„Kai po dviejų savaičių pasiėmiau dukrą (tuo metu dvimetę) iš valstybinio darželio, mane vadino paranojike. Tai kad dukra pradėjo bijoti tualeto, pradėjo nevalingai šlapintis, naktimis košmarus sapnuoti ir šaukti: „man skauda! Netempk manęs! Skauda (...)“, nors iki tol pusę metų jau pati viską atlikdavo, nebuvo „avarijų“. O man nebeišeidavo užmigti ir raudodavau iki paryčių kad nieko negaliu pakeisti (tuo metu banko sąskaitos buvo nulinės greit viską pakeisti)“, – feisbuke savo istorija dalinosi mama Irma Macaitienė.
Moteris prisiminė, kad, palikusi vaiką darželyje, vaikščiodavo aplinkui po langais, ant suolelio jos laukdavo keletą valandų.
„Nes ypatingai ją jaučiau. Visada tikiu vaiku. Visada. Kas kitas tikės, jei ne gimdytoja? O svarbiausia man sakydavo, tu per daug investuoji į vaiką. Skirk sau daugiau dėmesio, resursų. Nieko neklausiau, jutau savimi kad sau neatleisiu palikusi kaip yra“, – rašė I. Macaitienė.
Ji rašė, kad tokia situacija yra trauma ir vaikui, ir tėvams.
„Iki šiol jaučiu padarinius: sunkiai pasitikiu, ypač daug analizuoju, bandau užmegzti kontaktą su mokytojais, kad suprasčiau, kokie tai žmonės, kaip jie elgiasi, mąsto. Daug klausinėju. Labai daug. Daug komunikuoju. Šiuo metu esu rami-kas geriausia Vilniuje atradau. Dėl to jaučiu baisulingą pasididžiavimą savimi, kad nesustojau, kad ieškojau, kad nebijojau likti kur buvo vėl blogai“, – teigė I. Macaitienė.
Nuo to laiko, kai nutiko ją suneraminusi situacija, jau praėjo maždaug dveji su puse metų. Moteris, dalindamasi tekstu su vaikų iš darželio „Žvangutis“ patyrimais, neslėpė pykčio.
„Gaivališku pykčiu kvėpuoju. Na kada pas mus bus gerbiamas vaikas? Kada tėvai galės gauti pagalbą keičiant įvykius, o ne tik desperatiškai e-mailus rašyt bus siūloma. Turiu didelę svajonę: kiekviename darželyje bus kameros. Ir dar vieną svajonę, kad nebus okey nei vienam išgirdusiam jog prieš vaiką panaudotas rėkimas, suvaržymas. Ir kad visi kalbės bei viešins.
Mažulyčiai, man taip gaila kad kentėjote. Kad girdėjote šitas šlykštybes. Tikiu atsitiesite, atgausite tikėjimą suaugusiais, tikėjimą savimi. Didi pagarba tėvams. Kad kovojo, nepasidavė“, – rašė I. Macaitienė.
Direktorė tokių skundų nėra girdėjusi
Vilniaus lopšelio darželio „Gėlynas“, iš kurio savo vaiką pasiėmė ponia Irma, direktorė Rasa Žukauskienė stebėjosi, ir tikino, kad jos vadovaujamoje įstaigoje tokio atvejo nėra buvę, kad dėl tokių priežasčių, kokias mini mama, būtų paimtas vaikas iš darželio.
„Apskritai pas mus per metus laiko, jeigu ir išvyksta, tai vienas ar du vaikai. Ir dažniausia priežastis būna gyvenamosios vietos pakeitimas. Kai kalbamės su tėvais, visada klausiame, ir tai būna tikrai išskirtiniai atvejai“, – sakė R. Žukauskienė.
Įstaigos vadovė supranta tėvų rūpestį ir nerimą.
„Tėvai mums patiki tai, kas yra brangiausia, tai yra savo vaikus. Bet ir mes esame ne tie žmonės, kurie to nesuprastume. Mes į tuos vaikus irgi žvelgiame kaip į savo vaikus. Ir dedame visas pastangas, kad kiekvienam vaikui būtų gera įstaigoje“, – kalbėjo R. Žukauskienė.
