Pasak Kauno miesto socialinių paslaugų centro vadovės bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorės dr. Robertos Motiečienės, krizės metu socialinio darbo specialistai yra priešakinėse pozicijose, arčiausiai asmens, kuriam reikalinga kompleksinė pagalba.
„Pandemija parodė, kad nė vienas negalime išvengti sudėtingos situacijos – COVID-19 nesirenka nei pagal statusą, nei finansinę situaciją. Kiekvienas gali atsidurti tokioje keblioje padėtyje, kai negali pasirūpinti nei savimi, nei savo šeima. Vienišumo jausmas yra daugiausiai įtakos turintis veiksnys asmens psichosocialinei pusiausvyrai sveikatai, pasitenkinimui gyvenimu.
Pandemijos laikotarpis – labai sudėtingas, tačiau jo metu atsiveria ir naujos galimybės socialiniam darbui.
Visuomenė nebuvo tam pasiruošusi, mes žinojom tokį žodį – „pandemija“, tačiau kas būna, kada ji paliečia tūkstančius žmonių? Buvome girdėję, kad IT specialistai gali dirbti nuotoliniu būdu, bet kaip dirbti socialinį darbą, kaip teikti paslaugas nuotoliniu būdu? Tai buvo psichologinis, emocinis ir fizinis iššūkis. Neskaičiavome darbo valandų, juolab kai nacionalinė politika, formuojama pandemijos pradžioje, buvo labai sutelkta į medicininę sritį, o socialinė sritis gerokai vėliau gavo rekomendacijas, kaip elgtis“, – primena dr. R. Motiečienė.
Paslaugų gavėjų judėjimo laisvės suvaržymas – vienas iššūkių, su kuriais susidūrė socialinės pagalbos teikėjai. Nebuvo patogus jų sprendimas, priimtas anksčiau nei oficialios valstybinės rekomendacijos, suvaržyti paslaugų gavėjų laisvę kiekvieną dieną judėti po Kauno miesto teritoriją. Žinoma, buvo palikta išėjimo galimybė ir labai daug kalbėtasi su paslaugų gavėjais, aiškinant, motyvuojant, prisiimant atsakomybę už jų gerovę, poreikių užtikrinimą.
„Šis rizikos įvertinimas ir sureagavimas lėmė tai, kad mes iki šios dienos Kauno mieste, savo laikino apgyvendinimo skyriuje, neturėjome nė vieno benamio asmens, kuris sirgtų COVID-19. Tą patį principą taikėm ir Šeimos krizių centre. Mane žavėjo mūsų klientų sąmoningumas. Pagrindinis diskursas buvo toks: saugomės mes, bet ir jūs mus turite saugoti“, – sakė Kauno socialinių paslaugų centro vadovė.
Ji pripažino, kad per pirmą karantiną buvo masinis pagalbos šauksmas ir beprotiškai daug darbo, – suteikti pagalbą tekdavo šimtams jos prašytojų. Kadangi šis centras – didžiausia socialinių paslaugų įstaiga Kauno mieste, turinti daugiausiai darbuotojų, atliepdavo į visus pranešimus.
„Stengėmės sukurti tokį vieno langelio principą: seniūnai, namų pirmininkai, atstovai buvo informuoti – žinojo, kam pranešti ir kur kreiptis. Gyventojai išdrįsdavo paskambinti dėl savo kaimynų, pavyzdžiui, sakė: „Kurį laiką negirdim vaikštant virš mūsų gyvenančios senjorės, gal galit atvažiuoti patikrinti?“ Statistiškai dažniausiai pagalbos, emocinio palaikymo reikėjo vyresnio amžiaus asmenims. Bet mūsų darbuotojams tekdavo ir kitų užduočių – pakviesti bei motyvuoti tėvus dalyvauti nuotolinėse tėvystės įgūdžių grupėse“, – pažymi dr. R. Motiečienė.
Ji pabrėžia, kad socialinis darbas yra labai aukštų profesinių kompetencijų reikalaujanti profesinė veiklos sritis. O tokio darbo su šeima sritis – labai jautri tiek dėl individualių šeimos iššūkių, tiek dėl šalyje atsiradusių struktūrinių, ekonominių, socialinių problemų – nedarbo, skurdo. Tai reiškia, kad šeima negali užtikrinti net bazinių savo poreikių. Svarbiausias socialinio darbo intervencijų tikslas – pozityvus pokytis asmens ar šeimos gyvenime. To ir siekiama.
