„Visuomenė darosi vis labiau pliuralistinė ir tai gerai, tačiau Bažnyčiai kaip institucijai kyla pagundų tas vertybes priimti kaip savasties dalį. Ir tai kelia didžiausią sunkumą“, - pripažino vyskupas M.Sabutis.
Dvasininko nuomone, homoseksualumas – vienas didžiausių iššūkių bažnyčios vienybei, nes jo interpretavimas skirtingos patirties valstybėse skiriasi.
„Mes vieni kitų poziciją žinome, nes daug bendraujame, tačiau susitikę Vilniuje tarėmės, kaip gilinti vidinį, išorinį dialogą šiuo klausimu, bandyti suprasti tos pačios lyties žmonių gyvenimo socialinę, psichologinę ir teologinę situaciją“, - sakė vyskupas.
Anot M.Sabučio, požiūriu į homoseksualumą liberaliausia Švedijos liuteronų Bažnyčia, kuri būdama valstybinė (nors dabar nuo jos atsiskiria) perima iš jos daug visuomenėje egzistuojančių dalykų ir gana neutraliai, net palankiai žiūri į homoseksualių žmonių santuoką partnerystę, kai kada manydami, kad ją galima laiminti“.
DELFI: Kokia Lietuvos liuteronų pozicija šiuo klausimu?
M.Sabutis: Mes laikomės tos pačios nuostatos, kurios Bažnyčia laikosi tūkstančius metų: joks žmogus pasaulyje negali būti smerkiamas, tačiau Šventajame Rašte (kuris, kaip mes tikime, yra pagrindinis mūsų vadovas ir atspindi Dievo valią) tokia praktika įvardijama kaip nuodėmė.
Homoseksualumo neišskiriame iš kitų blogybių, kurių apstu mūsų kasdienybėje. Žmogaus gyvenime tai viena iš nuodėmių, tačiau ar nuodėmę galima laiminti ir įteisinti? Mes laikomės požiūrio, kad ne.
Požiūrių į homoseksualumą skirtumai kyla iš Šventojo Rašto interpretavimo. Bendraudami su kitaip manančių Bažnyčių nariais, stengiamės tuos skirtumus mažinti ir išsaugoti bendrystę.
DELFI: Kur dar, išskyrus Švediją, liuteronų dvasininkai laimina homoseksualų santuokas?
M.Sabutis: Kitur galbūt yra išimčių, tačiau Švedijoje tai priimtas dalykas.
DELFI: Susitikime buvo Švedijos atstovų, kaip jie vertina Lietuvos liuteronų pasirinkimą?
M.Sabutis: Ne mes, o jie pasirinko kitaip, nes mes nieko nekeitėme. Gal tai Vakarų, liberalesnių visuomenių tradicija, tačiau jie labiau atsižvelgia į socialinius, psichologinius, antropologinius šio reiškinio aspektus. Mums svarbesnis teologinis aiškinimas, nors suvokiame ir kitus aspektus, juolab nepasisakome už kurios nors visuomenės grupės diskriminaciją ar teisių suvaržymą.
Šiandien akivaizdaus homoseksualių asmenų diskriminavimo nėra, kiekvienas gali gyventi kaip nori, tačiau kai kalbama apie Bažnyčią kaip instituciją su savo išpažinimu – o mus vienija būtent išpažinimas ir tikėjimas – pasakome, kad yra tam tikros ribos.
DELFI: Pakankamai radikaliai pasisakydama homoseksualių žmonių santuokos klausimais Katalikų Bažnyčia primena, kad tokie žmonės nėra atskiriami, jie kviečiami į bendruomenes. O liuteronai?
M.Sabutis: Na, liuteronai Lietuvoje yra maža bendruomenė, todėl žmonių, ypač, kurie apie savo homoseksualumą pasakytų viešai, yra labai mažai. Asmeniškai aš nė vieno nepažįstu. Tačiau be abejo, žmogus negali būti dėl to atskirtas. Kaip minėjau, homoseksualumas yra vienas iš daugelio blogybių, o pačiam žmogui – didelė našta.
Tokiu atveju, mes ragintume žmogų gyventi tvarkingą gyvenimą – susilaikyti nuo seksualinės praktikos. Be jokios abejonės, tai yra kova, tačiau tokia pat sunki, kaip ir kiekvieno krikščionio, kuris kovoja su pagunda nusidėti.
