Kai grįžau ten po kelių dešimtmečių, situacija buvo gerokai pasikeitusi. Nors švedų kalbą jau mokėjo visi, suomių kalba – su savotiškais švediškais inkliuzais – buvo tapusi vietos žmonių pasididžiavimu, tarsi pasienio teritorijos tapatybės ženklu. Ir man buvo net truputį gėda, kad prastai mokėjau suomiškai.
Mano daugiakalbystės kelias
Mano asmeninė tiesioginė daugiakalbystės patirtis iš tiesų prasidėjo Lietuvoje. Tai buvo 1993 m., labai norėjau mokytis lietuvių kalbos. Tačiau tada nebuvo beveik jokių priemonių. Galop radau Čikagoje išleistą vadovėlį, kurio mokomieji tekstai pasakojo apie prieškario Lietuvos gyvenimą. Vadovėlio pabaigoje buvo pamatinių žodžių žodynas ir gramatikos išklotinės.
Tuo metu su užsienio kalbomis Lietuvoje buvo prastai. Tačiau man dėl to savotiškai pasisekė: jei būčiau norėjęs, beveik nebūtų buvę su kuo bendrauti, todėl daug greičiau tobulėjo mano bendravimo lietuvių kalba įgūdžiai. Bet tai nebuvo lengva. Žmonės šnekėdavosi, o aš dažniausiai sėdėdavau ir šypsodavausi, nes menkai supratau, kas, kur ir kaip. Tokia padėtis net kėlė depresiją.
Lūžis įvyko vienoje mažoje parduotuvėje (dabar gal sakyčiau lavkoje) netoli Kalvarijų turgaus, Vilniuje. Man reikėjo pieno ir dar kažko. Daug žmonių, vėlyvas vakaras, stresas... Nors jau buvau šiek tiek pramokęs lietuviškai, tą akimirką visos mano žinios išgaravo. Niekaip negalėjau prisiminti, kaip lietuviškai tas prakeiktas pienas. Bandžiau pasakyti rusiškai, nors mano rusų kalbos bendravimo įgūdžiai buvo, švelniai tariant, savotiški. Vieninteliai žodžiai, kurie atėjo į galvą, buvo... pylemjot (liet. „kulkosvaidis“) ir bronetransportjor (liet. „šarvuotis“).
Nors dabar juokinga, tada iš parduotuvės išėjau supykęs, susigėdęs ir vos neverkiantis. Pasakiau sau: „Jei čia nori būti, durniau, tai jau užsiimk ta lietuvių kalba kaip reikiant arba varyk namo.“ Ir pradėjau mokytis kasdien po 16 valandų. Bendraudamas prašydavau visų taisyti klaidas, klausydavausi radijo, vaikščiodavau gatvėmis su žodžių sąrašais.
Praėjo kiek laiko. Staiga vienoje kavinėje pajutau, kad galiu susikalbėti. Oi, koks jausmelis!.. Gal ir yra malonesnių dalykų gyvenime, bet ši akimirka tikrai priklauso geriausiųjų penketukui.
Rusų ir latvių kalbų rūpesčiai
Vėliau nutariau vis dėlto patobulinti savo „karinę“ rusų iki žmoniško lygio. Bendravau su jaunais rusais. Kalbų mainais: valandą kalbėdavomės angliškai (ne lietuviškai), o tada – rusiškai. Gana greitai pastebėjau, kad mano laužyta lietuvių dažnai tokia pat gera kaip jų, kartais net truputį geresnė. Tada jie pradėjo pasakoti, kokia sudėtinga vietos kalba, kaip dėl tarimo ir žodyno stokos jautė pasipiktinimą ir vietinių žiūrėjimą iš viršaus. Ir dėl to tebekalbėjo rusiškai.
