„Mergaitė žinojo, kad mama vieną dieną ją užmuš – įmes į krosnį arba ant jos užmes spintą“, – šiandien sako viena šios nutylėtos siaubingos istorijos liudytoja. Jeigu ne ji, nežinia, kiek dar laiko vaikai būtų kentę smurtą – neįmanoma patikėti, kad per tuos trejus metus niekas iš pašalinių taip ir nepastebėjo, jog mažamečiai gyvena tikrų tikriausiuose siaubo namuose.
Tai, kaip motina elgėsi su savo vaikais, ilgą laiką nepastebėjo (o gal nenorėjo pastebėti) ir jos sutuoktinis – vyras kone kasdien vartodavo alkokolį, o kai prisigerdavo, girtas krisdavo kur tik papuldavo. Tai buvo pats tinkamiausias metas vaikų motinai – ji galėjo daryti ką nori. Ir darė.
Motina sadistė, kuri net neprilygsta siaubūnėms iš užsienio filmų, gyvena viename Lietuvos kaime, didžiausias kančias patyrusiai jos dukrai tuo metu, kai ji pirmą kartą patyrė smurtą, tebuvo vos 6 metukai. Kentėjo ir metais vyresnis jos brolis bei sesuo, kuriai tuo metu tebuvo 8 metai. Dar viena mergaitė, kuriai tebuvo vos 5-eri, buvo motinos numylėtinė.
„Kai sužinojome apie smurtą prieš vaikus, nieko nelaukę nuėjome į namus, labiausiai skriaudžiama mergaitė tuo metu buvo savo kambaryje – susigūžusi, sustingusi, nevalgiusi, ji net negalėjo atsistoti, ją išnešėme ant rankų“, – siaubingą realybę atskleidė moteris, kurios namuose dabar gyvena du sadistės motinos vaikai. Kitos dvi mergaitės pateko į kitų gerų žmonių namus.
Vaizdas mažametės kambaryje buvo siaubingas – motina jai drausdavo eiti į tualetą, todėl ji čia pat tuštindavosi, išmatomis buvo nusėtos ne tik grindys, bet ir čiužinys, ant kurio mergaitė miegodavo. Čia pat ji ir ruošdavo pamokas, jeigu dar surasdavo jėgų – jos lėkštė su vandenį labiau primenančia sriuba būdavo padėta pirmajame namo aukšte esančioje virtuvėje, tačiau į ją mergaitei būdavo draudžiama užeiti.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė neslėpė, kad vaikų motinai iškelta baudžiamoji byla – viena sunkiausių ir baisiausių ne tik jos pačios, bet ir kolegų praktikoje.
„Net trejus metus vaikeliai buvo visiškoje išradingos sadistės valioje – jų pasakojimai apie spardymus, kandžiojimus, atsuktuvu traukiamas išmatas, skandinimus ledinėje vonioje ir daugybę daugybę kitų žalojimų sukrečia tave iki sielos gelmių“, – Delfi.lt sakė ji.
Nieko verti vaikai
Vaikų motina su savo sutuoktiniu į kaimą iš vieno Lietuvos didmiesčio atvyko gyventi dar prieš 5 metus – tuo metu jie jau buvo susilaukę dviejų vaikų, netrukus turėjo gimti ir trečiasis. Aukštąjį išsilavinimą įgijusi ir akušerės specialybę baigusi moteris medikės darbo taip ir nedirbo, todėl kaime tik laikinai įsidarbindavo pas ūkininkus, tačiau ir tai trumpam – jai atrodė, kad nėra sutverta darbui. Net namuose visus darbus buvo priversti dirbti mažamečiai vaikai – ji tik stebėdavo ir iš šių tyčiodavosi, kad jie nieko verti, nesugeba net grindų išplauti.