Homoseksualumas nėra didžiausia visuomenės blogybė. Kur kas blogiau, kai dėl netvarkingo gyvenimo kenčia vaikai, yra šeimos. Galima minėti alkoholizmą, narkomaniją, tuos dalykus, kurie tiesiogiai į akis nekrenta, bet sugriauna daugelio gyvenimus – godumas, pyktis.
Kiekvienas žmogus turi galimybę rinktis, kokiu keliu eiti, o Bažnyčios užduotis – sakyti tiesą, kuri yra apreikšta.
Mes neišrandam naujos teologijos, tačiau svarbu pasakyti, kas teisinga, o kas ne, nes mes - krikščionys ir privalome vieni kitiems padėti susivokti.
DELFI: Prieštaringas pasaulio liuteronų bendruomenių diskusijas tebekelia moterų kunigystė. Ar šioje srityje Lietuvoje bus kokių nors permainų?
M.Sabutis: Šiuo klausimu susitikime kalbėta nebuvo, nes tai - daugiau tradicijų skirtumai, susiję su Šventojo Rašto interpretavimu, o ne žmogaus išgelbėjimo, gėrio ir blogio interpretavimo problema.
Turime skirtingus požiūrius ir praktikas, tačiau tos diskusijos seniai pasibaigusios. Lietuvoje šitoje srityje naujienų taip pat nebus.
DELFI. Kokiuose kraštuose liuteronų bažnyčiose yra kunigių?
M.Sabutis: Galima sakyti, visame pasaulyje yra ir visame pasaulyje nėra. Skirtumai labiau pastebimi ne atskirose šalyse, o bendruomenėse. Net tose pačiose liberaliose valstybėse kaip Vokietijoje, Švedijoje yra liuteronų bažnyčių, kur šventinamos dvasininkės ir kur nešventinamos.
Mes Lietuvoje turėjome vieną liuteronų kunigę – tai Tamara Šmit, kuri daugelį metų buvo Vilniaus parapijos klebone, o dabar keletą metų iškeliavusi amžiuose.
Kiekviena Bažnyčia laisva spręsti, kaip suprasti viešą tarnystę. Tačiau šiuo atveju tai – ne vien lytiškumo problema. Net negali būti kalbos, kad vyrai geresni, o moterys blogesnės. Tačiau labai dažnai atsitinka, kad moterų kunigystė – tiesiogiai susijusi su ideologija – feminizmu ar kitais dalykais, o tai Bažnyčiai kenkia, nes ji turi labai aiškias funkcijas – visų pirma skelbti Evangeliją.
Bažnyčia Dievo vardu skelbia nuodėmių atleidimą. Tai suteikta Dievo – kai kam tai patinka, kai kam ne, tačiau niekas daugiau – nei teismai, nei Seimai, to padaryti negali.
Kitos aktualijos į Bažnyčią turi būti įpinamos labai atsargiai. Dažnai atsitinka taip, kad ten, kur šventinamos moterys, Bažnyčioje kyla feministinis judėjimas, kuris iš tiesų nieko gero neatneša, nes tai jau yra ideologija.
Istorijoje yra daug pavyzdžių, kai su teologija sumišusi ideologija atneša žalos. Taip buvo, pavyzdžiui, nacių laikais, kai Bažnyčia susipynė su nacistinėm idėjom. Tai – labai panaši situacija, todėl dėl moterų kunigystės konservatyviosios bažnyčios yra atsargios, kad išlaikytų Dievo žodžio skelbimą ir mokymą, kuris gyvas daugiau kaip 2 tūkst. metų.
DELFI: Koks buvo Vakarų Europos ir JAV liuteronų atstovų susitikimo Vilniuje tikslas?
M.Sabutis: Visų pirma - aiškiai kalbėti apie teologines problemas, Biblijos aiškinimo skirtumus, tartis dėl tolimesnio bendradarbiavimo, pasikalbėti, kas mes kaip Bažnyčia esame šiuolaikiniame post post moderniame pasaulyje ir kokia mūsų misija.
DELFI: Tačiau kiekviena liuteronų žemės bažnyčia sprendimus priima savarankiškai.
M.Sabutis: Taip. Vyskupas turi tam tikrus įgaliojimus spręsti dvasinius klausimus, tačiau dauguma sprendimų priimama demokratiškai – sinode, kuriame dalyvauja visi dvasininkai ir atstovaujama visoms parapijoms.
Lietuvos liuteronams svarbūs sprendimai priimami 11 asmenų konsistorijos balsavime, tačiau jeigu jie liečia Bažnyčios konstituciją arba statutą – tik po viešo svarstymo ir diskusijų bendruomenėse.