- Kalbamės iš karto po jūsų atostogų. Kur mėgstate atostogauti? Patinka vienatvė ar geriau pailsite artimųjų, draugų būryje?
- Vienatvė man labai patinka. Per atostogas nė už ką nenoriu išvažiuoti iš Lietuvos. Pastaruosius dešimt metų atostogauju sodyboje su žmona, atvažiuoja vaikai, anūkai. Esu kaimo vaikas, todėl vis labiau norėdavosi pabėgti iš miesto triukšmų, kvapų, šurmulio, taip atsirado sodyba. Ji dar ne iki galo sutvarkyta, todėl dažnai imuosi staliaus darbų. Ten literatūrą ir leidybą pamirštu, o mano rankose dažniau pamatytumėte įrankius negu knygą. Per atostogas labai retai taip pasitaiko, kad skaityčiau ar rašyčiau. Tada man svarbiausia – miškas, upė, grybai.
- Ant jūsų, Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiojo redaktoriaus, stalo nematyti kompiuterio. Rašote ranka ar rašomąja mašinėle, o gal plunksna, pamirkęs ją į rašalą? Kodėl neįsileidžiate naujųjų greitųjų technologijų į savo gyvenimą?
- Nenoriu dirbti kompiuteriu, rašau ranka. Nenoriu vairuoti automobilio ir nevairuoju, nors vairuotojo teises turiu. Iš naujųjų technologijų naudojuosi tik mobiliuoju telefonu, šiai ydai pasidaviau. Mėgstu vaikščioti pėsčias. Manau, anksčiau ar vėliau prieš monitoriaus ekraną teks sėsti.
- Nuo tada, kai 1972-aisiais baigėte Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą iki šiol dirbate literatūros srityje. Sakykite, ar pritariate minčiai, kad sovietmetis buvo lietuvių literatūros ir skaitančios visuomenės aukso amžius? Pagal dabar sunkiai suvokiamus didžiulius tiražus, atrodo, kad tai panašu į tiesą. Kas tada lėmė tokį fenomeną, kai vienos poezijos knygos tiražas siekdavo kelias dešimtis tūkstančių?
- Nepritariu dėl aukso amžiaus. Koks gali būti literatūros aukso amžius, jeigu ji cenzūruojama? Sovietinė cenzūra buvo žiauri, o jos darbuotojai – uolūs. Laisva literatūros sklaida buvo neįmanoma. Rašytojams, poetams teko imtis gudrybių, užšifruoti tekstą.
Tiražai iš tiesų buvo labai dideli. Kodėl? Grožinė literatūra, poezija, knygos vaikams, kai kurie vertimai – tai toji terpė, kurioje pasitaikydavo laisvės balso. Nykioje sovietmečio aplinkoje, kurioje vyravo kasdienių prekių trūkumai, eilės, kontrolė, priežiūra, grožinė literatūra buvo tikra atgaiva. Literatūros populiarumą įtakojo ir tai, kad nebuvo laisvos žiniasklaidos, kuri buvo dar griežčiau cenzūruojama negu meninė kūryba. Pasiėmęs bet kurį laikraštį, išskyrus “Literatūrą ir meną”, žurnalą “Pergalė”, nerasdavai ką skaityti, o peržvelgti jį pakakdavo penkių minučių. Todėl domėjimasis grožine literatūra ir daugeliu menų – teatru, daile, buvo didžiulis. Tada leidžiamų knygų tiražais daug kas užsienyje netikėdavo.
Prisimenu, Maskvoje vykusioje tarptautinėje mugėje kalbėjausi su leidėju iš kažkurios Skandinavijos šalies. Pasakiau jam, kad poeto Justino Marcinkevičiaus poezijos knyga “Vienintelė žemė” išleista 50.000 egzempliorių tiražu. Jis man tiesiai pasakė – esą varau sėkmingą sovietinę propagandą. Nepatikėjo tuo, kas buvo realu.
Žinoma, didžiuliais tiražais buvo leidžiama ir tokia literatūra, kurios niekas nepirkdavo – sovietų propagandinė literatūra, partinių veikėjų veikalai. Tokią literatūrą leidyklos privalėjo leisti, o apie tai, kad ji patyliukais atsidurdavo tarp makulatūros, niekas neskelbė.
Tiražai buvo dideli ir dėl kitos priežasties – sovietinė imperija prisiėmė leidybos išlaidas. Knygos mažai kainavo. Žmogus, net ir gaudamas menką atlyginimą, galėdavo įpirkti knygas. Dabar daugybė vyresnių žmonių namuose turi sukaupę vertingas bibliotekas, nes propagandinio šlamšto atsikratė, o gera literatūra liko.
