– Kad permainų reikia – natūralu. Reikia, kad gyvenimas nestovėtų vietoje, nebūtų panašus į užžėlusią kūdrą. Šia prasme žmonių norai yra visiškai realūs ir teisingi.
Tačiau, man regis, nieko negalima pakartoti du kartus. Sąjūdis buvo laiku ir vietoje. Jis atliko milžinišką istorinį vaidmenį. Bet antrą kartą toks masinis, žmonių gimdytas ir palaikytas dalykas neatsiranda.
Reikia ne sąjūdžio, o to, kad mūsų valdžios struktūros, įstatymų leidėjai ir jų vykdytojai ne imituotų darbą, bet tikrai dirbtų, vykdytų įstatymus, žinotų žmonių valią, siekius ir tokiu būdu atliktų tam tikrą gyvenimo atnaujinimo funkciją.
– Ar valdžia, Jūsų manymu, neatlieka šių funkcijų?
– Toli gražu neatlieka. Jokiu būdu nesu senis zirzlys, nenoriu būti iš tų, kurie visada viskuo nepatenkinti, bet dar sugebu sekti įvykius... Imkime detalę: rytą klausiausi radijo laidos apie žmonių žudynes ant asfalto. Kiek kalbų, kiek tuščių šūkių!
Televizija ar radijas agituoja: žmogau, važiuodamas kur nors, galvok, ne kaip greičiau tikslą pasieksi, bet ar apskritai pasieksi. Tačiau tie, kurie siaučia keliuose, nei radijo klauso, nei veikiausiai skaityti moka.
Reikia įstatymo – griežto įstatymo, apie kurį Seimas, beje, kalba jau antrus metus. Ir kas iš to? Ant manęs gal pyks pažįstami deputatai, bet jie elgiasi kaip neįgalieji.
Taigi jei reikia sąjūdžio, tai jo reikia valdžios struktūrose.
– Esate sakęs, kad nepriklausomybės akto signatarai buvo žmonės, kurių rankos, širdis ir protas veikė vienu metu???. Kur jie dingo dabar?
– Mes nebuvome dideli idealistai. Buvome tiesiog priversti priimti tautos šauksmą, tautos idealizmą, siekį atkurti pagrindinius valstybingumo principus. Tada vieningumas buvo pagimdytas didelių, svarbių dalykų.
Dabar jį didele dalimi išardė merkantiliniai dalykai. Sėdi, įsivaizduoju, koks nors deputatas X ir galvoja: štai deputatas Y tiek daug pasiekė, jis toks turtingas, jo vaikai Anglijoje mokosi, jis pats žvėris Pietų Afrikoje medžioja. O kuo aš prastesnis? Tai ir suskaldo.
Nenoriu pasakyti, kad žmonės neturi siekti geresnio gyvenimo, turto – tai natūralu, bet tas siekis turi būti truputį stabdomas, koreguojamas, kad neardytų vieningumo.
Nenoriu priešinti Atkuriamojo Seimo deputatų su dabartiniais. Tai buvo visiškai kiti, nepakartojami, unikalūs dalykai. Paskui sekė daug kadencijų, viena kitą kartojančių, rutiniškų.
– Sovietmečiui išsakome daug priekaištų. Bet, kita vertus, ar sistema netramdė net labai aukštų veikėjų – ne taip kaip dabar?
– Tada buvo velniška kontrolė, įdiegtas baimės jausmas. Jis nėra geras, bet kartais duoda neblogų rezultatų. Kai dabar su kartais išdykusiu vaiku susitvarkyti negalintys tėvai parodo diržą, jis sako, kad nueis ir pasiskųs dėl pažeidžiamų teisių.
Mano laikais tėvas nusiimdavo diržą ir pažeisdavo tas teises kaip reikiant, o aš tai dabar prisimenu su dideliu malonumu. Taip pat ir anais laikais bijota prasižengti, nes įstatymai buvo griežti. Kas nors gali sakyti: ką, jis įsigeidė tvirtos rankos, diktatūros? Aš ne diktatūros įsigeidžiau.
Aš noriu įstatymo diktatūros. Moralės diktatūros. Lietuviškų tradicijų diktatūros. Vaikų paklusnumo ir to, kad valdininkas turėtų ko nors bijoti.
