Joje dalyvavo ir Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, kuris savo ruožtu pabrėžė, kad istoriniai dalykai negali būti vertinami vienareikšmiškai – tarkime, pristatytoje knygoje pateikta istorija, kaip iš geto ištrūkusi žydė susidėjo su sovietiniais partizanais. Tačiau net ir regėdama savo pasirinkimo blogybę mergina reziumuoja paprastai: „Jie mane išgelbėjo“.
Praėjus karo frontui sovietai puolė verbuoti buvusius nacių kolaborantus
T. Snyderis knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ nagrinėja Rytų Europos regiono patirtį atsidūrus tarp nacių kūjo ir sovietų priekalo, kūrinyje aptariama Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos šalių patirtis iki 1945 m.
Pasak K. Girniaus, amerikiečių istorikas savo knygoje, šalia kitų aspektų, aptaria ir dvigubą kolaboravimą kelias okupacijas patyrusiose Rytų Europos valstybėse – kai žmonės iš pradžių stengėsi įtikti sovietams, vėliau teko savo paslaugas siūlyti naciams, galiausiai vėl sovietams.
Kaip žinoma, Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva buvo okupuota triskart: 1940-1941 m. sovietų, 1941-1944 m. nacių, 1944-1990 m. vėl sovietų.
„Taip, yra atvejų, kai buvęs nacių talkininkas, kuris išdavinėjo savo kaimynus, tą patį pradeda daryti - tik kitam šeimininkui. Nežinau, kiek atskiri atvejai gali būti dėsningumas, kadangi mūsų darbas yra labiau faktografija, tačiau mes turime daug statistikos ir tam tikra dalis žmonių iš bendradarbiavimo su nacių okupacija perėjo į bendradarbiavimą su sovietais. Tai atsispindi baudžiamosiose bylose ir agentūros verbavime. Nes tuojau pat praėjus frontui buvo labai aktyviai verbuojama iš tų, kurie buvo įtariami bendradarbiavę su naciais, mat reikėjo turėti informacinį tinklą“, - pasakojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė T.B. Burauskaitė.
Pasak jos, toks elgesys atskleidžia tam tikros gyventojų grupės psichologiją: kai kurie asmenys yra labiau linkę ieškoti saugumo bet kuriomis aplinkybėmis. Savo ruožtu istorikas A. Kasparavičius teigia, kad apskritai kolaboravimas gali būti susijęs su gausybe priežasčių – kartais žmonės atsiduria nedėkingose aplinkybėse, kartais jiems pritrūksta valios, kartais jie būna emociškai ir psichologiškai palūžę.
Žmogaus mąstyseną keičia ir ideologija?
Pasak A. Kasparavičiaus, įdomi yra pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, pulkininko bei diplomato Kazio Škirpos patirtis tarpukariu. Istoriko pasakojimu, iki 1933-1934 m. pulkininkas neslėpė esąs kairiųjų pažiūrų, buvo socialistas liaudininkas, o 1926 m. vasarą ir rudenį, ne be jo žinios, tuometis premjeras Mykolas Sleževičius Maskvoje pasirašė džentelmenišką susitarimą tarp Lietuvos ir SSRS.
Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslinio darbuotojo teigimu, pats K. Škirpa, kuris tuo metu ėjo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininko pareigas, puikiai vykdė šio tarpvalstybinio susitarimo punktus ir teikė sovietams informaciją apie Lenkijos, Latvijos ir Estijos karines pajėgas.
„K. Škirpos niekas neverčia, K. Škirpa turi tam tikrą koncepciją“, - pasakojo istorikas.
Pasak istoriko, senoji diplomatų karta užsienio reikalų ministrui tiesiogiai pasiūlė atsisakyti tokio pasiuntinio paslaugų, tačiau esmė šiuo atveju yra ta, kad K. Škirpos pažiūros pakito dramatiškai.
„Aš noriu atkreipti dėmesį, kaip žmogus gali keisti savo pažiūras priklausomai nuo vienos ar kitos ideologijos“, - kalbėjo istorikas bei pridūrė, kad tokiai elgsenai įtakos gali turėti ir asmeninės žmogaus savybės.
Pavyzdžiui, K. Škirpa lenkų diplomatų charakteristikoje apibūdinamas kaip ambicingas, tuščiagarbis, dėmesį mėgstantis žmogus, dažnai išsišokantis su savo iniciatyvomis ir besiblaškantis. A. Kasparavičius sako negalįs rankos prie širdies pridėjęs pasakyti, ar visa, ką sako lenkai apie K. Škirpą tiesa, tačiau, jo nuomone, toks įvertinimas negalėjo susiformuoti iš niekur.