- Atgimimo, Sąjūdžio laikais graibstyte graibstėme atsiminimų knygas apie Sibiro tremtį. Dabar tokios temos knygos sulaukia mažai dėmesio, na, vandenį sudrumstė tik Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“. Jūs, mažas vaikas, su tėvais buvote ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžote 1957 metais. Ar esate užrašęs savo ar tėvų atsiminimus? Ar mėgstate skaityti knygas apie tremtį?
- Knygos apie tremtį neparašiau, nors kai kurie trumpi mano šeimos tremties epizodai aprašomi kai kuriose mano knygose.
Politinio lūžio metais, maždaug nuo 1989-ųjų, tremtinių, lageriuose išgyvenusių žmonių atsiminimai buvo skaitomi ir labai populiarūs. Mūsų leidykla išleido ir pirmąją šios tematikos knygą - Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“, sulaukusius didžiulio visuomenės dėmesio. „Švyturio“ leidykla išleido knygą „Kryžius Šiaurėje“, ją turiu ir galime pažiūrėti koks tiražas – 14.000. Žmonės troško informacijos, kuri anksčiau buvo draudžiama. Vis labiau populiarėjo tremtinių, politinių kalinių, išeivijos rašytojų kūryba.
Tais metais visuomenė tapo labai politizuota. Mes visi pasisakėme ir kovojome už gyvenimą laisvosios rinkos sąlygomis, kitaip tariant, už kapitalizmą. Kas yra kapitalizmas? Vartotojų visuomenė. Gal pasakiau lyg koks marksistas, bet iš tiesų tai yra visuomenė, kurios noras – džiaugtis gyvenimu. Dabar daugeliui malonumus norisi semti didelėmis saujomis – papramogauti, pakeliauti po pasaulį. Taip nusiteikęs žmogus nelabai nori skaityti knygų apie tai, kas nelabai miela ir malonu. Apie 1990 – 1991 metus tarptautinėse knygų mugėse iš buvusių socialistinių šalių Lenkijos, demokratinės Vokietijos kolegų girdėjome prognozes apie tai, kokie pokyčiai leidyboje laukia pasikeitus visuomeninei ir ekonominei santvarkai. Taip ir atsitiko.
- Intelektualai, matydami knygynų sudaromus skaitomiausių knygų dešimtukus, garsiai piktinasi – esą žmonių dvasinis ir kultūrinis lygis krito, skaitomas visoks šlamštas, menkavertė literatūra. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
- Sovietmečiu prastai rašančių autorių knygų niekas neleisdavo. Egzistavo reikalavimų, atrankos sistema. Prastų knygų būdavo išleidžiama labai nedaug (išskyrus politizuotas). Sistema veikdavo taip – išleidus politizuotą knygą, jos priedangoje būdavo galima leisti ir Jono Juškaičio, ir Sigito Gedos, ir kitų talentingų autorių knygas.
Per visą Lietuvos istoriją niekada nebuvo leidžiama tiek daug knygų, kiek dabar. Tarp tos daugumos pasitaiko ir nemažai šlamšto – prastai parašytų, prastai spaudai parengtų knygų. Vyrauja laisvosios rinkos visuomenės interesus atitinkanti literatūra. Džiugu, kad skaitomiausiųjų dešimtukuose vis dar įsitvirtina ir kokybiška literatūra. Juose ilgai užsibuvo ir mūsų leidykloje leistos Justino Marcinkevičiaus knygos „Dienoraščiai ir datos“, „Ranka parašyta“, mačiau ten ir Viktorijos Daujotytės knygų pavadinimus. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra skelbia bibliotekose labiausiai skaitomų knygų sąrašus, kuriuose vyrauja meilės romanų autoriai, tačiau šalia puikuojasi ir Romualdo Granausko, Justino Marcinkevičiaus pavardės. Skaitytojo portretas nėra beviltiškas.
- Ar vien meno vartotojai, kalti, kad dabar neoficialaus Lietuvos himno „Trys milijonai“ autorius yra šou verslo atstovas Marijonas Mikutavičius, o ne koks Rašytojų sąjungos narys?
- „Trys milijonai“ – tai specifinė, populiarioji, masinė kultūra. Su populiariosios kultūros pasaulio sėkme negali varžytis ne tik Lietuvos, bet ir joks pasaulio rašytojas. Tai - kita zona. Tik toje terpėje būnantis kūrėjas gali pagauti joje sklindančias bangas. Reikia žinoti, kokia muzika ir kokie žodžiai patiks – negali būti per gera, negalima peržengti ribos. Tai lemia sėkmę. Gerai, kad sukuriama tokių kūrinių, jie atlieka savo misiją, tačiau pastebiu ir tai, kad populiarių dabar atliekamų dainų tekstai yra labai prasti, jų meninis lygis prastas, jų kalba prasta, neteisingas kirčiavimas. Jei daugeliu meno sričių (klasikinės muzikos atlikėjais, spektakliais, dailės kūriniais) mes, lietuviai, galime sudominti ir sudominame pasaulį, tai lietuviška populiaroji muzika yra beviltiška, būtina kelti kartelę.