Direktorė sakė, kad ne skundų, o padėkų ji susilaukia dėl darželio mokytojų darbo.
„Tėvai dėkingi mokytojams už sėkmingą vaikų adaptaciją, už ugdymą, higieninių įpročių formavimą. Na, o adaptacijos laikotarpis, kol vaikams viskas yra nauja, nepažįstama, tai yra visiems sunkus laikotarpis – ir vaikams, ir tėvams. Sunku pasakyti (dėl konkrečios situacijos), bet tokių nusiskundimų aš neturiu“, – sakė R. Žukauskienė.
Pasak įstaigos vadovės, mokytoja, pas kurią grupėje lankėsi ponios Irmos vaikas, sėkmingai dirba ir šiandien.
„Vaikų tėvai labai nori, kad būtent ši mokytoja ugdytų jų vaikus. Tą gali paliudyti ir dabartinių vaikų, kurie yra įstaigoje tėveliai“, – teigė R. Žukauskienė.
Direktorė svarsto, kad galbūt tas nusiskundimas gali būti ir šmeižto atvejis.
„Pagal tai, kokią informaciją turiu tiek aš, tiek mokytojai, mes tik galime pasidžiaugti, kad tokie mokytojai dirba – atsakingi, dėmesingi, gebantys dirbti su įvairiausiais vaikučiais, ir su specialiųjų poreikių, ir įvairiomis kalbomis kalbančiais. Labai apmaudu ir skaudu, kad mokytojas yra šmeižiamas. Jeigu matysiu, kad tai kenkia reputacijai, tai kreipsiuosi į policiją, kad ieškotų šitų šmeižikų“, – kalbėjo R. Žukauskienė.
Pranešimų sulaukia retai
Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad tėvų pranešimų dėl prieš jų vaikus ugdymo įstaigose galimai naudojamo emocinio ar fizinio smurto pasitaiko gana retai, tačiau visi tokie atvejai vertinami itin rimtai – bet koks smurtas prieš vaikus nėra ir negali būti toleruojamas.
„Gavus signalų apie tokias galimas situacijas, nedelsiant imamasi veiksmų: kalbamasi su pedagogais ir ugdymo įstaigos administracija, galimai nukentėjusių vaikų tėvais, pasitelkiama Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos ir kitų institucijų pagalba.
Įstaigų vadovams reguliariai primenama, kad jie turi stebėti darbuotojų elgesį, o pastebėjus netinkamus veiksmus ar gavus indikacijų apie tokius atvejus – neatidėliojant imtis veiksmų, jog būtų užkardyti bet kokie vaikų teisių pažeidimai“, – rašoma savivaldybės Komunikacijos skyriaus specialisto Gabrieliaus Grubinsko pateiktame komentare.
Kartu savivaldybė pažymi, kad Švietimo įstatymas numato, kad mokytojas privalo atitikti įstatyme numatytos nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Jei mokytojas iš darbo atleidžiamas už šiurkštų pažeidimą, reputacija prarandama 3 metams, o jei už etikos kodekso pažeidimus – metams.
„Jeigu pedagogo darbo sutartis nutraukiama jo prašymu arba šalių sutarimu, tai neužkerta kelio darbintis kitose švietimo ar ugdymo įstaigose. Tačiau savivaldybė yra rekomendavusi įstaigų vadovams priimant darbuotojus daugiau dėmesio skirti jų patikrinimui dėl galimų rizikų, įvertinti ir neignoruoti viešojoje erdvėje ar socialiniuose tinkluose esančios informacijos bei atsiliepimų, kurie suponuotų aiškų pedagogo elgesio nederėjimą su etika ir įstaigos puoselėjamomis vertybėmis“, – aiškino savivaldybės atstovas.
Vaikai gali patikimai papasakoti, kas įvyko
Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė Ieva Daniūnaitė pažymėjo, kad konkrečių atvejų nekomentuos, tačiau bendrai pažymėjo, kad vaikai įvairiu būdu praneša apie tai, kaip jie jaučiasi, ir, kas yra įvykę.