Jaučiau ir aš vietinių pyktį, kai kiek vėliau nutariau mokytis latvių kalbos. Tam, kuris moka lietuvių, latvių kalbą išmokti stebėtinai lengva, bent jau taip, kad galėtum susikalbėti (manyčiau, ir atvirkščiai). Kelis kartus buvau apsistojęs Rygoje, iš viso gal mėnesį ten gyvenau, vaikščiodavau po ielas, degdamas noru išbandyti savo latvių kalbos žinias. Tačiau beveik visur man atsakydavo rusiškai. O aš norėjau būti Baltijos patriotu. Galop vieną čeloveką prie autobusų stoties Rygoje aprėkiau rusiškai: „Aš čia Rygoje mėnesį, o jūs čia kiek?!“
Kalbų įtaka
Tačiau kalbų mokėjimo ir raidos procesus ne visada lengva numatyti. Pavyzdžiui, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), buvo galima manyti, kad noras mokyklose mokytis, tarkim, vokiečių ir prancūzų kalbų, turėtų augti, tačiau nieko panašaus. Šių kalbų mokymosi mokykloje poreikis ne tik neauga, bet dar net mažėja. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, būta tokių atvejų, kai šių kalbų mokytojai persikvalifikuoja mokyti kitų kalbų, pavyzdžiui, rusų.
Lietuviai, latviai ir estai, kitaip nei dauguma Europos tautų, mano, kad rusų kalba labai naudinga. Po anglų pusė Lietuvos gyventojų rusų kalbai duoda antrą vietą reikalingų užsienio kalbų sąraše. Tai galima paaiškinti netolima Baltijos šalių praeitimi ir, žinoma, dabartimi. Juk Rusija – didelė Baltijos šalių kaimynė. Dabar net jaunimas, kuris nelabai moka rusiškai, nes rusų kalbos dėstymas mokyklose atgavus nepriklausomybę išblėso, dažnai pareiškia norįs mokytis būtent šios kalbos. Tad rusų kalba pamažu grįžta į užsienio kalbų mokymo programą.
Nors didėja skandinavų, italų, ispanų, turkų ir Rytų kalbų (japonų bei kinų) tiesioginė ir netiesioginė įtaka, daugiausia tiesioginės įtakos šiandien daro anglų kalba. Apie 90 proc. moksleivių mokosi anglų kalbos, o pirmose klasėse daug kur net iki 99 procentų. Teigiamą požiūrį į anglų kalbą rodo ir ES statistika: lietuviai yra vieni didžiausių anglų kalbos rėmėjų Europoje. Beveik 90 proc. visų gyventojų mano, kad anglų – naudingiausia užsienio kalba.
Anglų ir rusų kalbos Lietuvoje dominuoja, manau, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai normalu: maža šalis ieško bendros kalbos, kuria galėtų bendrauti su didžiosiomis. Be geopolitinių aspektų, dar galima paminėti ir buitinį. Išlaikyti aukšto lygio užsienio kalbų dėstymą tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, ko gero, sudėtinga. Nors viskas priklauso nuo prioritetų. Čia pasireiškia valstybės užsienio kalbų mokymo politika, o gal veikiau tos politikos paviršutiniškumas.
Anot Eurobarometro, šiandien 28 proc. lietuvių mano, kad vokiečių kalba būtų naudinga kaip viena iš dviejų užsienio kalbų. Tačiau praktika rodo, kad vokiečių kalba pamažu nyksta iš mokyklų mokymo planų. 2010–2011 mokslo metais ši kalba Kauno mokyklose beveik nedėstyta. Taigi, pramoniniame mieste nemokoma vokiečių kalbos. Tai kiek keista, nes Vokietija, kaip žinome, ekonomiškai stipriausia šalis visoje Europoje, be to, netoli Lietuvos. Mažai šaliai, norinčiai pritapti Europos politiniame ir ekonominiame kontekste, būtinai reikia žmonių, galinčių ne tik bendrauti vokiškai, bet ir suvokti Vokietijos realijas.
