Rusijos Federacijoje dirbančių mokytojų darbo vizų ir mokymo programų problemos trečiadienį aptartos Seime, Švietimo ir mokslo ir Kultūros komitetų bendrame posėdyje, kur dalyvavo ir mokytoja Ona Druseikaitė.

Po jo pedagogė DELFI pasakojo į Kaliningradą mokyti lietuvių kalbos važinėjusi nuo 2006 metų. Pirmaisiais metais ji ten vyko su darbo viza, po to jos nebegavo ir važiavo jau su kultūrinių ryšių viza, vėliau vėl gavo ir vėl nebegavo.

„Visa tai pasibaigė rugsėjo 22 dieną. Oficialiai man buvo atsakyta, kad aš nevykdysiu savo programos toje įstaigoje, kadangi aš neturiu darbo vizos. Mokyklos direktorė atsisakė mane priimti su tokia viza, nes ji norėjo mane įdarbinti, o su šita viza ji negalėjo to padaryti“, - pasakojo O. Druseikaitė, kuri, kaip pati sakė, kad daugiau nebeketina grįžti mokyti į Kaliningradą.

Moteris pasakojo, kad tam pasiryžtantys mokytojai, kurie neturi darbo vizos iš esmės gyvena intensyvų nelegalų gyvenimą.

„Tu turi registruotis kiekvieną kartą, kai atvažiuoji. Pirmas darbas, kurį aš padarydavau, tai aš nueidavau į policiją prisiregistruodavau, ir po to pravesdavau dvi pamokas. Manęs vis klausdavo pasienyje, ar aš pagal kažkokią programą? Aš nežinau - turbūt taip pagal kažkokią programą. Buvau pakviesta, buvo konkursas, tai galima sakyti, kad esu pagal kažkokią programą. Iš esmės vietinių pareigūnų akimis žiūrint tai buvo nelegali veikla“, - pasakojo O. Druseikaitė.

Pasakodama apie savo darbinę patirtį Kaliningrade mokytoja prisiminė, kaip vieną dieną srities mokyklos vadovybė ją tiesiog su visomis jos knygomis išprašė iš suremontuoto darbo kabineto į nesuremontuotą bendrabutį, kuriame gavo suremontuotą kabinetą.

„Ilgą laiką aš savo vadovėlius laikiau kažkokiame mažame sandėliuke. Kai pradėjau kelti klausimą, kur man juos dėti, tai davė kitą kabinetą, bet be lentynų, be nieko. Mano pačios buvo reikalas, ar aš tai palaikau ir kažkaip kovoju su tuo“, - pasakojo O. Druseikaitė.

Mokytoja įtaria, kad jos veikla galėjo domėtis ir slaptosios tarnybos. „Tiesiogiai pažymėjimų niekas nerodė, bet draugų kažkokių ypatingų, kurie domisi , kuo tu užsiėmi, kokie pas tave renginiai ,ir kurie sutampa su renginiais, prieš renginį visuomet pasireikšdavo. Paskutinis atvejis buvo, kai pasienyje buvau išlaipinta iš autobuso, turėjau apklausą, užpildė kažkokį formuliarą su viltimi, kad aš grįšiu į Lietuvą. Aš nieko nusikalstamo nedariau, tai man leido praeiti toliau į Rusijos pusę. Bet nepaklausė apie mokyklas, o klausė apie mano žurnalistinę veiklą“, - sakė O. Druseikaitė.

Vietos valdžia rado silpną vietą

Lietuvos Respublikos Generalinis konsulas Kaliningrade Olegas Sviderskis vengė naudoti žodį problemos, bet, jo žodžiais tariant, siekiant išsaugoti lituanistinį švietimą yra iššūkių. Kalbėdamas apie vizų mokytojams problemą jis teigė, kad vietos valdžia pajuto silpną vietą.