„Gimus pirmajai dukrai, o po to – ir kitiems vaikams, jos elgesys su kiekvieno vaiko gimimu tik keitėsi į blogąją pusę, mačiau, kad jai trūksta socialinių įgūdžių, – sakė šiandien su sutuoktine išsiskirti nusprendęs jos vyras. – Nuo pat pradžių ji nesitvarkydavo, minimaliai rūpinosi vaikais, – maniau, kad tai pasikeis. Bet nepasikeitė – darėsi vis blogiau, todėl pašlijo mūsų santykiai.“
Nors ir nuolat girtavo, tačiau vaikų tėvas, tarpininkaujant tame pačiame kaime gyvenančiam broliui, susirado darbą – į namus sugrįždavo tik vakarais.
„Kartą, kai sugrįžau į namus, pamačiau, kad vienos dukros žandas ištinęs, pamėlynavęs nagas, ji pati netvarkinga, apleista, nesusišukavusi, – kalbėjo mergaitės tėvas. – Paklausiau, kas nutiko, bet ji pasiteisino, jog valgė saldainį ir dėl to ištino žandas. Žinoma, nepatikėjau, tai buvo nesąmonė – supratau, kad žmona skriaudžia vaikus, bandžiau su ja apie tai pasikalbėti, bet ji, girdint visiems vaikams, ėmė šaukti, jog būtent aš jais nesirūpinu, skriaudžiu ir net sugrįžęs iš darbo vieną dukrų išnaudoju.“
Jis neslėpė, kad sutuoktinė skirtingai mylėjo vaikus – ji buvo įsitikinusi, kad vyriausioji ir jauniausioji dukra „yra jos vaikai“, todėl jos galėdavo daryti ką tik nori, o kitus vaikus vadindavo nevykėliais: „Sakydavo, kad tai – mano vaikai“.
Vyro teigimu, motina vaikais rūpinosi minimaliai ir tik tada, kai šiuos reikėdavo išleisti į mokyklą ar į namus turėdavo avykti socialiniai darbuotojai.
Mergaitė buvo tarsi sustingusi
Kad sutuoktinė nesirūpina ir skriaudžia savo vaikus, vyras kartą darbe papasakojo savo broliui, o šis – savo žmonai.
„Jis pasakojo, kad žmona dukrą laiko antrajame namo aukšte esančiame kambaryje, neleidžia į tualetą, neduoda valgyti, todėl maisto mergaitei nuneša tik tada, kai sugrįžta po darbo į namus, – girdėtus žodžius citavo moteris. – Po šio pasakojimo dvi naktis negalėjau užmigti, todėl tada, kai vyras buvo darbe, paprašiau, kad jis po darbo su broliu užeitų į namus. Ir tada paklausiau, ar tai yra tiesa, ką pasakojo jo brolis. Šis patvirtino. Nieko nelaukusi nuėjau į jų namus – norėjau savo akimis įsitikinti.“
Ir akys neapgavo – mergaitė buvo purviname kambaryje, susigūžusi ir labai išsigandusi.
„Paklausiau, ar ji ką šiandien valgė, ji atsakė, kad ne“, – moteris teigė, kad iš karto ėjo pasikalbėti su mažametės motina, bet ši nieko nelaukusi ėmė ją įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, todėl ji iš karto paskambino netoliese gyvenančiai socialinei darbuotojai, kuri tuo metu buvo motinystės atostogose.
„Prašiau ateiti ir padėti išnešti mergaitę, – sakė liudytoja. – Kai ji atėjo, kalbėjosi su mergaitės motina, o aš tuo metu pakilau į antrąjį aukštą ir išsinešiau mergaitę ant rankų. Ji buvo tarsi sustingusi, nelankstė nei rankų, nei kojų.“
Į kaimą netrukus atvyko medikai, policijos pareigūnai, buvo iškviesti ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vėliau mergaitė buvo išvežta į rajono ligoninę, bet naktį pervežta į Kauno klinikas, o kiti vaikai laikinai buvo apgyvendinti pagalbą iškvietusios giminaitės namuose.
Anot moters, berniukas namuose nesulaukdavo jokios pagalbos – net tada, kai ruošiant pamokas kildavo klausimų ir paprašydavo motinos padėti, ši jį iškeikdavo necenzūriniais žodžiais ir išvarydavo iš savo kambario.
