Nuotraukomis su DELFI pasidaliję socialinio tinklo „Facebook“ grupės „Vilniaus miesto studija“ įkūrėjai pasakojo, kad jų jie ieško internete, knygose ir muziejuose. Beveik kiekvieną rastą fotografiją jie didina ar ryškina.
„Tai mūsų pomėgis – knisti archyvus, ieškoti mažai arba visai nepublikuotų nuotraukų. Daug kas yra suskaitmeninta – nuo privačių, mažų archyvų iki gigantų (ir pildoma). Kiekvieną kartą pamatęs nuotrauką mokaisi, atrandi miestą ir supranti, kad tai niekada nesibaigs“, – sakė viena iš grupės atstovių Nerilė.
Pasakodama apie užgimusią idėją rinkti senojo Vilniaus fotografijas ji sakė tuo susižavėjusi, kai suprato, kad apie savo miestą, Vilnių, nežino beveik nieko.
„Ieškodama informacijos supratau, kad dauguma mažai žino apie savo miestą arba tiesiog tas žinias pamiršo. Tiesą pasakius, viso Vilniaus ir negalima pažinti. Svarbiausia – šį miestą reikia pajausti“, – sakė ji ir sutiko pasidalinti akimirkomis iš 20 a. 4 deš. Vilniaus.
Stilius buvo maitinamas prieškario totalitarizmo idėjų
Mados istorikas Aleksandras Vasiljevas DELFI yra pasakojęs, kad ketvirto dešimtmečio moters aprangos stilius buvo maitinamas prieškario totalitarizmo idėjų, artimų Hitlerio, Stalino, Franko, Musolinio estetikai ir politikų norams matyti šalia visuomeniškai aktyvią moterį, partijos draugą, suprantama, ir motiną.
Ketvirto dešimtmečio pradžioje vyraujantis drabužių siluetas akcentuoja krūtinę, klubus ir kilstelėtą juosmens liniją. Siuvėjai naudoja įstrižą kirpimą.
„Karo metu daug vyrų žuvo, todėl moterų aprangos mada tapo tarpusavio konkurencijos įrankiu. Moteriai išsivadavus iš korsetų, pakito visiems įprastas, įsmaugtas per juosmenį figūros vaizdas. Viena pirmų naujovių mados srityje buvo tiesaus drabužio siluetas. Juokaudami sakytume, kad trečias dešimtmetis taupė medžiagas“, – yra sakęs jis.
Atgimė moteriškumas ir švelnumas
Kauno miesto muziejus savo tinklalapyje informuoja, kad ketvirtajame dešimtmetyje atgimė moteriškumas, švelnumas. Moterys tapo gundančios ir paslaptingos.
„Talija grįžta į natūralią vietą, liemuo suveržiamas, sijono ilgis žemiau kelių ar visai ilgas. Labai saikingai pailgėja moterų plaukai, bet ilgi tebėra nemadingi. Madingi buvo šviesūs ir garbanoti plaukai. Itin madingos tapo skrybėlės: įvairiausio dydžio, plokščios kaip blynai ir nedidelės, kurios vos laikėsi ant viršugalvio.
Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado daug grožio salonų, moterys garbanojosi karštais garais su kelis kilogramus sveriančiais švininiais „bigudi“, darėsi manikiūrą. Grožis tapo savotiška prievole ir preke. Moterys labai norėjo būti gražios, o besikurianti grožio industrija palaikė tokį siekį.
Vyrų mada, lyginant su moterų, buvo stebėtinai konservatyvi. Tarpukaryje iš esmės kito tik vyriško kostiumo detalės. Miesto vyras visuomet buvo apsirūpinęs lazdele, tai buvo privaloma kostiumo detalė. Lazdelė simbolizavo lietsargį, mat vyrų madoje buvo jaučiama stipri Londono įtaka. Prestižine apranga tapo karinė uniforma. Pokylių sezono metu dėvėti frakai ir smokingai. Vakarinės vyriškos aprangos akcentai turėjo būti cilindras (nors buvo mėgėjų šį etiketą pažeisti ir vietoje cilindro nešioti katiliuką) ir baltos pirštinės. Baltų pirštinių reikėdavo einant į pokylį, kuriame bus šokama, nes prakaituota ranka prisiliesti prie damos nugaros nevalia“, – rašoma jame.
Lygino su paryžietėmis
„Lietuvė rengtis moka, bet daro kai kurių klaidų. Taip, pav., net paprasčiausia paryžietė pasistengia, kad jos batukai, kojinės ir skrybėlaitė būtų be priekaištų. O pas mus dar daugybė moterų nežino, kad tai yra pati svarbiausia elegantiškumo sąlyga. Be to, pas mus labai bijoma spalvų, įvairumo. Pamėgiama kokia mados naujiena ir ji įsivyrauja taip, kad moterys atrodo uniformuotos. Žinoma, tai galima pateisinti tuo, kad lietuvės negali taip dažnai rūbų keisti. Jos nori rūbą padėvėti ilgiau, dėl to jį siuva brangesnį.
Antra vertus, ir mūsų klimatas nėra palankus visiems madų įnoriams. Taip, pav., mūsų ponios dar nesiryžta padėti kailių, kai tuo tarpu Paryžiuje jau seniai – nuo kovo mėn. pradžios ir dar anksčiau – vaikštoma gėlėtomis skrybėlaitėmis ir spalvotais kostiumukais. Be to, lietuvės elegancijai kartais kenkia jos figūra, neatitinkanti šių dienų reikalaujamą liekną liniją. Ar tai nebus kalta tik mūsų virtuvė, gaminanti per gausius, per sunkius valgius?“ – taip E. Trejienė komentuoja mados naujienas žurnale „Moteris ir pasaulis“ (1938 m., nr. 4.).