- Atleiskite, paklausiu nedelikačiai, bet kartais susidaro įspūdis, kad Rašytojų sąjungos nariu daugiausia šansų turi tapti nuobodžiai, neįdomiai, neišradingai, nors gal ir dvasingai, rašantys žmonės? Rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamos knygos iš tiesų retos viešnios skaitomiausių knygų dešimtukuose – ar to ir siekiate? Kokios kokybės, kokio žanro kūrinių ir kiek jų reikia parašyti, kad taptum Rašytojų sąjungos nariu?
- Kai su rankraščiu ateina žmogus, niekada jo neklausiu, ar jis Rašytojų sąjungos narys. Ar jo kūrinį spausdinsime, ar ne, lemia tik turinio kokybė. Mūsų leidykloje sprendimą, ar leisti knygą, priima du trys žmonės. Žinoma, dauguma leidykloje leidžiamų knygų autorių priklauso Rašytojų sąjungai, nes tai – gabiausi, talentingiausi rašytojai. Visiškas mitas, kad privalome išleisti bet kurį ant stalo drėbtą Rašytojų sąjungos nario rankraštį. Nieko panašaus. Dažnai pasakoma: „Prastai parašei“.
Sakote, dauguma knygų nuobodžios. Turime tokią literatūrą, kokią turime. Ji turi savo bėdų, ydų, niekas ir neketina įrodinėti, kad ji geriausia pasaulyje ar to, kad autoriai puikiai geba aukštąsias vertybes pateikti populiariai. Šio įgūdžio kaip tik ir trūksta mūsų literatūrai.
Daug kas sako, kad nėra knygos vertinimo kriterijų. Nesutinku. Skaitant rankraštį įmanoma pajusti, ar tai menas, ar ne. Kalba – vienas pamatinių kriterijų, ji arba teka, arba neteka, arba ji turtinga, arba skurdi, arba įdomi, arba visiška banalybė.
Kas gali tapti Rašytojų sąjungos nariu? Juo galima tapti ir išleidus vieną vienintelę knygą. Būtinos trijų Rašytojų sąjungos narių rekomendacijos, pateikti recenzijas apie kūrybą, spausdintas žiniasklaidoje. Rašytojų sąjungos valdyba balsuoja, priimti ar ne, būtina surinkti du trečdalius balsų.
- Kurio Lietuvos rašytojo ar poeto pastarojo meto kūryba jus labiausiai nustebino? Gal bręsta koks ryškus talentas, apie kurį mes netrukus sužinosime ir pulsime pirkti jo knygų?
-Tokio nėra arba aš apie jį nežinau.
- Kurių jūsų leidykloje leidžiamų autorių kūryba dažniausiai verčiama į užsienio kalbas?
- Marcelijaus Martinaičio, ypač populiarios jo „Kukučio baladės“ - tai į daugiausia užsienio kalbų išversta lietuvių poezijos knyga. Užsienio šalyse išleista Eugenijaus Ališankos kūrybos, Vandos Juknaitės knyga neseniai išleista Izraelyje, į užsienio kalbas verstos Renatos Šerelytės, Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos.
- Esate literatūros kritikas. Lietuvos literatūros kritikus jau būtų galima įrašyti į šio žanro raudonąją knygą, jei tokia būtų. Kur dingo literatūros kritikai ir kodėl dabar skaitome ir girdime daugiausia tik trumpas anotacijas, kodėl verta pirkti vieną ar kitą knygą? Ką reikėtų daryti, kad ne leidyklos, o literatūros kritikai diktuotų skaitymo madas?
- Teisingo atsakymo nežinau. Literatūros kritikai gabūs žmonės dažniausiai išryškėja jau studijų metais. Baigę mokslus jie dažniausiai renkasi darbui literatūros mokslo sritį, tampa dėstytojais įvairiose mokslo įstaigose. Tiesioginis darbas suryja visą laiką, papildomai veiklai jo lieka mažai. Turime vieną kitą gerą literatūros kritiką – Viktoriją Daujotytę, Jūratę Sprindytę, Donatą Mitaitę, Petrą Bražėną, Regimantą Tamošaitį.