– Savo knygoje „Neprarastoji karta“ rašėte, kad nomenklatūra yra nemirtinga. Bet mūsiškė kartais atrodo net ciniškesnė, nevaldoma ir nieko nebijanti?
– Susipina keli dalykai: demokratijos principai, asmenybės laisvė iš vienos pusės, o iš kitos – piktavalis žmogus tai panaudoja egoistiniais tikslais. Ir visiškas arba beveik visiškas nebaudžiamumas.
Pasakykite, kas pastaruoju metu Lietuvoje buvo nubaustas už korupciją, nors su ja kovoja daugybė institucijų? Netrokštu bausmių. Bet mechanizmas sukasi tuščiai. Nereikia, kad žmogus tuščiai kankintųsi kalėjime, bet turi galioti šventa justicijos taisyklė: nusikaltimas turi būti išaiškintas ir įvertintas.
– Žodis „nomenklatūra“ neatsiejamas nuo sąvokos „privilegijos“. Dabar, atrodo, tas lengvatas mūsų valdantieji kuriasi patys?
– Anais laikais privilegijų buvo. Sakysime, tryliktoji alga. Aš, kaip kultūros ministras, turėjau teisę gauti kelialapį į Palangą. Galėjau pirkti prekes „Šešupės“ parduotuvėje. Bet pirkti, o ne veltui gauti, kaip Sąjūdžio laikais kalbėjo.
Beje, labai mažai tuo naudodavausi. Pirkdavau čekišką alų ir veždavau tėvui į kaimą, kad jis tą alų duotų kaimynams, o jam kaimynai suartų arus.
Dabar, kaip sakoma, privilegijos yra mūsų pačių reikalas. Viena, ką mūsų valdininkai perėmė dar iš Josifo Stalino laikų – tai priedai prie algų. Prie Stalino buvo laikas, kai valdininkas gaudavo labai mažą atlyginimą ir penkis kartus didesnį priedą.
Kitas nelabai doras valdininkas žmonai rodydavo atlyginimą, o priedą su kuo nors prapildavo. Dabar, sakysime, Seimo narys gauna 4 tūkst. algą ir beveik tiek pat priedų. Tai yra ne kas kita kaip vokeliai, nes nuo jų nemokami mokesčiai.
Dabar privilegiją sukurti gali mūsų Vyriausybė, atsisėdusi, būdama geros nuotaikos – kokią nori. Gal daug tų privilegijų ir nėra – šimtas žino. Bet kai paskaitai apie prabangias mašinas su televizoriais – berods ministrės Vilijos Blinkevičiūtės – nereiktų to daryti.
Ministrei važiuojant mašina reikėtų ne televizorių žiūrėti, o pro langą dairytis: kaip gyvena piliečiai, kas knisasi konteineriuose.
– Atrodo, kad ir šiais laikais labiausiai iškyla žmonės, mokantys prisitaikyti ir įtikti: pavyzdžiui, G.Kirkilas?
– Toks gebėjimas atėjo iš laikų, kai reikėjo sutarimo. G.Kirkilas man pats priminė faktą, kurį buvau užmiršęs. Kad aš jį buvau paskyręs tarpininku tarp CK ir Sąjūdžio. Tada reikėjo derinti, gludinti kampus, nieko neaštrinti. Taip mokė gyvenimas. Ir Gediminą taip mokė. O jis, reikia pasakyti, yra eruditas.
Asmeniškai žinau, kad labai daug skaitė. Nežinau, ar dabar skaito – matau, tenisą žaidžia. Nebūtina tiek daug žaisti, nes nuo kamuoliuko – ar biliardo, ar teniso – vis tiek į galvą tuštuma kažkokia eina.
Bet jis daug skaitė, gilinosi, ir todėl tą potenciją, manau, turi labiau išnaudoti, kai kur gal ir principingiau pasisakyti. Žinoma, jam sunkiau laviruoti, jis turi mažumą ir negali atsisegti marškinių, atstatyti krūtinės prieš konservatorių ar kitą frontą. Turi ieškoti kompromisų. Toks dabar etapas.
Apskritai manau, kad G.Kirkilo variantas per šį etapą yra geras, o geras nereiškia, kad tobulas. Kaip kažkam esu pasakęs apie Antaną Sniečkų – o kas kitas, jeigu ne jis?