Iš vaiko lūpų – siaubingi prisiminimai
„Vaikas pasakojo, kad tiek mama, tiek tėtis vartodavo alkoholį, sakė, jog žino, kas yra pagirios, – tęsė pasakojimą moteris. – Jis prisiminė, kaip vieną naktį, kai iš vakaro motina skriaudė jo seserį, šiai iš nosies ir ausyčių ėmė tekėti kraujas, ji labai verkė, todėl jis bėgo atnešti tualetinio popieriaus kraujui išvalyti. Paklausiau, kodėl nekvietė tėčio, bet vaikas atsakė, kad šis tuo metu garaže miegojo girtas.“
Anot jos, vaikas taip pat prisipažino, kad motina alkoholį gerdavo „iš plastikinio butelio“, būdavo dienų, kai ji tiek prisigerdavo, jog net nepaeidavo ir tiesiog krisdavo ant grindų.
„Vieną dieną jis man pradėjo pasakoti, kaip motina skriaudė jo seserį – liepdavo ją atvesti iš antrojo aukšto, tada ją paguldydavo ant lovos, lipnia juosta užklijuodavo rankas ir kojas, paskui numaudavo apatines kelnaites, apnuogindavo jos lytinius organus ir, naudodama atsuktuvą, o kitą kartą – ir šakutę, mergaitę žalodavo“, – liudytoja neslėpė, kad vaikas atskleidė ir daugiau siaubingų istorijų iš savo gyvenimo, tačiau dėl etikos sumetimų šios informacijos nepublikuosime.
Pasak jos, berniukas atsuktuvą, kuriuo motina žalojo jo seserį, buvo pasiėmęs su savimi – laikė kuprinėje, su kuria eidavo į mokyklą.
„Dar jis pasakojo, kad mama kartais taip stipriai mušdavo jo sesutę, spardydavo ją, jog jis vėliau ant jos pildavo vandenį, kad tik ši atsigautų, – sakė ji. – Vaikas taip pat pasakojo, kad mama kartą sesei buvo žirklėmis sužeidusi galvą, jai labai stipriai bėgo kraujas ir jam buvo labai baisu.“
Ne ką mažiau moterį šokiravo vaiko pasakojimas ir apie tai, kai motina sadistė planavo kaltę suversti savo sutuoktiniui.
Ji savo namuose priglaudė ir berniuko seserį, kai ši po ilgo gydymosi proceso buvo išleista iš ligoninės.
„Apie tai, kas vyko namuose, mergaitė nekalba, bet kai ji lieka viena su broliuku, yra drąsesnė, jau kalba daug ir laisvai, – sakė moteris. – Kai mergaitė sugrįžo iš ligoninės, ji vengdavo praustis, bet šiandien jau viskas gerai – išmokėme, kaip tai reikia daryti, nes ji net ir to nemokėjo, iš pradžių ji tik broliukui leido jai išplauti galvą.“
Ji neabejojo, kad apie skriaudžiamus vaikus jų tėvas turėjo žinoti visą laiką – juk jis kartais savo dukrą prausdavo, todėl ir turėjo matyti sužalojimus ant jos kūno.
„Matydamas ir apie tai tylėdamas, nesiimdamas jokių veiksmų, jis yra ne mažiau kaltas“, – įsitikinusi giminaitė.
Berniukas, kurį ji globojo, dabar jau auga pas kitą globėją, moteris globoja tik labiausiai skriaustą mergaitę.
„Iš visų jėgų bado su šakute“
Motina sadistė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl smurto prieš tris mažamečius vaikus. Jie buvo apklausti dalyvaujant psichologams – visi trys vaikai patvirtino, kad namuose maždaug trejus metus kentė pragarą.
Aštuonmetė mergaitė, kurią motina sadistiškai kankino, teigė, kad su mama sutaria blogai, nes ši ją „daužo, muša, keikia, neleidžia nueiti į tualetą“.