Kai bendraudavau su senosios kartos žmonėmis Lietuvoje bei išeivijoje ir kai kalba pasisukdavo apie prieškarį, daugelis jų pasakodavo, kaip prieš karą užsienių kalbų mokytojai buvo kviečiami ir išlaikomi valstybės. Vienas išeivis Švedijoje, kuris mokėsi „Aušros“ gimnazijoje Kaune, noriai pasakojo, kaip prancūzų kalbos mokytojas, tikras prancūzas, pirmą kartą atėjo į klasę, pasisveikino prancūziškai ir pradėjo dirbti nė žodžio netardamas lietuviškai. Iš to, kaip mano pašnekovas kalbėjo prancūziškai, galėjau spręsti, kad tas mokytojas neblogai padirbėjo.
Mokyklos vaidmuo kalbos mokymo procese yra svarus. Visų pirma, būtent čia jaunam žmogui suteikiamos realios galimybės mokytis kitų kalbų. Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad formalus mokymas labai prisideda prie kalbos suvokimo ir išmokimo. Eurobarometro duomenimis, daugiau nei du trečdaliai Europos gyventojų mano, kad geriausias būdas mokytis užsienio kalbos yra tai daryti mokykloje. Lietuvos gyventojai taip pat teikia daug reikšmės kalbos mokymui mokykloje, ypač gimnazijoje. Šalis beveik pirmauja Europoje pagal gyventojų, teigiančių, kad būtent mokykla davė reikalingus kalbos mokėjimo įgūdžius, skaičių. Tačiau Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio pagal kitokią statistiką: „Eurostat“ 2009 m. duomenimis, 47,6 proc. lietuvių vaikų mokėsi dvi užsienio kalbas gimnazijoje. 2005 m. šis skaičius buvo lygus 55 proc., taigi, mažėja. ES dabartinis vidurkis yra 64,7 proc., Estijoje – net 99,7 procento.
Apie Lietuvos gyventojų norą mokytis kalbų liudija kalbos kursų gausa. Kalbos kursų rengėjams čia – didelės galimybės. Lietuvoje pelningai veikia šios užsienio kalbų kursus organizuojančios bendrovės: „Kalba“, „American English School“, „Soros International House“ ir „Language Academy“. Jos moko ne tik anglų, bet ir kitų populiarių kalbų. Šiuo metu didėja, pavyzdžiui, skandinavų kalbų poreikis.
Anglų kalbos Lietuvoje raida
Žinoma, kalbos „mokėjimas“ – slidus reikalas. Mano paties santykis su anglų kalba būnant Lietuvoje gerokai pasikeitė. Dėl darbų JAV, susijusių su filmo apie Lietuvos istoriją gamyba, teko atnaujinti ar gerokai patobulinti anglų kalbos žinias. Nors šią kalbą mokėjau neblogai, susidurti su amerikiečių anglų kalba buvo labai didelis iššūkis. Įsitikinau, kad vienintelis būdas labai gerai išmokti kitą kalbą – gyvas, dalykinis bendravimas, kai kalba tampa darbo įrankiu.
Ne kartą girdėjau, kaip Lietuvos jaunimas giriasi savo anglų kalbos žiniomis. Tada išvyksta metams ar porai uždarbiauti, grįžta išbalę ir aiškina, kaip prastai jie moka anglų kalbą. Ko gero, tai nepakartojama gyvenimo patirtis. Mokėti ir manyti, kad moki, – labai skirtingi dalykai. Nors manau, kad Lietuvos jaunimas gana gerai moka anglų kalbą. Jie nė kiek neatsilieka nuo, pavyzdžiui, savo bendraamžių iš Pietų Europos. Čia kalbu apie primityvoką, tačiau ne tokią prastą anglų kalbą, kuria europiečiai dažnai kalba, kai bendrauja tarpusavyje. Ji vadinama Euro English.
Kalbos mokėjimo erdvėje
Didesnės įmonės ir kitos įstaigos Lietuvoje mano, kad rimtas pretendentas į darbo vietą turi mokėti bendrauti angliškai ir dar bent susikalbėti rusiškai. Tai rodo studija apie didesnių bendrovių darbo skelbimus. Kaip sakoma, norint pirkti nereikia jokių kalbų, o norint parduoti reikia mokėti pirkėjo kalbą. Taigi, vis dažniau darbo rinkoje atkreipiamas dėmesys į kalbų mokėjimą. Statistikos departamento duomenimis, prieš dešimt metų profesinėse mokyklose 37,5 proc. studentų mokėsi anglų kalbos, o šiandien tai daro net 70 proc. studentų.
