Seniausi Lietuvoje
Kad margučiai buvo žinomi gerokai iki krikščionybės įvedimo, patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Antai Gedimino piliavietėje buvo aptiktas XIII a. akmeninis margutis ir molinio margučio skeveldros. Dainų slėnyje po buvusio pastato pamatais rastas kaulinis kiaušinis, datuojamas XI–XIII a. Manoma, kad jis buvo padėtas kaip magiška priemonė nuo perkūnijos, piktųjų dvasių bei ligų apsisaugoti. Apie margučius, kaip pagonišką burtų liekaną, savo raštuose kalbėjo ir M.Mažvydas, M.Daukša.
Deja, lietuviško rašto pradininkų teiginius patvirtinančių margučių iš XVI a. nėra išlikę. Kiaušiniai – labai trapūs. Be to, niekam tada ir į galvą nešaudavo idėja saugoti margutį ilgiau nei metus. Lietuvos muziejų fonduose margučių istorija prasideda nuo
XIX a. pabaigos–XX a. pradžios – tautinio atgimimo laikotarpio, kai šviesuomenė susirūpino savo kalba, taip pat ir tautinio paveldo išsaugojimu.
Kaune, Nacionaliniame M.K.Čiur¬¬lionio dailės muziejuje, saugomas archeologo ir dailininko Tado Daugirdo (1852–1919 m.) rinkinys. Nemaža jo dalis dingo, bet margučių ornamentai išliko – buvo perpiešti. Tikras lobis ir Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcija (viena gausiausių Lietuvoje, joje – apie 3 tūkst. margučių), kurioje – net 290 margučių iš XX a. pradžios. Tai Jono Basanavičiaus įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos, kuri veikė 1907–1940 m., rinkinio dalis. Seniausiems šio rinkinio margučiams šiemet sukanka lygiai šimtas metų.
Deja, tik knygose
Nacionalinio muziejaus ekspozicijoje seniausių margučių, deja, nepamatysime. Jie laikomi saugykloje. Lentynose tvarkingai surikiuotos kartoninės dėžutės su inventoriniais numeriais, o tose dėžutėse – dar mažesnės dėžutės. Kiekvienoje atskirai – po margutį.
Kaip paaiškina muziejininkė, etnografijos specialistė Skaidrė Urbonienė, senieji margučiai itin trapūs, juos baisu net paliesti. Mat jie nekonservuoti, o vėliau restauratoriai to padaryti jau negalėjo. Vėlesnio meto margučiai apdoroti taip, kad išsilaikys kur kas ilgiau nei šimtą metų: jų vidus rūpestingai išgremžtas, lukštas iš vidaus sutvirtintas parafinu. Prityrę tautodailininkai ir patys moka sutvirtinti margučius, prie jų dažnai nebereikia dirbti restauratoriams.
Na, o pasigrožėti seniausiais margučiais dabar galima tik knygose. Skaidrė Urbonienė tarsi bibliotekoje varto kartoteką: ant atskirų kortelių – įrašai apie kiekvieną margutį: iš kur jis, kas ir kada jį padovanojo Mokslo draugijai. Pasirodo, kad kelis pirmuosius margučius 1909 m. draugijos rinkiniui padovanojo kunigas K.Aglinskas iš Turčinų (Šiaulių apsk., Linkuvos vlsč.). Muziejininkė primena, kad tais pačiais 1909 metais bene pirmą kartą margučiai buvo eksponuojami ir lietuvių dailės parodoje.
Mokslo draugijos rinkiniuose daugiausia margučių iš Pietryčių Lietuvos – Dzūkijos, Suvalkijos, Trakų, Alytaus apskrities, Šakių, Seinų. Dabar muziejaus kolekcijoje yra margučių iš visų šalies regionų.
Marginimo būdai kito nedaug
Manoma, kad pirmieji margučiai buvo vienspalviai. Juoda spalva simbolizavo motiną žemę, augmeniją. Raudona – sėkmingą visko pradžią, geltona ir rusva – pribrendusius javus. Žalia – pavasario augmeniją, mėlyna – dangų, nešantį palaimą pasėliams.
XIX a. pabaigoje margučiai marginti dviejų rūšių technika: vašku ir skutinėjimu. „Šie būdai svarbiausi išliko ir šiais laikais, nors tautodailininkai mėgina atrasti ir naujų“, – pastebi S.Urbonienė. Platesnes galimybes suteikia tobulesni įrankiai, didesnė dažų įvairovė. Nuo XX a. margučiai marginami ne tik natūraliais, bet ir cheminiais dažais, lakais.
Muziejininkė prisipažino, kad yra išmėginusi tradicines marginimo technikas – marginimą vašku, skutinėjimą. Tačiau paprastesnė ir patikimesnė pasirodė vadinamoji batikos technika, kai kiaušiniai verdami aprišti svogūnų lukštais, augaliukais. Kada žmonės sugalvojo šį marginimo būdą, nežinia. Margučių kolekcijose batikos technika spalvintų kiaušinių atsirado praėjusiame amžiuje.
Įdomių margučių muziejuje yra iš tarybinio laikotarpio. Ant kai kurių margučių išskutinėti ne tik tradiciniai augaliniai, bet ir patriotiniai motyvai – Gedimino pilis, Gedimino stulpai. Arba realistiški vaizdeliai, pvz., kiškis, trobelė ar kokia nors gėlė. Yra margučių net su tarybine atributika – keistoki sovietmečio liudininkai!
Dovanoja tautodailininkai
Margučių kolekciją nuolat papildo tautodailininkai, dovanoja ir paprasti žmonės.
Didžiausias rinkinys Nacionaliniame muziejuje – tautodailininkės Vandos Giedrytės. 2006 m. ši kūrėja muziejui padovanojo net 500 margučių. Jie marginti skutinėjimo ir vaško bei derinta technika, tarp jų – nė vieno vienodo. „Kiek¬vienas jos margutis – meno kūrinėlis“, – įvairiapusio talento liaudies menininkę giria S.Urbonienė, vartydama muziejaus išleistą knygą „Vanda Giedrytė. Margučiai. Karpiniai. Tapyba“.
Muziejininkė su pasigėrėjimu kalba ir apie kitus tautodailininkus. Antai Laimos Garbulytės margučiai – išrašyti degintu vašku ir išsiskiria reljefiškumu, spalvingumu, tamsiu raštu. Tautodailininkės Irenos Jauniškienės – marginti vašku, skutinėti ir dar išpjaustyti kiauraraščiu. Julija Daniliauskienė margučius vašku margindavo ne vieną, o kelis kartus, kiekvieną kartą merkdama į kitos spalvos dažus, todėl išgaudavo įvairių spalvų raštus.
O margučių karaliumi tituluotas žemaitis Stanislovas Prelgauskis, marginimo tradiciją perėmęs iš savo mamos, naudodavo tik natūralius dažus. Juos pasiruošdavo iš juodalksnių žievės prieš 2 savaites iki marginimo. Raštą išrašydavo vašku, paskui jį nuimdavo – likdavo baltas raštas juodame fone. Ranką buvo taip išmiklinęs, kad išgaudavo tobulą raštą ir simetriją! „Stanislovo Prelgauskio sūnus ir marti, dailininkai, taip pat labai gražiai margina margučius, tik nesiviešina, parodose nedalyvauja“, – tradicijos perimamumu džiaugiasi S.Urbonienė.