„Mama mane paguldo ant kelių, lovos ir bado su šakute kojas, padus, klyną, užpakalį, – liūdną savo trumpo gyvenimo istoriją bendraudama su psichologe pasakojo mažametė. – Iš visų jėgų bado su šakute. Daužo į sieną. Man skauda, kaip tai daro. Su atsuktuvu duria į užpakalį, su šakute duria į burną iš vidaus.“
Mergaitė sakė, kad „taip“ mama su ja elgesiai jau keletą metų, visa tai prasidėjo dar tada, kai ji lankė vaikų darželį.
Anot mergaitės, kai mama būna girta, o taip būna vakarais, tuomet ji būna gera, gražiai kalba, o rytais, „kai būna pagirios“, muša.
„Muša ir tada, kai būna blaivi“, – pasakojo ji.
„Mama taip elgiasi ir su mano broliu, o jauniausia sesė yra jos numylėtinė, kitos sesės irgi nemuša, – siaubingą realybę atskleidė aštuonmetė. – Mačiau, kaip broliui ji tempė už plaukų, kramtė nagus, gnaibė, jam spyrė į pilvą. Žinau, kad jam skaudėjo, nes ir man spyrė, žinau, kaip skauda. Vakarais brolis ateina pas mane miegoti, nes aš visą laiką būnu užrakinta. Aš pasakiau tėčiui, kaip mama su manimi elgiasi ir jis supyko. Mane mama mušė, kai tėtis išvažiuodavo arba būdavo garaže, o kai būdavo namuose, nemušdavo. Mama galvoja, kad kai mane muša, man neskauda, o man skauda. Ji sakydavo, kad aš esu tėčio vaikas, išperos vaikas, ji mane vadino kekše, kale. Ką šie žodžiai reiškia, aš nežinau. Dar vadino žiurke.“
„Mama sakė, kad mane užmuš, jeigu tėtis sužinos“
Ką jautė ši mergaitė, galima tik nuspėti, nes, kaip vėliau pasakojo nieko blogo nepastebėję socialiniai darbuotojai ir pedagogai, ji visą laiką buvo rami, nekalbėdavo su kitais vaikais.
„Bandžiau su ja užmegzti kontaktą, bet nepavyko, būdavo, ji tik linksi galvą, šypsosi ir taip išreiškia savo emocijas“, – sakė socialinė pedagogė, pabrėžusi, jog bendravo su visais šeimoje augančiais vaikais, tačiau šie niekada neužsiminė apie negeroves ir smurtą.
„Kartą, kai mergaitės brolį sudrausminau, jis labai įsitempė, atrodė išsigandęs“, – prisipažino moteris. Ir pridūrė, kad su motina bendravo ne kartą, jų pokalbiai neišsiskyrė iš kitų šeimų, bet tada, kai vaikai buvo paimti iš šeimos, susitikusi su motina suprato, jog ši yra labai pasikeitusi, bet kaltės taip ir nepripažino, o dėl visko kaltino savo sutuoktinį, aiškino, kad būtent jis mušė vaikus. Ir net juos esą seksualiai prievartavo.
Devynerių metukų berniukas, kuris šeimoje turėjo nudirbti visus darbus, psichologei pasakojo, kad jo mama yra bloga, nes „mus muša ir ant mūsų šaukia“.
„Ji mušė mane per galvą, badė su šakute padus, darė mėlynes, ant manęs keikėsi, vadino pyderu, pydero vaiku, idiotu, daunu, – sunku patikėti, bet tai mažamečio žodžiai. – Paskutinį kartą mane mama mušė prieš savaitę – badė šakute, daužė į kojas, nosį, galvą, veidą. Mama taip elgėsi, nes tėtis jai nepalikdavo cigarečių arba alkoholio. Tada ji būna pikta. Taip buvo daug kartų, kartais taip darydavo du kartus per dieną, bet ne kiekvieną dieną.“
Vaikas prisipažino, kad užuovėjos ieškojo tėvo glėbyje, šis bandė vaikus apginti ir tada „Tėtis mušdavo mamą, kad mus muša“.