Padėtis pasikeistų, jei žiniasklaida siektų turėti skiltis, kuriose literatūros kirtikai rašytų apie naujai pasirodžiusias knygas. Taip daro pasaulio dienraščiai, bet Lietuvoje tai kažkodėl nepopuliaru (išskyrus vieną kitą išimtį, pavyzdžiui, dienraštyje „Respublika“ apie knygas nuolat rašo Rimvydas Stankevičius). Jei tokia paslauga būtų perkama, tikrai būtų ją parduodančiųjų, o tokia skiltis, neabejoju, būtų populiari.
- Esate parašęs monografijas apie tris iškilius poetus ir tris draugus gyvenime - Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį ir Algimantą Baltakį. Atrodo, visus juos pažinojote asmeniškai, o gal net ir draugavote? Artimi ryšiai su kūrėju – pliusas ar minusas literatūros kritikui?
- Nedraugauju nė su vienu rašytoju, apie kurį išsamiai rašau. Negaliu susisaistyti draugystės ryšiais, nes tada neįmanoma objektyviai ir profesionaliai vertinti kūrybos. Kaip kritikuosi savo bičiulį?
- Poetas Justinas Marcinkevičius pastaruoju metu jus buvo pasirinkęs kaip savo pagrindinę leidyklą. Kokių įsipareigojimų liko poetui mirus?
- Pastaraisiais metais pirmiausia naujus kūrinius ar idėjas poetas siūlydavo mums. Nors mes su juo buvome kaimynai ir gyvenome viename name, rankraščius man jis visada atveždavo į leidyklą, nors galėdavo tiesiog užeiti į namus, nusileidęs aukštu žemiau. Jis buvo neįtikėtinai korektiškas.
Dar nežinodami apie jo išėjimą, buvome aptarę leidybinius planus. Knygą „Dienoraščiai ir datos“ teko pabaigti man. Šį darbą palengvino tai, kad kai ką buvome aptarę žodžiu, o ant jo rašomojo stalo radau vertingų užrašų apie tai, kas šioje knygoje, jo manymu, turėtų būti.
Justinas Marcinkevičius pats buvo pradėjęs rengti ir savo eilėraščių knygą „Ranka parašyta“, mudu su jo žmona vėliau radome aplanką, kuriame jis ranka buvo perrašęs trumpučius eilėraščius, kuriuos norėjo sudėti į šią knygą. Iš to eilėraščių pluoštelio ir susidarė knyga.
Buvome kalbėję ir apie naujausius jo eilėraščius. Šis darbas manęs laukia. Iki šio laiko yra paskelbta apie pusantro tūkstančio Just. Marcinkevičiaus eilėraščių, todėl turėsiu padirbėti, norėdamas atrinkti tik dar niekur neskelbus ir iš jų sudaryti eilėraščių knygą.
Jaučiuosi pagerbtas poeto šeimos, kai mane po poeto mirties įleido į jo darbo kambarį. Su žmona radome tekstų, kurie, poeto valia, buvo pažymėti kaip skelbtini po mirties. Kartais pagalvoju, kad galėčiau mesti visus darbus ir atsidėti tik šiam darbui.
- Kokią, jūsų vertinimu, įdomiausią knygą knygų graužikams jūsų leidykla pasiūlys artimiausiu metu?
- Vienas įdomiausių ir didžiausių pastarojo laiko mano darbų buvo su knyga „Lietuviškas imunitetas“, kurios rankraštis mūsų leidyklai buvo pasiūlytas. Pagrindinis knygos herojus yra Seimo narys Vytenis Povilas Andriukaitis. Pagrindinė knygos dalis – labai ilgas ir išsamus žurnalistės interviu su juo pačiomis įvairiausiomis temomis. Vienoje knygos dalių spausdinamos V. P. Andriukaičio bendražygių, bičiulių nenuglaistytos mintys, nuomonės apie jį. Dar viena labai svarbi knygos dalis – V. P. Andriukaičio tėvo Alfonso Andriukaičio 1973 metais parašyti atsiminimai apie tremtį „Bausmė be nusikaltimo“. Andriukaičių šeimai teko viena sunkiausių lietuviškų kančių – su pirmąja tremtinių banga jie buvo nusviesti į Užpoliarę, į salas prie Laptevų jūros. Knygoje daugybė pasakojimą patvirtinančių dokumentų, nuotraukų.
Skaitytojams, ko gero, bus įdomiausi pagrindinėje knygos dalyje „Gyvenimo interviu“ atsiskleidžiantys V. P. Andriukaičio politiniai svarstymai apie tai, kaip dabar atrodo Lietuva, šalies politika, išsakoma atvira nuomonė apie įvairias politikos asmenybes. Interviu kalbama labai atvirai, labai aštriai. Juokais net sakau – knygoje Vytenis Andriukaitis lipa ant visų Lietuvoje besimėtančių grėblių.