„Jei žmogus atvažiuoja dirbti į kitą šalį, jis turi gauti darbo vizą. Jų Švietimo ministerijos yra tokia pozicija, kad lietuvių kalba į mokymo programas įtraukta tik vienoje mokykloje, vadinasi, ji esą nėra atsakinga už kvietimų įforminimą“, - sakė O. Sviderskis.
Vietos valdžios požiūrį parodo ne tik mokytojų vizų klausimas. Generalinis konsulas pasakojo, su kokiais sunkumais susidurta vien bandant suorganizuoti lietuvių kalbos olimpiadą srityje. Anksčiau esą nekildavo dėl to problemų, ir jos vykdavo kokio nors miesto mokykloje.

„Šiemet eilinę olimpiadą organizuojant iš Švietimo vietos ministerijos prasidėjo visokie atsikalbinėjimai, kad lietuvių kalba neįtraukta į mokymo programas, tai nėra švietimo ministerijos kompetencija, derinkitės su mokyklomis, bet jos žiūri į ministeriją . Toks stumdymasis prasidėjo“, - pasakojo O. Skinderskis.

Galiausiai į visa tai numota ranka ir nuspręsta olimpiadą rengti Lietuvos konsulate.

2010 metų surašymo duomenimis, Kaliningrade gyvena apie 10 tūkst. lietuvių kilmės žmonių. Lietuviškoji diaspora srityje yra ketvirta pagal dydį.

Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius pasisako už tai, kad srityje veiktų lietuviška mokykla. Generalinis konsulas nemato tam galimybių.

„Reikia būti realistais, ten veikia Rusijos švietimo įstatymas, ir nesant tarpvalstybinio susitarimo, o jo šiuo atveju artimiausiu metu tikrai nebus, tai kalbėti apie grynai lietuviškos mokyklos įsteigimą nėra realaus pagrindo“, - sakė O. Skinderskis.

Pasak konsulo, Kaliningrade yra vienintelis licėjus, kuriame kaip antroji užsienio kalba dėstomoji yra lietuvių kalba. Tačiau visoje srityje yra mokyklų, kur lietuvių kalba dėstoma kaip fakultatyvus. Ten ir važinėjo mokytos iš Lietuvos.

„ Atvažiuoja praveda pamokėles, ir išvažiuoja. Tai yra pasišventusios mokytojos, kurios tą darbą dirba ilgus metus“, - sakė O. Skinderskis.

Taip pat Kaliningrado Federaliniame Kanto institute yra baltistikos kabinetas, ir dar kol kas ji dėstoma kolegijoje Įsrutyje, tačiau ir ten matoma ženklų, kad ją norima išguiti.

Siūlo parūpinti darbo vizas

Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas G. Skamaročius neabejoja, kad išsprendus problemas būtų daugybė mokytojų, kurios būtų pasirengusios vykti į Kaliningradą mokyti lietuvių kalbos, bet su sąlyga, kad jos ten dirbs legaliai.

„Jeigu mūsų valstybė negali pasirūpinti, kad mokytojai turėtų darbo vizas, jie turėtų pasirūpinti, kas galėtų pasirūpinti jų gavimu. Mes pasiūlėme savo paslaugas, kad galėtų mūsų įkurta nepelno siekianti įstaiga regioninės plėtros agentūra „Nadruva“ organizuoti darbo vizų nupirkimą, procedūrų sutvarkymą ir toliau bendrauti su mokyklomis, kurios sutiktų ir norėtų mokyti lietuvių kalbą kaip fakultatyvą arba dar geriau kaip tikrą mokymo dalyką“, - sakė G. Skamaročius.

Draugijos pirmininkas negailėjo kritikos valdžios institucijoms. Pasak jo, nedovanotina, kad iki šiol nėra paruošta lietuvių kalbos, kaip dalyko, mokymo programa.

„Mokyklų skaičius lietuviškiausiuose regionuose katastrofiškai mažėja. (…) Lietuvių kalba mokoma palei jūrą, palei Lenkijos sieną, kur ypač mažai mūsų tautiečių, ir jos užsidarinėja. Jei anksčiau daugiau iš lietuvių kilmės arba mišrių šeimų ateidavo vaikai, tai dabar dėl kelionių į Lietuvą ateina ekskursantų, turistų, ir retas kuris iš jų mokosi lietuvių kalbos ir galiausiai jos išmoksta“, - pasakojo G. Skamaročius.