„Iš pradžių tėčiui apie tai nieko nesakiau, nes mama liepė niekam nesakyti, – atviravo devynmetis. – Ji sakė, kad mane užmuš, jeigu tėtis sužinos, todėl aš bijojau sakyti. Aš tikėjau, kad mama gali padaryti, labai bijojau. Ji taip elgėsi ir su mano sese – ją smaugdavo, badydavo su šakute į padus, kojas, į „uogą“, kur ji sisioja. Mama jai kišdavo atsuktuvą į užpakalį, skandindavo vonioje paleidusi šaltą vandenį, badydavo galvą, kojas, kol pasileisdavo kraujas iš galvos, kojos, užpakalio.“
Berniukas daugybę kartų matė kraujuojančią seserį, bet nieko negalėjo padaryti.
„Sesė buvo įkalinta antrame aukšte, ji negalėdavo išeiti, todėl „savo reikalus“ atlikdavo kambaryje, taip tęsėsi ilgai“, – apie patirtą pragarą namuose pasakojo jis. Ir prisipažino, kad jį ir skriaudžiamą seserį tėtis myli labiau nei kitas seses, ateidavo į kambarį, kur jiedu miegodavo.
„Aš mamos nemyliu, nenoriu su ja gyventi, ji man yra ne kaip mama, norėčiau jai padaryti tą patį, ką ji sesei darė“, – netikėtai per apklausą prisipažino mažametis.
Kad sesuo buvo skriaudžiama, per apklausą nurodė ir kita mergaitė, kuriai taip pat teko kentėti motinos smurtą. Tiesa, ne taip dažnai, kaip tiems kitiems dviems vaikams.
Kodėl mama mušė jos seserį, mergaitė negalėjo pasakyti.
„Gal jai kas užeidavo, – svarstė ji. – Ji sesę vadindavo visokiais keiksmažodžiais, vadino kekše, suka, mane irgi vadino suka, debile. Ir brolį taip pat vadino, tik nepamenu kaip. Brolį taip pat skriaudė.“
Panašiai kalbėjo ir kita jų sesuo – mergaitė taip pat daugybę kartų matė, kaip motina smurtavo prieš savo vaikus, bet kodėl ji taip elgėsi, mažametė irgi negalėjo atsakyti: „Mama pykdavo, bet nežinau dėl ko.“
Norėjo sukelti pedofilijos skandalą
Tuo metu vaikų motina ne iš karto pripažino, kad buvo tikrų tikriausia monstrė savo vaikams – pirmosios apklausos policijoje metu ji visą kaltę vertė savo sutuoktiniui ir net norėjo sukelti pedofilijos skandalą: esą sutuoktinis lytiškai išnaudojo savo vaikus.
Nė neraudonuodama moteris pasakojo, kad santykiai su sutuoktiniu buvo pašliję jau tada, kai jie iš didmiesčio atsikraustė gyventi į kaimą, nes šis esą smurtaudavo prieš vaikus.
„Kai dukra dar buvo kūdikis, jis būdavo nepatenkintas, kad ši verkia, mergaitę vadindavo benkartu, o jeigu mergaitė ir toliau verkdavo, stipriai kratydavo lovytę, jai prie veido pridėdavo krumplius, pasukdavo galvą, jai net žymės buvo likusios“, – moteris pasakojo, kaip sutuoktinis esą nemylėjo mergaitės, kurią motina labiausiai skriaudė.
Neįtiko jam, anot motinos, ir sūnus, – kadangi vaikas nešiodavo akinius, visaip iš jo tyčiodavosi.
„Kitai dukrai, kai jai tebuvo penkeri metukai, jis kartą spyrė į nugarą, nes norėjo, kad ši užmigtų“, – išgalvota istorija tyrėjus toliau bandė klaidinti motina. Ir pridūrė, kad vėliau vyro elgesys pasikeisdavo – jis žadėdavo daugiau taip nebesielgti, sakydavo, jog labai myli vaikus, viskas susitvarkys.
„Aš galiu pasakyti, kad prieš vaikus niekada nesu naudojusi smurto, jų mušusi ar skriaudusi, o visos šios kalbos yra vyro kerštas, nes toliau nenoriu su juo gyventi, noriu išsiskirti“, – moteris pabrėžė, kad vaikai bijo tėvo.