„Maži vaikai gali papasakoti apie dalykus, kurie yra įvykę. Jie gali suprasti veiksmus, kuriuos kiti žmonės atlieka, ir gali apie juos papasakoti. Kuo daugiau vaikas turi žinių apie tai, kas yra tinkamas ir netinkamas elgesys, tuo greičiau jis gali papasakoti, kas įvyko“, – aiškino I. Daniūnaitė.
Pasak psichologės, svarbu suprasti, kad vaikai, ir jaunesnio amžiaus, gali patikimai papasakoti, kad įvyko netinkamas elgesys arba smurtas jo arba kitų vaikų atžvilgiu.
„Vaikas gali papasakoti apie rėkimą, apie žodžius, kuriuos sako kitižmonės, apie trenkimą ar apie seksualinės prievartos veiksmus. Vaikas tą padaro jam suprantamais žodžiais, kuriuos jis moka. Labai svarbu, kad suaugusieji rimtai žiūrėtų į tai, ką sako vaikas“, – teigė I. Daniūnaitė.
Pasak psichologės, tėvai, kurie rimtai vertina vaiko žodžius, pradeda aiškintis situaciją, gerai ir svarbiai daro, nes vaikui patvirtina, kad juo patikėjo, kad rimtai žiūri į tai, ką vaikas pasakė, ir, kad rūpinasi vaiko saugumu, kad vaikas būtų saugus, ir, kad aplink jį esantys vaikai būtų saugūs.
„Vaikas gauna labai svarbią žinutę, kad suaugusieji juo tiki, ir, kad imasi veiksmų“, – sakė I. Daniūnaitė.
Svarbu stebėti elgesį
Kartu psichologė atkreipė dėmesį, kad be vaiko pasakojimo gali pasireikšti įvairių savijautos ženklų, kuriuos suaugusieji turėtų stebėti.
„Tai gali būti įvairūs požymiai. Tėvai gali pamatyti, kad kažkurį laiką, arba po kažkokio įvykio, arba po savaitės ar dienos, pasikeičia vaiko elgesys. Galbūt jis tampa jautresnis, verksmingesnis, irzlesnis, sunkiau sukalbamas. Galbūt jam sunkiau laikytis taisyklių, galbūt jis nenori valgyti arba nenori kažkur eiti, kur anksčiau eidavo, arba nenori žaisti. Galbūt sapnuoja košmarus“, – nerimą ir įtampą išduodančius ženklus vardino I. Daniūnaitė.
Pasak specialistės, jeigu greta sunkios vaiko savijautos girdime ir vaiko pasakojimą, tai yra labai svarbi informacija, į kurią turėtume reaguoti.
„Bet, jeigu tėvai mato pasikeitusią vaiko savijautą, irgi svarbu atkreipti dėmesį, su kuo tai yra susiję“, – sakė I. Daniūnaitė.
Tokiu atveju, kaip aiškino psichologė, reikia žiūrėti, kokia yra vaiko gyvenimo situacija šiuo metu.
„Nerimas arba liūdna nuotaika gali būti susijusi su daug dalykų. Mes žiūrime, kas vyksta vaiko gyvenime. Jeigu tai sutapo su adaptacija naujoje vietoje, tai, jei mes darome veiksmus, padedančius adaptuotis, situacija pagerėja ir išsisprendžia.
Bet, jeigu vyksta kažkas, kas neramina, arba vaikas vis sako, kad kažkas jam negerai, nepatinka, jis nenori, tai turėtume gilintis, kas jam nepatinka, ko jis nenori, kaip elgiasi kiti vaikai, kaip elgiasi kiti suaugusieji? Galima to paklausti. Ir vaikai tikrai papasakoja, kaip elgiasi suaugusieji grupėje darželio ar mokyklos aplinkoje“, – aiškino I. Daniūnaitė.
Psichologė drąsino tikėti vaikais: „paprastai vaikai sako tiesą. Tikrai turime rimtai žiūrėti į tai, ką mums sako vaikai“.
