugiau nebegali, turi kilusioms emocijoms pasakyti „stop“ ir kalbėti toliau, nes žmogus į tave kreipėsi, jam tavęs reikia“, – samprotavo V. Butautaitė.
Tačiau ji patikino vieno šiame darbe nemėgstanti – įkyriai skambinėjančių vaikų, kurie tiesiog užima liniją. Mergina apgailestavo, kad jie nesupranta, kokią svarbią pagalbą „Jaunimo linija“ teikia.
Pagalbos prašo tik išimtiniu atveju
Tiesa, ji pripažino, kad pagalbos kartais reikia ir jai. Mergina sakė, kad jei neturėtų būrio jai padėti norinčių draugų, negalėtų nuveikti nė pusės to, ką dabar daro.
„Labai džiugu yra tai, kad šios srities savanoriai padeda ir man. Pavyzdžiui, „Jaunimo linijos“ sistemos nėra pritaikytos neregiams, yra įvairių sudėtingų techninių dalykų, todėl esu labai dėkinga, kad „Jaunimo linijos“ vadovai rado sprendimą, ką padaryti, kad manęs nereikėtų išmesti. Dabar viena nebudžiu – prisijungiu prie savanorio ir dirbame kartu, keičiamės“, – pasakojo mergina.
Draugai jai padeda ir nuvykti iš vienos vietos į kitą – V. Butautaitė pasakojo paprasčiausiai bijanti viena vaikščioti mieste. Jie sakė dar kiek nejaukiai besijaučianti su baltąja lazdele.
Laiko viešnagei namuose nelieka
Nepaisant to, dabar ji gyvena tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Bent kelias dienas per savaitę ji praleidžia sostinėje „Chorų karų“ repeticijose.
V. Butautaitė veiklos turi tiek daug, kad net nepamena, kada tiksliai paskutinį kartą lankėsi namuose.
„Namuose nebuvau turbūt nuo Kalėdų. Šįryt mačiausi su mama, ji man perdavė striukę, sumuštinių ir atsisveikinome, nes turėjau bėgti į paskaitas“, – atvirauja mergina.
Tačiau, nors neslėpė dėl to liūdesio, patikino neplanuojanti jokių pokyčių.
„Pasakyti, kuri veikla man yra maloniausia, negalėčiau. Visą tai aš be proto myliu. Jei kažko daryti nemėgčiau, to atsisakyčiau. Aprėpti tiek veiklos man nėra lengva, pavargstu, tačiau nieko negaliu atsisakyti, nes viskas mane tiesiog „veža“, – optimistiškai atsisveikino mergina.