Motina taip pat pažymėjo, kad apie sutuoktinio elgesį buvo pasakojusi socialinei darbuotojai, bet šie ja esą nepatikėjo.
O kad patikėtų policijos tyrėjai, moteris papasakojo neįtikėtiną istoriją – esą viena jos dukra yra labai uždara, tačiau paskutiniu metu ji pastebėjo, kaip mergaitė su baime laukia, kol iš darbo grįš tėvas, kuris nei iš šio, nei iš to šią ėmė lepintis įvairiomis dovanomis.
„Paprašiau sūnaus, kad nueitų pasikalbėti su seserimi, norėjau sužinoti, kas atsitiko, – išgalvotą istoriją tęsė motina. – Grįžęs jis papasakojo, ką išgirdo iš sesės – ji sakė, kad tėtis kiša prie burnos sysalą, jai kišo į burną pirštą ir laikė, jog jam neįkastų. Dar minėjo, kad tėtis prašo paliesti klyną, būna, kad ir jis paliečia jos klyną. Tai išgirdusi, nuėjau pas dukrą, bet ji man nieko nepasakojo. Bandžiau kelis kartus ją prakalbinti, bet ji tylėjo, tačiau kartą, kai pasakiau, kad čia ilgai negyvensime, išvažiuosime į krizių centrą, mergaitė prakalbo. Ir pakartojo tą patį, ką sakė savo broliui.“
Tai buvo pirminiai motinos parodymai. Vėliau tyrėjai norėjo ją dar porą kartų apklausti, bet moteris atsisakė kalbėti, nors tuo metu jau buvo uždaryta į kalėjimą. Čia ji praleido beveik penkis mėnesius. Už grotų ji buvo ir tuo metu, kai vyko teismo procesas. Ir tik teisme ji prisipažino, kad anksčiau melavo, tačiau prisiekinėjo, jog visus savo vaikus mylėjo.
Tai buvo sadistiniai veiksmai
„Kai buvau išgėrusi ir smurtavau prieš vaikus, ne viską prisimenu“, – moteris aiškino, kad ne kartą prašė pagalbos, bet socialiniai darbuotojai taip ir nepagelbėjo.
„Tai darydavau, kai nuo alkoholio aptemdavo protas, bet tai darydavo ir mano vyras“, – aiškino ji.
Tačiau, kaip ir kokiomis aplinkybėmis žalojo savo vaikus, ji nekalbėjo, bet baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ji prisipažino ir tai traktavo net kaip lengvinančią aplinkybę. Ir nors vaikams dėl patirtų traumų yra konstatuoti liekamieji padariniai, teismas nutarė, kad motinai ne vieta kalėjime. Iš sadistės motinos nukentėjusiai mergaitei buvo priteistas 15 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimas, tuo metu jos broliui motina privalės sumokėti 5 tūkst. Eur.
Net ir švelnios bausmės sulaukusi motina nenurimo – apskundė nuosprendį aukštesniam teismui, teigdama, kad jos vaikai nėra verti tokių pinigų, kuriuos jiems už skriaudą priteisė teismas. Netrukus teisme atsirado ir vaikams atstovaujančio advokato skundas – jis pareikalavo, kad sadistiškai su mažamečiais besielgusi motina būtų nuteista realia laisvės atėmimo bausme: „Ji sistemingai sadistiniais veiksmais kankino savo mažamečius vaikus.“
Kai teismas pradėjo skundus nagrinėti, motina nutarė vėl švelninti savo padėtį – atsiėmė skundą ir pareiškė, kad vaikams kada nors atlygins žalą, tačiau tik ne dabar, nes neturi pinigų. O jų neturi, nes nedirba – ką tik susilaukė penkto vaikelio.
Motinos gailestis neįtiktino prokurorų, kurie pritarė, kad motina monstrė turėtų būti įkalinta, bet skundą išnagrinėjęs ir iš naujo liudytojus apklausęs teismas nutarė, jog vis dėlto motinos nereikia įkalinti. Teisėjai konstatavo, kad motina iš tikrųjų nepripažino kaltės ir jai skyrė trejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant trejiems metams.
