aA
Toliau dalijamės Rūtos Vanagitės knygos „Mūsiškiai“ ištraukomis. Šįsyk – Juozo Aleksyno, šaudžiusios žydus Baltarusijoje, liudijimas. Jam tuomet buvo 28-eri.
„Mūsiškiai“: žydų skerdiko išpažintis
© Reuters/Scanpix

J. Aleksynas gimė 1914 m., tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, paskui – A. Impulevičiaus batalione. Sovietų okupacijos metais buvo profsąjungos sekretorius.

– J. Aleksynas:– Tarnauti 1941 metais iš atsargos pašaukė Kubiliūnas. Turėjau prisistatyti į komendantūrą. Sakė, vidaus tvarkos palaikymui. Pusei metų. Padėt vokiečiams. Saugojom karo belaisvius prie darbo durpyne.

– Kada jus išsiuntė iš Lietuvos?

– Kada, nepasakysiu, tik žinau, kad rudenį, rugsėjį į pabaigą ar spalio pradžioj. Išvežė į Minską. Nepasakė, kur veža, tik į mašinas susodino. Tada pirmą ir paskutinį kartą mačiau bataliono vadą majorą Impulevičių, dalyvavo atsisveikinant.

– Kiek išbuvot?

– Gegužės mėnesį sniegą nuleido, ir tada pabėgau.

– Kodėl pabėgot?

– Nebenorėjau už vokiečius kariauti. Vokietis jau nebuvo tikras prietelius, mes buvom tik jų įrankiai. Nors jie mums nekomanduodavo, jie tik su mumis važinėdavo. Mes nesupratom jų kalbos, tai mums komanduodavo mūsų karininkai. Gecevičius – būrio vadas, Plungė – kuopos vadas. Iš visų karininkų, kiek mačiau, tai tik Gecevičius gerai mokėjo vokiškai, tai jis visą laiką su vokiečiais laikė bendrą kalbą. Įsakymus, kur gaudavo, mums perduodavo. Gyvenom Minske, ne kareivinėse, o atskirai mažom grupelėm kambarėliuose.

– Tai jus vežiodavo po visą Baltarusiją?

– Vežiodavo.

– O prie žydų šaudymo jus statydavo kokiuose miestuose?

– Visuose. Mašinų važiavo daug, į didesnį miestą pakeldavo batalioną. Važiavom dengtom vokiečių mašinom. Niekas mums nesakydavo, kur važiuojam. Vietinė policija ėjo per butus ir rinko žydus, varė juos į aikštę. Paskui skirstydavo pagal sąrašą, vokiečiai sau pasilikdavo, kas reikalingas – gal gydytojas koks, gal inžinierius, o visus kitus varydavo į duobę. Duobės jau būdavo iškastos už mieto ribų, ant šlaitų.

– Kiek jums yra tekę matyt tų šaudymų?

– Kad suskaičiuot jau nebegaliu. Apie desėtką gal. Turėjom patys varyt iš aikštės prie duobės, o pabaigoj šaudėm. Grupelėm imdavom iš to masyvo žmonių ir naikinom.

– Ar jie su daiktais buvo?

– Ne, tiktai apsirengę. Daiktų iš namų nedavė imt. Rikiuote juos varo, po keturis žmones. Kolona ilga pasidaro didesniame miestelyje. Tuomet dalis kareivių jau stovi ant duobės kranto, o dalis atvaro juos prie duobės. Suvaro į duobę, suguldo, ir mes juos iššaudom.

– Šaudydavot gulinčius?

– Gulinčius. Viena eilė išeina, tada ant viršaus lipa kita, tada vėl kita.

– Žemėm neužpildavot?

– Ne. Paskui ant pabaigos tik chlorkalkėm pildavo. Kas juos užkasdavo galutinai, nežinau. Baigdavom šaudyti ir mes išvažiuodavom. Mums buvo išduota vien tik rusiški šautuvai ir rusiški šaudmenys. Tarp šaudmenų buvo ir sprogstamosios kulipkos, ir degančios kulipkos. Būdavo, užsidega drabužiai, vienus varo, o čia jau dega drabužiai, toks tvaikus kvapas eina iš degančio kūno. Bjauru. Negaliu jums paaiškint, tai reikia matyt.

– Žmones atvarydavo, ir jie turėjo ant tų degančių lavonų atsigulti?

– Taip. Guldavo, ir viskas. Eidavo be jokio pasipriešinimo. Kad sustotų ant duobės kranto: neisiu... Nusirengdavo, lipdavo ir guldavo.

– Kurion vieton reikdavo taikyt?

– Daugiausia į krūtinę. Arba į pakaušį. Bet būdavo sprogstamosios labai greit atsivožia pakaušis žmogaus.