Kai kalbama apie mokamų užsienio kalbų skaičių, Lietuva šiandien viršija Europos vidurkį. Eurobarometras nurodo, kad vidutiniškai vienas Europos pilietis moka 1,4 užsienio kalbos, o Lietuvos pilietis – apie 1,8. Apie 92 proc. Lietuvos gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą, 51 proc. – bent dvi, 16 proc. – bent tris kalbas. Tai viršija ES vidurkį: 56 proc. gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą, 28 proc. – bent dvi, 11 proc. – bent tris kalbas. Visai nekeista, juk Lietuva – daugiakalbystės teritorija nuo senų laikų. Jei truputį domitės istorija, žinote, kad mažiausiai šešios kalbos iš bent trijų kalbos grupių šioje mažoje teritorijoje rado istorinį prieglobstį: lietuvių, lenkų, jidiš, rusų, baltarusių ir vokiečių.
Mano pirmas susidūrimas, be rusų, su mažumų kalbomis buvo vokiečių kalba. Prisimenu susitikimą su viena senute Šilutėje: kai prabilau savo tada dar primityvia lietuvių kalba, ji nuo gimtosios kalbos mikliai perėjo prie vokiečių ir kalbėjo visiškai laisvai, be jokio akcento. Žmogui, kuris tada menkai suvokė to krašto praeitį ir staiga sutiko tą, kuris kalbėjo ne taip, kaip kiti, kuris tikrai valdė vieną „ne rusų“ užsienio kalbą, tai buvo lyg stebuklas. Tai mane kone magiškai traukė domėtis Memelland istorine raida, vieną kartą archyvuose JAV netgi specialiai ieškojau tų kraštų prieškario vaizdų.
Galima ilgai mąstyti apie „tinkamų“ kalbų mokėjimą. Turiu kelis pažįstamus Lietuvoje, kurie visiškai laisvai kalba bent trimis kalbomis, tačiau nė viena jų netinka norint uždarbiauti. Jau rimtai ruošiasi mokytis, pavyzdžiui, anglų kalbos, nors pinigų tam nelabai turi. Tenka vis dažniau padėti žmonėms rasti nemokamų anglų pamokėlių, o kartais – net švedų ar norvegų. Ir jie mokosi, sunkiai, bet iriasi į priekį. Bent vidutinis užsienio kalbos mokėjimas didina pasitikėjimą savimi ir leidžia mąstyti apie didesnes savo galimybes. Kas gali eiti per kalbos tiltą, tas randa kelią į gerokai didesnę sėkmę.
Jei kalbame apie verslą, vienoje Europos Komisijos studijoje apie kalbos naudą mažoms ir vidutinėms tarptautinėms bendrovėms (ELAN, 2006) nustatyta, kad bendrovės, kryptingai investuojančios į kalbos strategijas, gali padidinti savo apyvartą iki 44 procentų. Svarbiausi tokios kalbos strategijos požymiai yra šie: gimtakalbių samdymas, žmonių, turinčių gerus kalbų įgūdžius, samdymas, naudojimasis profesionalių vertėjų paslaugomis, kalbos strategijos planas ir jo diegimas. Pastarasis požymis, manau, vertas dėmesio.
Valstybiniu lygmeniu neginčytinas faktas, kad be gerų ir įvairių kalbų įgūdžių šalis laikui bėgant nebegalės reikštis vis stiprėjančiame tarptautiniame sūkuryje. Nors yra niuansų, Lietuvos įstatymai leidžia puoselėti individualią daugiakalbystę (angl. plurilingualism), tačiau nėra nė vienos valstybės institucijos, kuri efektyviai koordinuotų daugiakalbystės (angl. multilingualism) reikalus valstybiniu lygmeniu, trūksta vizijos ir koordinuotų pastangų. Kaip užkietėjęs Lietuvos užtarėjas ir kritikas tuo pat metu, drįsčiau teigti, kad tokia strategija būtina, norint išsaugoti gerovę ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, nepriklausomybę.