Nuosprendyje teisėjai nurodė, kad moteris, pasibaigus motinystės atostogoms, turės įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, neišeiti naktimis iš namų, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauti elgesio keitimo programose.
„Viso teismo proceso metu motina dėl vaikams padarytų sužalojimų kaltino aplinką, alkoholį, vyrą, bet savo kaltės iš esmės nepripažino“, – teismas pažymėjo, kad motina kankino tris savo vaikus, nusikaltimai buvo daromi ilgą laiką, jų pobūdis yra labai žiaurus ir atliktas prieš savęs negalinčius apginti mažamečius.
Pasak teismo, dabar, kai motina susilaukė penktojo vaiko, gydosi priklausomybę alkoholiui, likusiems vaikams turi mokėti išlaikymą, o beveik penki mėnesiai, praleisti už grotų, jai yra „gera prevencinė priemonė“.
Laukia dar viena siaubo porcija
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė K. Mišinienė stebėjosi, kad motina pabaisa ypatingai nekentė savo vyresnėlės, kurios lygiai pusė sąmoningo gyvenimo prabėgo kenčiant kankinimus.
„Negali neatkreipti dėmesio, jog mūsų teisinė sistema tokio elgesio pasekmes vadina „nežymiai sutrikdyta sveikata“, – sakė ji ir čia pat iškėlė klausimą, kurio valstybės įstaigose dirbantys tarnautojai nenori girdėti. – Esminis klausimas – kur buvo visi kiti suaugę asmenys, betarpiškai kasdien matydavę vaikus? Štai čia, deja, laukia dar viena siaubo porcija. Mokytoja, darželio auklėtoja, psichologė, socialinė darbuotoja, visos kaip susitarusios tvirtina – „nieko nemačiau, vaikai tylėjo, kaip man reikėjo tada sužinoti?“ Liudytojai teisme kalbėjo, jog pagrindinė motinos auka, vyriausioji dukrelė, buvo apatiška, nešukuotais plaukais, nesipraususi, nuo jos sklido blogas kvapas, matėsi sudaužytos rankos, mėlyni nagai, bet išgirdę, jog „pirštus prisivėrusi, o šiaip viskas gerai“, nusiramindavo.
K. Mišinienė neslėpė, kad KOPŽI darbuotojai dėjo daug pastangų, kad motina siaubūnė sulauktų pelnytos bausmės ir būtų įkalinta. Bet, kaip žinia, nepavyko.
„Pirmos instancijos teisme matėme ašarojantį teisėją – ne, ne dėl vaikų patirtų kančių, jam buvo labai gaila jo paties teisiamos moters, jos laidomos užuominos „bet ir mano gyvenimas buvo nelaimingas“ krito į jo jautrią širdį, gal dėl to ir atkakliai siūlė sutrumpintą įrodymų tyrimą, negirdėjo tam prieštaraujančių aukų advokatų, – sakė K. Mišinienė. – Apeliacinės instancijos teisme neabejotinai matėme daugiau profesionalumo, objektyvumo, nors svariausias argumentas, kodėl negalima įkalinti sadistės – „ji pasigimdė dar vieną vaikelį, jį rūpestingai augino“ – neturėjo nieko bendro su realybe, moteris naujagimio neaugino nė dienos. Tačiau procese atsisakius dalyvauti Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams, šis faktas liko nepatvirtintas jokiais antspaudais. Taigi sadistė kažkur klaidžioja tarp mūsų, jos aukos tebesapnuoja košmarus.“
Vaikai auga saugioje aplinkoje
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė Delfi.lt atsiųstame komentare teigė, kad motinos siaubūnės vaikai yra saugūs.