– Kiek per vieną akciją nušaudavot?

– A velnias jį žino. Kiek atvaro, tiek nušauni. Nebaigę neišvažiuojam. Atgal iš tos grupės jau neveža. Nieks nepraneša, atvaro tūkstantį, ar du, ar šimtą, ar kiek. Eina kaip avinėliai kokie, jokio pasipriešinimo.

– O vaikai?

– Nešdavosi vaikus mažiukus, kitus vesdavosi. Visus naikinom.

– Jei mama ar tėvas laiko vaiką ant rankų, tai ar kartu su juo gulasi į duobę?

– Gulasi, ir vaiką palei save, ranką uždeda ant vaiko.

– Tai jums reikia rinktis, šauti tėvą ar šauti vaiką?

– Tai pirma jau šauni tėvą. Vaikas tai nieko nejaučia. Apie save pagalvokit: kaip jaustis tėvui, kai palei jį vaiką nušauna? Ne iš automato šauni, vieną kulką tėvui, paskui jau vaikui.

– Kai jus pasiųsdavo į tą šaudymą, tai kokia jūsų nuotaika buvo?

– Neklauskit. Lieki žmogus toks kaip automatas. Dirbi pats nežinai ką. Klaiku. Vokiečiai šaudė retai, daugiausia fotografuodavo...

– Kai jūs šaudėt, ar galvodavot, kodėl šitie žydai šaudomi?

– Aš daugiau nieko nekaltinu, tik Dievą, jeigu jis yra, kodėl jis leidžia žudyti nekaltus žmones. Ir tada taip galvojau.

„Mūsiškiai“: žydų skerdiko išpažintis
© DELFI / Karolina Pansevič


R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ – ne kiekvienam. Tai šiurpi knyga. Ji pasakoja apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Pasakoja remdamasi tikrais faktais ir autentiškais šaltiniais.

Knygoje naudojama tik lietuviška medžiaga - Lietuvos ypatingajame archyve ir Centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai ir bylos, žudynių dalyvių tardymo protokolai, žudikų akistatos, liudininkų pasakojimai, archyvinės nuotraukos, o taip pat nepriklausomos Lietuvos istorikų atlikti tyrimai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Profesorius Ambrozaitis siūlo pamiršti laikus, kai nedėvėjom kaukių: jų reikės kasmet (1)

Lietuva pagal sergamumą koronavirusu jau yra trečioje vietoje Europoje. Naujausi gruodžio 3...

Vaizdo įraše – tikroji reakcija: ginkluotas Lukašenka juoką sukėlė net omonininkams (255)

Iniciatyva „By_Pol“, kuri vienija Baltarusijos jėgos žinybų darbuotojus, perėjusius į...

Parduotuvės atšaukia akcijas, muges, bet palieka nuolaidas ir kainų leidinius: sako, kitaip būtų neatsakinga (55)

Prekybos tinklai kone per dieną ėmėsi vykdyti naują Vyriausybės rekomendaciją – atšaukia...

Sustabdytas Astravo AE pirmasis reaktorius (18)

Astravo atominės elektrinės pirmasis reaktorius sustabdytas, o jėgainės sistemų veikimas bus...

Protrūkis audinių fermose apnuogino Lietuvos bėdą – infekcinių ligų tyrėjų pas mus nėra

Kailinių žvėrelių augintojai mėgina išsaugoti savo gyvūnus ir kovoti su liga, tačiau ši...

Juozapaitis apie Kultūros komitetą pasiekusį Gražulio vaizdo įrašą: dar ir ne to yra buvę (69)

Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis LNK žinioms papasakojo apie visuomenėje...

Arūnas Milašius. Krizių skambučiai: viena jau prasidėjo, kita pakeliui (3)

Nors kol kas žinių, kad ekonomika sėkmingai dorojasi su krize yra, tačiau vargu ar bus taip, kad...

Agnė Keizikienė | D+ nariams

Vazektomija daugeliui Lietuvos vyrų vis dar skamba it vyriškumo atėmimas: gydytojas pasakė, kas dažniausiai tam ryžtasi ir ko labiausiai bijo

Chirurginė kontracepcija vis dažniau sulaukia susidomėjimo tiek iš vyrų, tiek iš moterų....

Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą (819)

Prezidentas Gitanas Nausėda susitikimų maratoną su premjerės Ingridos Šimonytės teikiamais...

Gamtos ženklus suprantanti dzūkė Janina jau žino, kokie orai bus per Kalėdas ir kada prasidės tikroji žiema (27)

Gamtos ženklus stebinti marcinkoniškė Janina Janušauskienė sako, kad baltų Kalėdų šiemet...

|Maža didelių žinių kaina