Byloje "Rainys ir Gasparavičius prieš Lietuvą" du teisininkai skundėsi praradę darbą po to, kai jiems buvo pritaikytas buvusių KGB darbuotojų teises varžantis įstatymas.
Abu jie prarado darbą privačiame sektoriuje: Raimundas Rainys - privačioje telekomunikacijų kompanijoje, o Antanas Gasparavičius - advokatūroje.
Pasak D.Vitkausko, abiejų pareiškėjų atžvilgiu EŽTT nustatė diskriminaciją, kurią draudžia 14-asis minėtos konvencijos straipsnis. Taip pat nustatyti teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimai. R. Rainiui EŽTT priteisė 35 tūkst. eurų materialinės žalos ir 5 tūkst. moralinės žalos (iš viso per 138 tūkst. litų) kompensaciją.
A.Gasparavičiui priteista 7,5 tūkst. eurų materialinės žalos ir 5 tūkst. eurų moralinės žalos (daugiau kaip 46 tūkst. litų) kompensacija. Be to, abiem pareiškėjams iš Lietuvos valstybės lėšų turės būti atlygintos advokatų išlaidos.
"Šita byla nėra kažkuo išskirtinė, nes ji iš esmės seka praėjusią vasarą užbaigtą bylą "Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą", kai EŽTT taip pat pasisakė, kad draudimas buvusiems KGB darbuotojams dirbti privačiame sektoriuje tokia apimtimi, kokią buvo nustačiusi Lietuva, nesuderinamas su Europos žmogaus teisių konvencija", - sakė D. Vitkauskas. Anot jo, vienintelis skirtumas tas - kad ankstesniu atveju abu asmenys buvo atleisti iš darbo valstybės tarnyboje, o šį kartą teisininkai patyrė materialinę žalą, nes buvo atleisti iš darbo privačiame sektoriuje.
Antroji byla, kai EŽTT pripažino Lietuvos piliečių teisių pažeidimus - "Karalevičius prieš Lietuvą". Nustatyti trys Lietuvos piliečio Vytauto Karalevičiaus žmogaus teisių pažeidimai. Pasak D. Vitkausko, Strasbūro teismas konstatavo, kad šis asmuo nepateisinamai ilgai buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, teisėsaugai tiriant jo baudžiamąją bylą dėl galimų finansinių nusikaltimų.
EŽTT pripažino, kad kalinimo sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nesuderinamos su konvencijos 3 straipsniu, kuris draudžia bet kokį nežmonišką ar žeminantį elgesį bei kankinimus. Strasbūro teismo požiūriu, pati izoliatoriaus aplinka ir higienos normų pažeidimai jau buvo žeminantis elgesys su suimtuoju.
"V. Karalevičius daugiau negu 3 metus ir vieną mėnesį praleido šiame izoliatoriuje, o didesnę dalį to laiko - mažesnėje kap 2 kv. metrų kameroje. Dar pusantrų metų pareiškėjas praleido 1,5 kv. metro erdvėje - iš viso 16 kv. metrų kameroje su dešimčia kitų žmonių, su kuriais jis kartu turėjo praleisti visą dieną: valgyti, miegoti, naudotis tualetu ir pan.", - vardijo D. Vitkauskas.
Anot referento, EŽTT pripažino, kad tokios kalinimo sąlygos pačios savaime nėra suderinamos su Žmogaus teisių konvencija. Vertindamas pažeidimus, EŽTT pateikė nuorodas į kelias panašias bylas prieš Rusiją bei Graikiją.
EŽTT taip pat nustatė, kad Lietuvos teismai, tam tikrais etapais priėmę teisėtus sprendimus dėl pareiškėjo kardomojo kalinimo, per 84 dienas nesugebėjo tvarkingai, pagal Lietuvos įstatymus ir konvenciją, priimti sprendimų, kuriais būtų pagrindę V. Karalevičiaus kardomąjį kalinimą. Todėl Strasbūro teismas nutarė, kad V.Karalevičiaus suėmimas 84 dienoms 1997 metais buvo nesuderinamas su konvencijos 5 straipsniu, saugančiu laisvę ir neliečiamybę.
Trečiasis pažeidimas - kad buvo cenzūruojamas pareiškėjo susirašinėjimas su EŽTT. "Teismas nenustatė jokios priežasties, kodėl izoliatoriaus administracija turėjo skaityti V. Karalevičiaus laiškus, adresuotus teismui, taip pat EŽTT laiškus, adresuotus pareiškėjui", - pabrėžė D. Vitkauskas.
Už visus šiuos pažeidimus V. Karalevičiui priteista 12 tūkst. eurų (per 41 tūkst. litų) moralinės žalos kompensacija.
"Šita byla mažai skiriasi nuo anksčiau buvusių panašių bylų: "Jėčius prieš Lietuvą", "Grauslys prieš Lietuvą" bei "Stašaitis prieš Lietuvą", - lygino D. Vitkauskas. Pasak jo, visi pažeidimai vyko jau gana seniai ir nuo to laiko Lietuvoje padaryta nemažai proceso pakeitimų, o teismų praktika tapo daug tvarkingesnė, todėl panašių naujų bylų EŽTT nebegauna. Tai dar viena sena byla ir seni faktai, kurie primena to praėjusio laikotarpio problemas.
Byla, kurią išnagrinėjęs EŽTT nenustatė Lietuvos piliečių teisių pažeidimų, pavadinta "Užkurėlienė ir kiti prieš Lietuvą".
Šiuo atveju Eugenija Užkurėlienė su dviem broliais ir seserimi skundėsi EŽTT dėl to, kad Lietuvoje esą pavėluotai atstatytos nuosavybės teisės į jų tėvų žemę. Pareiškėjų manymu, 2000 metų gegužės 22 dieną priimtas teismo buvo nepagrįstai ilgai nevykdomas.
Tačiau EŽTT konstatavo, kad minėtos šeimos teisės vis dėlto nebuvo pažeistos ir kad valstybės institucijos padarė viską, kad piliečiai greičiau atgautų nuosavybę: t. y. priėmė sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo teisių natūra, o kur tai nebuvo įmanoma - kompensavo pareiškėjams suteikdamos kitą žemės sklypą. EŽTT patvirtino, kad visi šių sprendimų vykdymo vilkinimai daugiau buvo susiję su pačių pareiškėjų veikla negu su valstybės institucijų delsimu ar geranoriškumo stoka.
EŽTT pripažino, kad, nors minėtų sprendimų vykdymo procesas užtruko gana ilgai - jis prasidėjo 2002 metais ir baigėsi tik 2004-aisiais - pareiškėjų teisės nebuvo pažeistos, nes nuosavybės teisių atstatymas ir įvairių turto objektų grąžinimas yra sudėtingi procesai.
"Šita byla gali būti lyginama su pernai išnagrinėta byla "Jasiūnienė prieš Lietuvą", - teigia D. Vitkauskas.
Tačiau Stasės Jasiūnienės atveju žmogaus teisių pažeidimas buvo konstatuotas dėl to, kad teismo sprendimas, suteikęs pareiškėjai konkrečias nuosavybės Palangoje teisių atkūrimo sąlygas, nebuvo įgyvendintas gerokai ilgiau - nuo 1996 metų.