Daugiakalbystės skatinimas
Europos Komisija neseniai kalbų mokėjimą apibūdino kaip tam tikrą Europos pagrindą ir jos raidos atspirties tašką: „Daugiakalbystė – ne tik Europos paveldo dalis, bet ir galimybė kurti visuomenę, kuri atvira, gerbia kultūrinę įvairovę ir pasirengusi bendradarbiauti.“
Šiuo metu Europoje svarstoma galimybė kalbų mokymą laikyti prioritetiniu būsimose ES programose, susijusiose su švietimu ir mokymu. Tam galima tik pritarti. Jau dabar Europos Komisija vykdo įvairius daugiakalbystės viešinimo projektus, tokius kaip Europos kalbų ženklo programa ir Metų kalbos ambasadoriaus rinkimai. Tokiais projektais skatinama suvokti daugiakalbystės naudą. Tai, kad daugiakalbystė labai aktuali, rodo faktas, jog 2011 m. konkurse dalyvavo įmonės iš labai įvairių verslo sričių, pradedant šokolado gamintoja „Rūta“ ir baigiant naftos perdirbimo bendrove „Orlen Lietuva“. 2011 m. konkurso laimėtoja – rinkos tyrimų bendrovė „WorldOne“, kurios skambučių centro darbuotojai Lietuvoje su klientais bendrauja devyniomis kalbomis. 2012 m. kalbų ambasadore planuojama skelbti šio titulo nusipelniusią mokyklą. Pretenduoti gali ir kaimo mokyklos, ir prestižinės gimnazijos.
Nuo gimtosios iki dangaus
Vis dėlto be labai gerų gimtosios kalbos įgūdžių save suprasti ir išreikšti savo mintis iki galo neįmanoma. Atsipalaiduoti ir mėgautis radus tinkamų niuansų kalbant ir rašant! Kai dalykiškai ir dažnai pradėjau vartoti kitas kalbas, jaučiu nemenką pasimėgavimą kalbėdamas, skaitydamas, rašydamas ar juokaudamas gimtąja – švedų – kalba.
O apie savo lietuvių kalbos žinias galiu pasakyti tik tiek, kad ją jau taip gerai moku, jog suprantu, kad nemoku. Tiek visokių lygmenų, niuansų, nerašytų taisyklių, santykių su įvairiais reiškiniais... Vienas sunkiausių dalykų – tinkamai išlieti savo rūstybę ir vykusiai bei subtiliai juokauti. Kai vis dažniau tenka viešai kalbėti ar rašyti lietuviškai, jaučiu, kaip ta vidinė kova, kuri kadaise vyko prie Kalvarijų turgaus, tęsiasi. Turiu stengtis. Dėdamas daug pastangų rašau ir šį straipsnį. Kai pavyksta, jaučiuosi laimingas.
Kankinuosi toliau su kitomis kalbomis. Šiuo metu dirbu su prancūzų kalba, dar su estų ir lenkų. Mokydamasis lenkų kalbos pastebėjau, kad rusų kalbos mokėjimas kartais yra net tam tikras trūkumas, nes manai, kad žinai, bet paaiškėja, jog yra kitaip. Visai kitaip! Estų kalba – kietas riešutėlis, savotiško skonio. Bet ir jis perkandamas, jei turi kantrybės.
Kada nors mokysiuosi ir suomių kalbos. Tai kalba, prie kurios slenksčio gimiau. Kai išmoksiu suomių, galėsiu apsukti ratą apie Baltijos jūrą – kaip nykštukas Nilsas, pats vienas, be laukinių žąsų. Toje kelionėje gimtoji kalba bus batai, o užsienio kalbos – sparnai.