Po Peru keliavusius lietuvius plėšikai užklupo iš pasalų. Į žabangas juos įviliojo taksistas, o sumušti ir turto už kelis tūkstančius litų netekę keliautojai džiaugiasi bent tuo, kad vienam iš užpuolikų neišsiskleidė peilis.

Vietoj viešbučio – į cukranendrių lauką

Kelionė po Peru iš pradžių lietuviams klojosi kaip iš pypkės. Nuotykiai, kurie apkartino įspūdžius, prasidėjo kelionės pabaigoje.

„Keliavome su draugu dviese po Peru. Dvi savaites: keliavome palei Ramųjį vandenyną, Andų kalnuose, prie Titikakos ežero, Maču Pikču. Antroje kelionės dalyke pasukome link Šiaurinės Peru: tai šiauriau Limos. Paskutinis mūsų objektas buvo Truchijo miestas, kuris garsėja tūkstančio metų senumo piramidėmis, didžiuliu moliniu miestu ir kitais kultūriniais objektais. Kelionė su nuotykiais. O nuotykiai prasidėjo kelionės gale“, - prisiminė A. Narbutas.

Į bėdą lietuviai pateko nė nepagalvoję apie kokį nors pavojų.

„Truchijo mieste, vakare, apie 21 val., ruošėmės važiuoti į viešbutį. Apie 10 km nuo miesto yra turistinis miestelis. Susiruošėme važiuoti į tą miestelį, norėjome susirasti autobusiuką, bet buvo jau vakaras – jų mažiau važiavo. Ir galvojome taksi stabdyti. Žiūrime – stovi taksi. Taksistas iš karto paklausė, ar važiuojame į tą miestą“, - tęsę vilnietis.

Anot jo, taksistas tikino vykdantis „kolektyvinius“ pervežimus, tai yra surenkantis pilną ekipažą ir kelionės kainą padalijantis visiems keleiviams. Taip ekipaže atsirado pakeleiviai.

„Pasakė kainą – kažkur 3 litai žmogui. Sutikome. Važiuojame toliau, pakalbino pro langą kitą žmogų. Įsėdo jis – toliau važiuojame. Po to – antrą žmogų, trečią. Jau susispaudėme“, - sakė A. Narbutas.

Ir tik tada vilniečiai suprato, kad į viešbutį jų vežti niekas neketina. Bet buvo jau per vėlu.

„Ir staiga nuo pagrindinio kelio taksi pasuko į cukranendrių lauką. Supratau, kad šis reikalas kvepia apšvarinimu. Bandžiau šokti iš mašinos – durelės užrakintos. Vienas bandė išsitraukti peilį – nelabai sėkmingai. Tada bandžiau šokti pro vairuotojo dureles. Jie sustojo, sumušė mus, apiplėšė. Ir likome, kaip sakoma, basi“, - pasakojo pašnekovas.

Abu keliautojai buvo smarkiai sumušti – jie džiaugiasi tik tuo, kad vienas iš tariamų pakeleivių nepasinaudojo grėsmingai atrodžiusiu peiliu.

„Man šonkaulius skauda iki šiol, kepenis, akį. O draugui siuvo antakį – gerai, kad smegenų nesutrenkė. Džiaugiamės, kad peilio nepanaudojo. Gal neišsiskleidė. Rezultatas galėjo būti blogesnis“, - sakė A. Narbutas.

DELFI pašnekovas savo patirtus nuostolius vertina apie 2 tūkst. Lt, jo draugas žalą vertina 3 tūkst. litų suma. Vienintelis A. Narbuto išsaugotas vertingas daiktas – telefonas.

„Man liko telefonas, draugui – pasas ir kreditinė kortelė. Jeigu būtume ir be jų likę, nežinau, kaip būtume iš šalies išvažiavę“, - prisiminė vilnietis.

Nors Peru policija nukentėjusiems lietuviams mėgino kiek įmanoma padėti, jie nepuoselėja vilčių, kad užpuolikai bus surasti.

Padėjo Austrijos ambasada

Piktadariai A. Narbutui pridarė ir papildomų bėdų. Jie nugvelbė vilniečio pasą, dėl to kelionė namo jam buvo sudėtingesnė. Pirmiausia, reikėjo gauti kokį nors asmens dokumentą, o Peru valstybėje Lietuvos ambasados nėra. Taigi vilnietis pagalbos ieškojo kitų Europos Sąjungos (ES) šalių atstovybėse.

„Labai sunkiai sekėsi su ambasadomis. Pirmiausiai kreipiausi į vokiečių ambasadą. Turėjau kreiptis net tris kartus, kol gavau kažkokį atsakymą. Ir tas atsakymas buvo „Eikite į kitą ambasadą“. Prancūzų ambasada irgi nepriėmė. Sako, jūs į Prancūziją nevažiuojate, mūsų nedomina ir taip toliau. Galiausiai padėjo Austrijos ambasada“, - sakė Aurelijus.

Asmens dokumente – su mėlyne

Anot vilniečio, Austrijos ambasada operatyviai susisiekė su Lietuvos diplomatais dėl jo tapatybės patvirtinimo, greitai buvo pagamintas laikinas asmens dokumentas. Jį teko „papuošti“ ir nuotrauka, kurioje švieste šviečia užpuolikų pamušta akis. O su tokiu dokumentu keliautojui teko aiškintis ir kartoti savo istoriją ne vieno oro uosto apsaugos pareigūnams.

*
„Buvo pakankamai nelengva išvažiuoti iš šalies. Turėjome tik policijos raštą, kad esame apiplėšti. Gerai, kad draugas turėjo pinigų, nes jeigų būtų reikėję jų gauti iš Lietuvos, iš šalies būtume neišvykę, - dėstė A. Narbutas. - Dažniausiai oro uosto apsaugos darbuotojai, pamatę mano dokumentą, eidavo pasitarti su viršininkais. Dauguma mažai težinojo tokį dokumentą, nors jis ES direktyvoje reglamentuojamas. Daug kur sustabdydavo bent kuriam laikui.“

Sugrįžęs į Lietuvą A. Narbutas pirmiausiai krepėsi į medikus – nors nuo užpuolimo jau praėjo nemažai laiko, aplamdytus šonkaulius vilniečiui tebeskauda. Nepaisant skausmingų nuotykių, kelionių po egzotiškas šalis Aurelijus atsisakyti neketina. Tiesa, su taksistais jis elgsis kur kas atsargiau.