Lėktuvas „Boeing 737“, skridęs iš Dubajaus į Rusijos pietinį miestą Rostovą prie Dono, sudužo ir užsiliepsnojo šeštadienį paryčiais, nepataikęs nutūpti ant nusileidimo tako. Kaip pranešama, laineris mėgino nutūpti iš antro karto po to, kai kelias valandas skraidė ratu aplink oro uostą. Tyrėjai patvirtino, kad per katastrofą žuvo visi 55 keleiviai ir septyni įgulos nariai.
„Spaudoje pateikiama daug nuomonių, tačiau pačios realiausios – oro sąlygos ir vėjo poslinkis, apie kurį dabar plačiai diskutuojama. Gal plačiai visuomenei nėra paprasta suprasti, kas tai yra, bet tai realiausia priežastis, dėl ko lėktuvas per keletą sekundžių galėjo prarasti greitį ir mažame aukštyje nebeliko galimybių jį suvaldyti“, – DELFI sakė K. Zagreckas.
Kitaip tariant, leidžiantis staiga pasikeitė vėjo greitis arba kryptis ir lėktuvas tapo nevaldomas: per keletą sekundžių greitis galėjo sumažėti 100 km/val. Piloto aiškinimu, nepaisant labai galingų variklių, lėktuvas negali staiga padidinti greičio, orlaivis krenta, esant žemame aukštyje nebeužtenka laiko jį suvaldyti. K. Zagrecko manymu, sureaguoti nebuvo nei techninių, nei žmogiškų galimybių. Tai patyręs pilotas laiko pagrindine katastrofos priežastimi.
„Dar viena priežastis – kodėl jie atliko antrą artėjimą tūpti. Spaudoje praslydo, kad yra kompanijos vidaus politikos problema – pilotai baudžiami už skrydį į atsarginį oro uostą. Galbūt tai netgi pati pagrindinė priežastis, orai – jau pasekmė“, – kalbėjo K. Zagreckas.
Tai, jo manymu, ir paaiškina, kodėl lėktuvas dvi valandas suko ratus, laukė tinkamo oro leistis ir rizikavo.
Į šį aspektą dėmesį atkreipė ir rusų aviacijos ekspertas Vadimas Lukaševičius. Jis aiškino, kad leidimasis kitame oro uoste – neišvengiami finansiniai nuostoliai bei mažesnė alga lakūnams. Rusų eksperto nuomone, lakūnai nusprendė padeginti kurą laukdami, užuot leidęsi kitame oro uoste, patyrę daugiau išlaidų aptarnavimui bei gavę baudos balų.
„Paprastai pasaulyje normaliose kompanijose skristi į atsarginį oro uostą laikoma teisingu sprendimu, patys matote – rizika kainuoja tūkstančius kartų daugiau nei vienas nusileidimas atsarginiame oro uoste ir sumokėti keli tūkstančiai dolerių už paslaugas“, – sako K. Zagreckas.
Pats yra patyręs panašių incidentų
Jo aiškinimu, sukti ratus virš oro uosto tikintis nusileisti – kapitono sprendimas, mat tuo metu niekas geriau nežino oro sąlygų, įgulos galimybių. „Paprastai pilotai sprendžia apie savo intencijas pagal orų prognozes, kurios šiuo metu gana tikslios – situacijos negali lyginti su buvusia prieš 10-20 metų. Anksčiau prognozių pasiteisinimo procentas buvo gana žemas, reikėjo pilotui pridėti patirties ir jausmų, vidinių nuojautų. Dabar prognozės gana tikslios ir, gavus oro uostų informaciją, galima įvertinti rizikas“, – teigia pilotas.
Jo aiškinimu, sprendimą leistis priima kapitonas, ne dispečeriai – ne visada dispečeriai mato, kas vyksta viršuje.
„Paskelbtuose pokalbių įrašuose yra toks momentas: kapitonas paklausė, ar jūs prognozuojate kokius nors vėjo poslinkius. Skrydžių valdymo tarnyba apie tai informacijos nepateikė, todėl jie paskutinį mėginimą nutūpti ir pradėjo. Informacijos apie galimą vėjo poslinkį nebuvo“, – kalbėjo pilotas.
K. Zagreckas sako pats buvęs panašiose situacijose. Jų metu reikia įvertinti tendencijas, riziką ir, pasiruošus atitinkamiems netikėtiems atvejams, galbūt ir kažkiek rizikuoti. Tokiais atvejais reikia numatyti, kas bus, jei šalia praeis atmosferinis frontas.
„Meteorologijos išmanymas, kada jaunystėje mokiausi pilotų mokykloje, buvo vienas pagrindinių dalykų. Tikrai mes galėjome susidaryti sau vaizdą, prognozę remiantis informacija bei savo žiniomis apie atmosferos reiškinius bei prognozuoti“, – dėstė K. Zagreckas.
Jo aiškinimu, patyrę pilotai nelenda ten, kur gali būti rizikos.
Sukti ratus aplink – normali praktika
Staigus vėjo poslinkis – vėjo krypties arba greičio pokytis horizontalioje arba vertikalioje plokštumoje. Vėjo poslinkius oro uostuose stebi speciali įranga, juos bandoma prognozuoti. „Tai labai trumpi reiškiniai, kurie trunka 5 ar 10 minučių, kitąkart – vos porą minučių. Ilgesniam laikui pokyčius prognozuoti sunku“, – aiškina pilotas instruktorius K. Zagreckas.
Jo teigimu, kildami ar leisdamiesi pilotai praneša apie vėjo poslinkius. Skrydžių valdymo tarnyba apie tai įspėja po to skrisiančius pilotus. „Tai fenomenas, kuris dar priklauso nuo įvairių meteorologinių priežasčių, audros debesų, atmosferinio fronto darinių ir panašiai“, – aiškino pašnekovas.
Jo teigimu, ratus aplink oro uostą galima sukti tol, kol užtenka kuro iki atsarginio oro uosto. „Daugelyje oro linijų naudojama taisyklė – du artėjimai tūpti. Jeigu antrą kartą nepasisekė nutūpti, trečią kartą nebandoma. O dėl laiko – visko pasitaiko, aš pats esu sukęs ir netgi po keturias valandas, čia nėra problemos, tik kuro klausimas“, – sako pilotas. Pavyzdžiui, jei žinai, kad rūkas baigsis po dviejų valandų, lauki sukdamas ratus.
Patyrusio piloto teigimu, incidentų dėl staigaus vėjo poslinkio pasitaiko. Tokiais atvejais lėktuvas nutūpia arčiau numatytos juostos, nusileidžia „kietai“, nuslysta nuo tako.
Vis dėlto patyręs pilotas ramina: „Kuo toliau, tuo aviacija saugesnė ir katastrofų apskritai mažėja, aviacija yra pati saugiausia transporto rūšis“.