„Svarbiausia, kad visi šeimos vaikai šiuo metu auga saugioje aplinkoje, jais tinkamai rūpinamasi, – nurodė ji. – Jau ankščiau globėjų šeimose apsigyvenę šeimos vaikai sėkmingai įveikia traumines patirtis. Kūdikiu šiuo metu rūpinasi globėjai, specialiai pasirengę atliepti tokio amžiaus vaikučio poreikius.“
Anot U. Klingerės, vaiko teisių gynėjų pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad kiekvieno vaiko teisės būtų tinkamai įgyvendintos.
Pasak jos, svarbu žinoti, kad vaiko teisių gynėjai reaguoja į visus – raštu, žodžiu ar bet kokia kita forma gautus pranešimus, bet prevencinių veiksmų neatlieka.
„Todėl esame dėkingi visiems, kas praneša apie netinkamą elgesį su vaikais, – sakė ji. – Skatiname institucijas, su kuriomis bendradarbiaujame vaiko gerovės srityje, dalintis turima informacija. Esame dėkingi, kai apie netinkamą elgesį su vaikais sužinome iš medikų, ugdymo įstaigų atstovų, artimųjų, kaimynų ir tiesiog neabejingų žmonių.“
Ji akcentavo, kad konkretus atvejis mus ypatingai skatina dar kartą priminti visuomenei, jog tik žinodami apie vaiko patiriamus sunkumus vaiko teisių gynėjai gali užtikrinti vaiko saugumą.
„Taip pat svarbu pabrėžti, kad stengiamasi orientuotis į kompleksinę pagalbą šeimai, vaiko perkėlimas iš šeimos yra kraštutinis ir tik išskirtiniais atvejais priimamas sprendimas, kai vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei iškilo pavojus ir situacija nesikeičia“, – nurodė jo.
„Už pagalbos šeimai teikimą atsakingos savivaldybės ir jas teikia kiekvienoje savivaldybėje veikiantis pagalbos šeimai centras, kitos socialinės įstaigos, – nurodė U. Klingerė. – Tais atvejais, kai yra fiksuojamas smurtas šeimoje, dažniausiai reikalinga kompleksinė pagalba visai šeimai – psichologų ar socialinių darbuotojų pagalba, medikų teikiamos paslaugos ir pan. Deja, pagalba ne visada būna veiksminga. Kartais suaugusiesiems sunku priimti pagalbą, bendradarbiauti arba sunkumai būna įsisenėję, kliūtimi priimti pagalbą kartais tampa psichinės sveikatos sunkumai ar socialinių įgūdžių stoka. Savalaikės krizės įveikimo paslaugos šeimai labai svarbios, ne mažiau svarbu jas priimti, stengtis suprasti savo elgesio priežastis ir jį keisti.“
Vaiko teisių gynėjai per penkis šių metų mėnesius visoje Lietuvoje gavo daugiau kaip 22 tūkst. pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Vien per gegužę – 5 099. Pernai vaiko teisių gynėjai sulaukė daugiau nei 45 tūkst. pranešimų dėl galimai pažeistų vaiko teisių, t. y. 13 proc. daugiau nei 2021 m.
„Kasmet augantis gaunamų pranešimų kiekis rodo didėjantį visuomenės nepakantumą galimiems vaiko teisių pažeidimams ir atskleidžia vis realesnį galimai nukentėjusių vaikų mastą“, – sakė ji.
„Tad skatiname ir toliau kartu galvoti apie būdus, kaip keisti mūsų visų nuostatas skleidžiant žinią, jog smurtas nėra normalu, kad bet kokios rūšies smurtas palieka randus vaiko tolimesniame gyvenime, – sakė U. Klingerė. – Ypač skaudžiai vaiką sužeidžia iš artimiausių žmonių, tėvų patiriamas smurtas. Prireikia daug laiko, kol vaikas atsitiesia ir su profesionalia pagalba įveikia traumines patirtis. Ypač gilios smurtinės pasekmės kūdikiui, besąlygiškai pasitikinčiu arčiausiai jo esančiais žmonėmis.“
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė pažymėjo, kad kilus klausimams, galima pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.
| Sužinojus apie smurtą prieš vaiką, reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba teritoriniams vaiko teisių apsaugos skyriams, kurių kontaktus rasite www.vaikoteises.lt. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