Kaip elgtis tėvams?
Tokiu atveju, pasak psichologės, tėvams svarbu patvirtinti vaikui, kad jis gerai padarė, kad pasakė.
„Yra svarbu kreiptis pagalbos, ir vaikus mes turime mokyti kreiptis pagalbos. Kai jie tą padaro, turime padrąsinti juos ir palaikyti, kad jie tą padarė“, – aiškino I. Daniūnaitė.
Tada, pasak psichologės, vaikams reikėtų pasakyti, kad „taip suaugę žmonės neturi elgtis“, jeigu išgirsta, kad suaugę žmonės juos įžeidinėja, žemina, kalba netinkamais žodžiais, naudoja fizinį smurtą arba kaip nors kitaip netinkamai elgiasi.
„Ir tada reikėtų pasakyti, kad „mes pagalvosime, ir imsimės veiksmų, kurie padėtų tave apsaugoti“. Ir tada tai gali būti kreipimasis į auklėtojas, į pagalbos specialistus arba administraciją.
Kartais ugdymo įstaigose būna labai aiški tvarka, ir pasakyta žinia, į ką tėvai pirmiausia turi kreiptis, jeigu iškilo klausimų. Paprastai tėvai gali kreiptis į tą, ką labiausiai pažįsta, arba į tą, kas jiems atrodo labiausiai patikimas. Arba kreipiesi į grupės auklėtoją, jei situacija nesikeičia, kreipiesi į administraciją“, – sakė I. Daniūnaitė.
Priklausomai nuo elgesio, pasak psichologės, jeigu kalbama apie fizinį arba seksualinį smurtą, arba besitęsiantį psichologinį smurtą, ir įstaiga nereaguoja, tada svarbu kreiptis ir į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir į policiją.
Smurto rūšys
Psichologė priminė, kad psichologinis smurtas dažniausiai yra besitęsiantys veiksmai kaip rėkimas, prasivardžiavimas, žeminimas, atstūmimas, lyginimas vieno vaiko su kitu, siekiant jį pažeminti, kaltės sukėlimas vaikui, vadinimas jo blogu, darymas jo atsakingu už suaugusius.
Fizinis smurtas irgi yra labai įvairus elgesys – pradedant nuo pliaukštelėjimo, stumtelėjimo, ir tada – stiprėjantis: stumdymas, purtymas, trenkimas vaikui, mušimas diržu ar ranka iki labai stipraus smurto.
Seksualinis smurtas irgi yra plati sąvoka, pradedant nuo rodymo netinkamų pagal amžių vaizdų, vaiko intymių vietų žiūrėjimo ar lietimo, arba prašymo ar vertimo vaiko žiūrėti ar liesti suaugusio ar vyresnio amžiaus žmogaus intymias iki žaginimo. Taip pat tai būtų vaiko įtraukimas į pornografijos kūrimą.
Pasak psichologės, jeigu situacija taisosi, suaugę tinkamai pradeda elgtis su vaiku, arba vaikas patenka į kitą aplinką, kur su juo tinkamai elgiamasi, tai vaikas turėtų nurimti, pasidaryti laisvesnis, įsitraukti į žaidimus.
„Bet tas gali užtrukti laiko. Labai svarbu, kad mes įvardintume, koks suaugusių žmonių elgesys buvo netinkamas, kad taip negalima elgtis, kad „mes neleisime, kad taip su tavimi elgtųsi“. Galime trumpai pasakyti, ką darėme reaguodami. Ir reikėtų stebėti, ar vaiko savijauta gerėja“, – sakė I. Daniūnaitė.
Jei sudėtinga situacija ir vaiko emociniai sunkumai tęsiasi, vaikui gali prireikti ir psichologo pagalbos. Iškilus klausimų tėvai nemokamai gali pasikonsultuoti su specialistais skambindami į „Tėvų liniją“. Telefonu (8 800 900 12) tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams teikiamos profesionalių psichologų konsultacijos. Pasitarti galima darbo dienomis 9.00-13.00 val. ir 17.00-21.00 val.
